STANISLAVAS LEMAS
SOLIARIS
ATVYKELIS
Devyniolikta valanda laivo laiku as praejau pro susirinkusius aplink sulini zmones ir nulipau metaliniais laiptais i kapsules vidu. Joje buvo tiek vietos, kad tegalejau pakelti alkunes. Isukau slango antgali i issikisusi is sienos antvamzdi, skafandras issipute, ir dabar jau nebegalejau padaryti ne maziausio judesio. Stovejau — tikriau tariant, kabojau — oro guolyje, susiliejes i viena visuma su metaliniu kiautu.
Pakeles akis, pro isgaubta sulinio sienos langa pamaciau pasilenkusio Modardo veida. Paskui veidas dingo ir pasidare tamsu, nes virsuje kazkas uzdejo sunku apsaugini konusa. Girdejau, kaip astuonis kartus susvilpe elektriniai motorai, kurie baige verzti sraigtus, paskui — leidziamo i amortizatorius oro snypstima. Akys priprato prie tamsos. Jau isskyriau zalsvus universalaus indikatoriaus konturus.
— Pasiruoses, Kelvinai? — pasigirdo ausinese.
— Pasiruoses, Modardai, — atsakiau.
— Niekuo nesirupink, Stotis tave priims, — tare jis. — Laimingo kelio!
Nesuspejus man atsakyti, kazkas dzergztelejo virsuje, ir kapsule suvirpejo. Nejucia itempiau raumenis, taciau jau nieko nebeivyko.
— Kada startas?—paklausiau ir isgirdau cezejima, tarsi smulkuciai smelio grudeliai butu bire ant membranos.
— Jau skrendi, Kelvinai! Lik sveikas! — prie pat ausies suskambo Modardo balsas.
Nespejus kaip reikiant susivokti, pries pat mano veida atsivere platus plysys, pro kuri isvydau zvaigzdes. Veltui bandziau surasti Vandenio alfa, kurios link nuskrido „Prometejas”. Si Galaktikos zona buvo man nezinoma, nepazinojau ne vieno zvaigzdyno. Uz siauro langelio mirguliavo zerincios dulkes. Laukiau, kada ims smilkti pirmoji zvaigzde. Nepastebejau sito. Zvaigzdes tik eme silpneti ir isnyko, tirpdamos rusvame fone. Supratau, kad jau esu virsutiniuose atmosferos sluoksniuose. Pasteres, apdetas pneumatinemis pagalvemis, galejau ziureti tik pries save. Vis dar nebuvo horizonto. As skridau ir skridau, visai to nejausdamas, tik pamazi is pasalu tvinde mano kuna karstis. Lauke kazkas tyliai, saiziai sucerske lyg metalui brukstelejus per slapia stikla. Jei ne skaiciai, mirgantys indikatoriaus angoje, nebuciau numanes, kaip smarkiai krintu. Zvaigzdziu jau nebebuvo. Stebejimo langeli uzliejo ruda sviesa. Girdejau sunkius savo pulso tvinksnius, veidai dege, sprandu jutau salta kondicionieriaus dvelksma. Gailejausi, kad nepasiseke pamatyti „Prometejo”— kai automatai atidare stebimaji langeli, jis jau tikriausiai buvo uz matomumo ribos.
Kapsule suvirpejo karta, kita, paskui eme vibruoti, sis nepakenciamas virpulys perejo per visas izoliacines pleveles, pripuciamas pagalves ir giliai isismelke i mano kuna. Zalsvas indikatoriaus konturas isskydo. As nejutau baimes. Atskridau is taip toli ne tam, kad zuciau, pasiekes tiksla.
— Stotis Soliaris,— istariau.— Stotis Soliaris, stotis Soliaris! Darykite ka nors. Man rodos, as netenku stabilizacijos. Stotis Soliaris, priimkite.
Ir vel praziopsojau svarbu planetos pasirodymo momenta. Ji plytejo milziniska, plokscia; pagal ruozu dydi jos pavirsiuje susiorientavau, kad esu dar toli. Tikriau tariant, aukstai, nes jau buvau praskriejes ta neregima riba, kai nuotolis nuo dangaus kuno tampa auksciu. Kritau. Vis kritau. Jutau tai dabar net uzsimerkes. Tuctuojau atsimerkiau, nes norejau kuo daugiausiai matyti.
Palaukiau keliasdesimt sekundziu tyloje ir dar karta issaukiau Stoti. Ir vel nesulaukiau atsakymo. Ausinese salvemis kartojosi atmosferiniu islydziu traskejimas. Juos lydejo uzesys, toks gilus ir zemas, tarytum pacios planetos balsas. Oranzinis dangus stebejimo langelyje apsitrauke lyg uku. Stiklas patamsejo. Instinktyviai susirieciau kiek leido pneumatiniai tvarsciai, bet jau kita sekunde supratau, jog tai debesys. Ju lavina nuskriejo aukstyn it vejo nupusta. As sklandziau cia sauleje, cia seselyje. Kapsule sukosi aplink vertikalia asi, ir milziniskas tarsi isbrinkes saules rutulys ritmingai praplaukdavo pro mano veida, pasirodydamas kaireje puseje ir nuslinkdamas i desine. Staiga pro uzesi ir traskesius tiesiai i ausi eme kalbeti tolimas balsas:
— Stotis Soliaris ateiviui, Stotis Soliaris ateiviui. Viskas tvarkoje. Ateivis Stoties kontroleje. Stotis Soliaris ateiviui — ruostis nusileidimui nulio momentu, kartoju, ruostis nusileidimui nulio momentu. Demesio, pradedu. Du simtai penkiasdesimt, du simtai keturiasdesimt devyni, du simtai keturiasdesimt astuoni...
Paskirus zodzius skyre trumpi viauktelejimai, vadinasi, kalbejo ne zmogus. Tai buvo vis delto keista. Normaliai visi kas gyvas bega i nutupimo aikstele, kai atvyksta kas naujas, be to, dar tiesiai is Zemes. Taciau nebuvo laiko ilgiems svarstymams, nes didziulis ratas, kuri breze aplink mane saule, atsistojo piestu drauge su lyguma, link kurios skridau. Paskui kapsule pasviro i kita puse. Siuravau it didziules svytuokles svarstis ir, kovodamas su galvos svaigimu, stuksanciame lyg siena planetos pavirsiuje, israizytame murzinai violetiniu ir juosvu juostu, isvydau smulkucius sachmatiskai issidesciusius baltus ir zalius taskelius — orientacini Stoties zenkla. Tuo pat metu kazkas pokstelejes atsiplese nuo kapsules virsaus — ilgas ziedinio parasiuto perkaklis, kuris garsiai sucezejo; siame garse buvo kazkas neapsakomai zemiska — pirmas po tiekos menesiu tikro vejo osimas.
Viskas vyko labai greitai. Ligsiol tezinojau, jog krintu. Dabar isvydau tai. Baltai zalias sachmatu laukas sparciai didejo. Jau maciau, kad jis yra ispiestas ant pailgo it banginio nugara sidabru blizgancio korpuso su kysanciomis sonuose radariniu indikatoriu adatomis, su tamsiu langu kiaurymiu eilemis, maciau, kad sis metalinis kolosas ne guli planetos pavirsiuje, o kabo virs jos, vilkdamas juodu it rasalas fonu savo seseli — elipsine dar tamsesne deme. Drauge isvydau palengva vilnijancias violetinio atspalvio okeano bangas. Umai debesys, uzsitvieske pakrasciuose akinanciu purpuru, nuplauke aukstyn, dangus tarp ju plytejo tolimas ir plokscias, rusvai oranzinis, ir viskas isskydo: ikritau i sukuri. Nespejus man atsiliepti, trumpas stuktelejimas grazino kapsule i vertikalia padeti, stebejimo langelyje gyvsidabrio sviesa sutvisko banguojantis ligi pat padumavusio horizonto okeanas, virpantys parasiuto trosai ir ziedai staiga atsikabino ir nuskriejo, vejo genami, virs bangu, o kapsule lengvai susiubavo tuo ypatingu, suletintu judesiu, kaip kad esti dirbtiniame jegu lauke, ir nusileido zemyn. Paskutinis dalykas, kuri suspejau pamatyti, buvo grotelines aviacines katapultos ir du gal per keleta aukstu iskile azuriniu radijo teleskopu veidrodziai. Kazkas sustabde kapsule, saiziai sudzerzge plienas, smarkiai atsitrenkes i pliena, kazkas atsivere po manim ir, pratisai supuksnojes, metalinis kevalas, kuriame lindejau issitieses, baige savo ilga kelione.
— Stotis Soliaris. Nulis nulis. Nutupimas baigtas. Viskas,— isgirdau negyva kontrolinio automato balsa.
Abiem rankom (krutine kazkas neaiskiai slege, o vidurius jutau it nemalonu svori) isitveriau rankenu pries pat pecius ir isjungiau kontaktus. Susvito zalias uzrasas ZEME ir kapsules siena atsivere; pneumatinis guolis lengvai stumtelejo mane i nugara, ir, kad nepargriuciau, turejau zengti zingsni pirmyn.
Tyliai susnypstes, tarsi atsiduses is nusivylimo, oras isejo is skafandro apvalkalo. Buvau laisvas.
Stovejau po aukstu it nava sidabriniu piltuvu. Sienomis leidosi zemyn ivairiaspalviu vamzdziu pundulai, isnykstantys apskrituose sulineliuose. Ventiliacines sachtos uze, traukdamos likucius nuodingos planetos atmosferos, isiskverbusios cia per nusileidima. Tuscias lyg persproges kokonas kapsules cigaras stovejo ileistas i plienini paaukstinima taures dugne. Jos isorinis skardinis apmusalas buvo apsviles, murzinai rudas. Nulipau nuozulniu pandusu. Toliau metalas buvo padengtas grubleto plastiko sluoksniu. Tose vietose, kur paprastai riededavo raketu keltuvu vezimeliai, plastikas buvo nusitrynes ligi gryno metalo.
Staiga ventiliatoriu kompresoriai nusciuvo ir stojo visiska tyla. Apsidairiau kiek sutrikes, laukdamas, kad ateis koks zmogus, bet niekas neprisistate. Tik svytinti neonine strele rode i be garso slenkanti juostini transporteri. Uzlipau ant jo.
