Francis Carsac

Kosmoso robinzonai

Mokslinis fantastinis romanas ir apsakymai

Is prancuzu kalbos verte Irmina Domeikiene

Francis Carsac

Les Robisons du Cosmos

Paris, Neo, 1989

Copyright © by Francis Carsac, 1952

Cover art copyright © by Max Bertolini, 2005

Vertimas i lietuviu kalba, leidykla „Eridanas”, 2005

PASAULINES FANTASTIKOS AUKSO FONDAS

PROLOGAS

Neketinu rasyti istorijos apie katastrofa ar Telo uzkariavima: visa, kas nutiko, jau seniai isstudijuota ir issamiai isdestyta mano brolio darbuose. Tenoriu papasakoti apie savo gyvenima. Galbut jums, mano ir mano biciuliu ainiams, bus idomu suzinoti, ka patyre ir isvydo zmogus, gimes kitoje planetoje ir siame pasaulyje atsirades del neregeto bei iki galo neperprasto reiskinio. Jums, gyvenantiems sioje planetoje, kuria laikote sava gimimo teise, sunku suvokti, kiek mes istvereme, kol galiausiai iveikeme nevilti ir supratome, kokia stulbinanti ateitis musu laukia.

Kodel rasau? Ko gero, dabar tik nedaugelis panores perskaityti sia knyga, nes jos esme zinoma visiems. Bet as rasau ateiciai. Atmenu, kaip jums nepazistamoje Zemeje, skriejancioje kazin kur kosmoso platybese, istorikai vertino liudininku prisiminimus. Prabegs penki ar sesi simtmeciai, ir manoji knyga taip pat virs vertingu dokumentu, nes ji — pasakojimas liudininko, savo akimis regejusio Didziaja Pradzia.

As jau senas, sukumpes ir retsykiais pernelyg daug plepu, bet tuo metu, nuo kurio pradesiu savo pasakojima atrodziau kitaip. Buvau vos dvidesimt treju — nuo tu laiku sesiasdesimt metu prauze nelyginant verzli tekme! Zinau, jog nunai tapau zemesnis, mano judesiai nebe tokie miklus, as greitai pavargstu ir mane gyvenime mazai kas bedomina — na, nebent vaikai, anukai bei dar, ko gero, geologija. Man norisi pasedeti bei pasisildyti sauluteje, jei sitaip galima sakyti: juk saules cia dvi! Rankos pernelyg virpa, as negaliu rasyti, todel diktuoju istorija savo anukui Pjerui. Man padeda dienorastis, kuri rasiau visus siuos metus. Kai knyga bus baigta, dienorasti sunaikinsiu. Viskas, kas svarbu, liks knygoje. O kalbant apie mano kuklius dziaugsmus bei nusivylimus… visiskai nenoriu, kad juose raustusi nenuilstantys ir daznai negailestingai smalsus istorikai.

As skubu. Tik retsykiais sustoju bei zvelgiu pro langa uz ku rio vejyje siuruoja javai. Ir retsykiais man dingojasi, neva vel esu savo gimtojoje Zemeje. Bet paskui isiziuriu idemiau ir regiu, jog medziai meta du seselius…

PERSPEJIMAS

Truputi apie save. Jums, mano artimiausiems ainiams, sitai neidomu. Bet veikiai jusu vaikai ir jusu vaiku vaikai pamirs netgi tai, jog apskritai egzistavau. Ar daug as pats zinau apie savo proseneli?

Anu, lemtinguju, metu liepa baigesi pirmieji mano darbo metai — tuo laiku dirbau asistentu geologijos fakultete Bordo, Zemes mieste. Man buvo dvidesimt treji, ir nors grazuoliu manes nevadino, sudejimu nesiskundziau. Gal dabar siame jaunu milzinu pasaulyje isdziuves senis atrodo juokingai, bet Zemeje manieji simtas astuoniasdesimt trys centimetrai ir masyvi figura isties dare ispudi. Tai jums simtas astuoniasdesimt trys — viso labo vidutinis ugis! Jei norite zinoti, kaip atrodziau, pazvelkite i mano pirmaji anuka Zana Buvau toks pat tamsiaplaukis, didzianosis, didziarankis, turejau tokias pat pilksvai zalias akis.

Megau savo darba ir nuosirdziai apsidziaugiau, kai, papildes ziniu bagaza apleidau universiteta bei grizau i laboratorija kur pries keleta metu pirmakart susipazinau su iskasenomis. Dabar mane juokino studentu klaidos — jie painiojo artimas rusis, nors patyres zmogus skirtuma pastebetu issyk.

Taigi, prasidejo liepa. Egzaminai baigesi, ir mudu su broliu Poliu nusprendeme praleisti atostogas pas savo dede Pjera Burne, naujos, tik ka Alpese pastatytos observatorijos direktoriu. Nuo siol gigantisko (penkiu ir puses metro skersmens) observatorijos teleskopo veidrodzio deka prancuzu astronomai gales varzytis su savo kolegomis is Amerikos. Drauge su dede turejo dirbti jo padejejas Roberas Menaras, nepaprastai kuklus, nepaprastai issimokslines keturiasdesimtmetis viengungis bei visa armija astronomu, skaiciuotoju ir techniku. Vieni ju katastrofos metu atostogavo, kiti dar nebuvo speje atvykti i vieta Tad atvaziave radome tik Menarabei du dedes mokinius — broli ir seseri, Miseli ir Martina Sovazus. Tuo metu ju dar nepazinojau.

Po Miselio mirties praejo jau seseri metai, o jusu senele Maitina, kaip visi zinote, mane apleido pries trejeta menesiu. Bet anuo metu ne neitariau, kokie jausmai mus susies ateityje. Atvirai snekant, su savo ganetinai uzdaru charakteriu buciau pasitenkines vien dedes ir brolio draugija — Menaro galima neskaiciuoti — ir tuos du is anksto vertinau kaip nemalonu prieda. Nemalonu, nepaisant ju jaunatves; o gal kaip tik atvirksciai: butent del ju jaunatves! Mi— seliui buvo trisdesimt, o Martinai dvidesimt dveji.

Apie pirmuosius artejancios katastrofos pozymius isgirdau liepos dvylikta diena sesiolikta valanda. Buvau beveik susiruoses i kelia kai kazin kas paskambino i duris. Atidariau ir isvydau savo pusbroli Bernara Verilaka — jis, kaip ir as, buvo geologas. Pries trejus metus Bernaras dalyvavo pirmojoje ekspedicijoje Zeme-Marsas, o praejusiais metais leidosi i nauja tarpplanetini skrydi.

— Is kur atsiradai?! — susukau.

— Is niekur, — atsake Bernaras. — Mes nenusileisdami praskrie— jome elipsine orbita anapus Neptuno. Nelyginant kometa.

— Per toki trumpa laikotarpi?

— Polis puikiai pasidarbavo prie musu senojo „Ronio” — dabar jis iveikia du tukstancius kilometru per sekunde, ir kad nors kas!

— Skrydis buvo sekmingas?

— Dar koks! Padareme aibe stulbinanciu nuotrauku. Uztat kelyje atgalios buvo riesta.

— Kazkas nutiko? Nesklandumai?

— Taigi ne. Mus kazin kur uznese. Polis ir sturmanas-astronau— tas Klodas Romje tikina, jog susidare ispudis, neva i Saules sistema isiverze materijos mase — didziule, taciau visai neregima. Tiesa, Si— gurdas galvoja kitaip, o musu zurnalistas Rejus Mak-Li tvirtina, kad pasisalinimo is Neptuno orbitos proga mes mazumele padauginome ir todel visi musu skaiciavimai niekam tike.

Jis dirstelejo i savo laikrodi.

— Sesiolika dvidesimt. Turiu eiti. Smagiu tau atostogu! O kada susiruosi traukti su mumis? Kitas objektas — Jupiteris. Zinai, ten darbo pakaks ne tik dviems geologams! Issirinksi tokia tema disertacijai, kokios dar nieks neregejo. Na, tiek to, pasisnekesime kita syki. Sia vasara noreciau aplankyti tavo dedule.

Durys uzsivere. Jei buciau zinojes, kad mums jau niekada nelemta pasimatyti! Senis Bernaras… Ko gero, jis jau mires. Dabar jam butu devyniasdesimt seseri. Tiesa, pusbrolis tikino, jog marsie— ciai sugeba kone dvigubai pailginti savo gyvenimo trukme, tad, galimas daiktas, jis tebera gyvas ir klajoja kazin kur kosmose. Bet

jei Bernaras butu zinojes, kas laukia manes, veikiausiai nebutu taip paprastai uztrenkes duru!

Ta vakara mudu su broliu sedome i traukini ir jau kita diena ketvirta po pusiaudienio atvykome i vieta, i… pavadinimo neatmenu, bet tai ir nesvarbu.

Stotis buvo mazute ir neisimintina. Musu jau lauke. Nerupestingai pasiremes i sparna, prie masinos stovejo ilgsis blondinas — dar aukstesnis uz mane. Pastebejes mus, pamojo ranka, priejo ir prisistate:

— Miselis Sovazas. Dede atsipraso, jog negalejo judvieju pasitikti, mat turi svarbaus ir skubaus darbo.

Вы читаете Kosmoso robinzonai
Добавить отзыв
ВСЕ ОТЗЫВЫ О КНИГЕ В ИЗБРАННОЕ

0

Вы можете отметить интересные вам фрагменты текста, которые будут доступны по уникальной ссылке в адресной строке браузера.

Отметить Добавить цитату
×