transformuojanciais impulsus, siunciamus i abi puses. Okeanas aktyviai dalyvavo siu aparatu konstravime. Bet viskas vyko visiskoje tamsoje. Ka reiskia dalyvavo? Okeanas modifikavo kai kuriuos i ji paneriamu irenginiu elementus, del to uzrasytieji impulsu ritmai keitesi, registravimo aparatai fiksavo daugybe signalu, panasiu i kazkokiu milzinisku aukstesnes analizes apskaiciavimu nuotrupas. Bet ka tas viskas reiske? Gal tie signalai rode laikina susijaudinusio okeano busena? Gal tai buvo impulsai, skatinantys jo milzinisku tvariniu atsiradima kazkur per tukstancius myliu nuo tyrinetoju? Gal amzinu to okeano tiesu atspindziai, isversti i nezinoma elektronine kalba? Gal jo meno kuriniai? Kas galejo tai zinoti, jeigu nepasiseke gauti dukart vienodos reakcijos i tuos pacius signalus. Jeigu vienakart atsakymas budavo pliupsnis impulsu, kone sprogdinanciu aparatus, o kitakart — visiska tyla? Jeigu ne vieno eksperimento nebuvo galima pakartoti?
Vis rodesi, kad esame per zingsni nuo issifravimo to be paliovos didejancio problemu srauto; juk specialiai tam buvo kuriamos elektronines smegenys, gebancios taip apdoroti informacija, kaip ligsiol nereikalavo jokia problema. Tikrai buvo pasiekta siokiu tokiu rezultatu. Okeanas — elektriniu, magnetiniu, gravitaciniu impulsu saltinis — tarsi kalbejo matematine kalba; kai kurias jo elektriniu islydziu grupes galima buvo klasifikuoti, naudojantis paciais abstrakciausiais zemiskos analizes metodais — aibiu teorija; pasiseke isskirti homologus strukturu, zinomu is to fizikos skyriaus, kuris tyrineja energijos ir materijos, galutiniu ir begaliniu dydziu, daliu ir lauku tarpusavio santykius. Visa tai skatino mokslininkus daryti isvada, kad pries juos — mastanti pabaisa, kazkas panasaus i begaliniai issipletojusias nuklojusias visa planeta protoplazmines juras - smegenis, kurios gaista laika nepaprasto uzmojo teoriniams svarstymams apie visos egzistencijos esme, o viskas, ka sugauna musu aparatai, tera pabiros, atsitiktinai nugirstos nuotrupos to musu protui nepasiekiamo gigantisko monologo, amziais vykstancio okeano gelmese.
Sitaip samprotavo matematikai. Vieni tokias hipotezes laike zmogaus sugebejimu nuvertinimu, keliaklupsciavimu pries tai, ko dar nesuprantame, bet ka galime suprasti, kaip atgaivinima senos doktrinos „ignoramus et ignorabimus” (Nezinome ir nezinosime
O dar kiti... Taciau tyrinetoju ir paziuru buvo legionai. Bet ka gi reiske visa ,,kontakto uzmezgimo” problema, palyginus su kitomis soliaristikos sakomis, kuriu specializacija nuejo taip toli, ypac per paskutini amziaus ketvirti, kad soliarininkas - kibernetikas beveik negalejo susikalbeti su soliarininku - simetriadologu. ,,Kaip jus galite suprasti okeana, jeigu jau nesugebate suprasti vienas kito?” — karta juokais paklause Veibekas, kuris mano studiju metais buvo Instituto direktorius. Siame pajuokavime buta daug tiesos.
Visgi okeanas neatsitiktinai buvo priskirtas Metamorfa klasei. Jo vilnijantis pavirsius galejo duoti pradzia kuo skirtingiausioms, i nieka Zemeje nepanasioms formoms, be to, tu kartais staigiu plazmines „kurybos” erupciju tikslas — adaptacinis, pazintinis ar koks kitas — buvo visiska misle.
Dedamas i lentyna toma, toki sunku, jog turejau laikyti abiem rankom, pagalvojau, jog musu bibliotekose sukimstos zinios apie Soliari yra nenaudingas balastas ir faktu kratinys, ir mes trypciojam toje pat vietoje, kurioje pradejome jas kaupti pries septyniasdesimt astuonerius metus, o is teisybes situacija daug blogesne, kadangi visas tu metu triusas pasirode esas bergzdzias.
Tai, ka mes tikrai zinojome, buvo vien neiginiai. Okeanas nesinaudojo masinomis ir negamino ju, nors galbut tam tikromis aplinkybemis butu sugebejes tai padaryti, kadangi daugino kai kuriu jame panardintu aparatu dalis, bet dare tai tik pirmaisiais ir antraisiais tyrinejimo darbu metais; paskui eme ignoruoti visus musu atkakliai kartojamus bandymus tarsi butu liovesis dometis musu aparatais ir irenginiais (atseit, ir mumis paciais...). Okeanas neturejo — isskaiciuoju toliau musu „neigiamasias zinias” — nei jokios nervines sistemos, nei lasteliu, nei panasios i baltymine strukturos; ne visad reagavo i jaudiklius, netgi stipriausius (pavyzdziui, visiskai ignoravo katastrofa, kurioje zuvo Gezes ekspedicijos pagalbine raketa, nukritusi is triju simtu kilometru aukscio ant planetos pavirsiaus ir sunaikinusi branduoline savo atominiu varikliu eksplozija plazma pusantros mylios spinduliu).
Palengva moksliniuose sluoksniuose „operacija Soliaris” eme skambeti kaip „pralaimeta operacija”, ypac Instituto mokslines administracijos sferose, kur pastaraisiais metais pasigirsdavo balsu, reikalaujanciu nutraukti dotacijas tolimesniems tyrinejimams. Kad butu visiskai likviduota Stotis, niekas ligsiol nedriso prasitarti; tatai butu buves pernelyg aiskus prisipazinimas pralaimejus. Beje, kai kas privaciuose pasnekesiuose uzsimindavo, kad mums tereikia vieno — kaip galime „garbingiau” pasitraukti is „Soliario aferos”.
Taciau daugeliui, ypac jauniems, si „afera” palengva virto nelyginant savo vertes isbandymo akmeniu. „Siaip ar taip, — sake jie, — cia klausimas kur kas svarbesnis, negu Soliario civilizacijos istyrimas, cia jau sprendziama apie mus pacius, apie zmogaus pazinimo riba.”
Tam tikra laika buvo populiari (uoliai laikrasciu skleidziama) paziura, kad mastantis okeanas, kuris supa visa Soliari, yra gigantiskos smegenys, kurios, besivystydamos milijonus metu, pranoko musu civilizacija. Tai esas kazkoks „kosminis jogas”, ismincius, ikunyta visazinybe, kuri jau seniai suvoke bet kokios veiklos bevaisiskuma ir todel kategoriskai atsisako su mumis bendrauti.
Tai buvo aiski netiesa, nes gyvasis okeanas veikia, ir dar kaip — tik pagal kitoniska supratima, negu zmoniu — nestato nei miestu, nei tiltu, nei skraidanciu masinu, nebando nugaleti erdves nei perzengti jos (cia kai kurie zmogaus kaip aukstesnes butybes gynejai zut but stengesi izvelgti neikainojama musu koziri), uztat atlieka tukstancius pertvarkymu—„ontologine autometamorfoze”; jau ko ko, o mokslisku terminu nestinga soliaristikos veikalu puslapiuose!
Antra vertus, zmogu, atkakliai studijuojanti visokia soliariana, pagauna nenugalimas ispudis, kad jis mato intelektualiniu, galbut genialiu konstrukciju skeveldras, be tvarkos susimaisiusias su padariniais kazkokios begalines kone beprotiskos paikystes. Is sios „okeano jogo” koncepcijos kaip antiteze kilo mintis apie „okeana debili”.
Sios hipotezes prikele is kapo ir atgaivino viena seniausiu filosofiniu problemu — materijos ir dvasios santykio, samones problema. Reikejo nemaza drasos, kad pirmakart — kaip diu Hartas — priskirtum okeanui samone. Si problema, visu metodologu pripazinta metafizine, slypejo kone visu diskusiju ir gincu dugne. Ar galimas mastymas be samones? Bet ar vykstancius okeane procesus galima pavadinti mastymu? Ar kalnas — tai labai didelis akmuo? Ar planeta — tai didziulis kalnas? Galima vartoti siuos pavadinimus, taciau naujas dydzio mastas iveda i scena naujus desningumus ir naujus reiskinius.
Si problema tapo musu laiku apskritimo kvadratura. Kiekvienas savarankiskas mastytojas stengesi inesti i soliaristikos lobyna savo indeli; gausejo teoriju, skelbianciu, kad turime pries akis produkta degeneracijos, regreso, kuris atejo po okeano „intelektualines didybes” fazes, kad okeanas is tikruju yra naujas tvarinys — glioma, kuri, atsiradusi senuju planetos gyventoju kunuose, sunaikino juos visus ir surijo, suliedinusi likucius i amzinai tveriancio, savaime atsijauninancio, virs - lastelinio gaivalo struktura.
Baltoje panasioje i zemiska lempu sviesoje nuemiau nuo stalo aparatus bei knygas ir, istieses ant plastiko plokstes Soliario zemelapi, ziurejau i ji, pasiremes rankomis i metalines lystes pakrasciuose. Gyvasis okeanas turejo savo seklumas ir gelmes, o jo salos, nuklotos dulejanciu mineralu apnasais, bylojo, jog kitados jos buvo jojo dugnas. O gal okeanas savo gelmese reguliavo uoliniu formaciju iskilima ir nugrimzdima? Vel visiska tamsa. Ziurejau i milziniskus isdazytus ivairiais violetiniais ir zydrais atspalviais pusrutulius zemelapyje, patirdamas, jau nebezinau kelintakart gyvenime, nustebima, toki pat sukrecianti, kaip tasyk, pirmakart, kai, budamas berniukas, suzinojau mokykloje, jog egzistuoja Soliaris.
Nezinau, kodel, bet viskas, kas mane supo — Gibariano mirties paslaptis, net mano neaiski ateitis — viskas paliko man nesvarbu ir apie nieka negalvojau, inikes i keista, bauginanti zemelapi.
Atskiros gyvojo okeano zonos buvo pavadintos ju tyrinejimui atsidejusiu mokslininku vardais. Ziurejau i telksanti aplink pusiaujo archipelagus Teksalo dumbliu masyva, ir umai pajutau kazkieno zvilgsni.
Dar tebestovejau, baimes sukaustytas, prie zemelapio, bet jau nebemaciau jo. Durys buvo tiesiai pries mane; jos buvo uzstatytos dezemis ir pristumta prie ju spintele. „Cia kazkoks automatas”, — pagalvojau, nors pries tai jokio automato nebuvo kambaryje, o ieiti mano nepastebetas jis negalejo. Sprando ir peciu oda eme man degti, jausti sunku, nejudanti zvilgsni daresi nepakenciama. Instinktyviai itraukiau i pecius galva ir nesamoningai vis labiau remiausi i stala, kuris eme palengva slysti grindimis; nuo sio judesio as atsipeikejau ir staigiai atsisukau.
Kambarys buvo tuscias. Tik ziojejo didelio pusapvalio lango juoduma. Keistas ispudis neatlego. Juoduma zvelge i mane, beforme, milziniska, beake, beribe. Tamsos uz lango neapsviete ne viena zvaigzde. Uztraukiau sviesai nepralaidzias uzuolaidas. Dar neisbuvau stotyje ne valandos, o jau pradejau suprasti, kodel jos gyventojus apima persekiojimo manija. Instinktyviai susiejau tai su Gibariano mirtimi. As pazinojau ji ir lig siol galvojau, kad niekas negaletu aptemdyti jam proto. Dabar jau nebebuvau tuo tikras.
Stovejau kambario vidury prie stalo. Kvepuoti paliko lengviau, jauciau, kaip vesta kakta ismuses prakaitas.
