Vienos smulkaus srifto eilutes negana. T a nakti as tikriausiai uzmigau ir nepastebejau savo pavardes, o kita ryta sukisau laikrasti i siuksliu nuleideja, manydamas, kad viska perskaiciau As tikrai issiblaskes, ypac kai galvoju apie koki darba.

Bet ka buciau dares, jei buciau pamates? Nulekes tenai, susitikes save pati — ir visiskai pakvaise s? Ne, jei vis delto buciau pamates, nebuciau dares to, ka padariau veliau — man “veliau”— ir kas salygojo antraji prisikelima. Taigi, to isvis nebutu atsitike. Kontrole yra neigiamo griztamojo rysio tipo su apsaugos bloku, nes pats tos eilutes atsiradimas spaudoje priklause nuo to, ar as pasiziuresiu; aiski galimybe ja pamatyti — vienas is tikrai neimanomu dalyku pagal principine schema.

“Yra dievybe, formuojanti musu gyvenima, kad ir kaip mes besistengtume aptasyti ji savaip”. Laisva valia ir lemtis viename sakinyje — ir abi savokos teisingos. Tera vienas tikras pasaulis, viena praeitis ir viena ateitis. “Kaip buvo pradzioje, yra dabar ir per amzius bus, pasaulis be pabaigos, amen”. Tik vienas... Bet pakankamai didelis ir sudetingas, kad laisva valia, laiko kelione s ir visa kita ieitu i jo jungtis, griztamuosius rysius ir apsaugos schemas. Taisykliu ribose tau leista daryti viska — bet grisi prie savo duru.

Ne as vienas keliavau po laika. Fortas isvardija labai jau daug atveju, kuriu kitaip nepaaiskinsi — ir Ambrosis Bairsas taipogi. O tos dvi damos Trianono soduose? As, beje, itariu, kad senasis daktaras Tvitcelas spusciojo ta mygtuka dazniau, nei pats sake si... Nekalbant jau apie tuos — is praeities ir ateities — kurie galejo patys ismokti. Bet abejoju, kad is to butu. kokios naudos. Apie mano kelione zino tik trys zmones, ir du netiki. Is laiko kelioniu daug nepesi. Pasak Forto — traukiniu vazinejama tik tada, kai ateina gelezinkeliu laikai.

Bet niekaip neistengiu uzmirsti Leonardo Vincento. Ar jis — Leonardas daVincis? Ar jis prasiskverbe skersai kontinenta ir grizo su Kolumbu? Enciklopedija teigia, kad jo gyvenimas buvo toks ir toks — nors jis galejo perziureti savo biografija. Zinau, kaip tai daroma — paciam teko padaryti kazka panasaus. Penkioliktame amziuje Italijoje nebuvo socialinio draudimo numeriu, asmenybes patvirtinimo korteliu nei pirstu atspaudu; jam galejo pavykti.

Bet pagalvokit apie ji, negriztamai istremta, atskirta nuo visko, prie ko jis iprato, zinanti apie skrydi, energija, apie milijona dalyku ir beviltiskai besistengianti pavaizduoti juos taip, kad butu galima padaryti — bet pasmerkta zlugti, nes to, ka mes darome siandien, paprasciausiai neimanoma pasiekti be amziu amzius tobulinto meno.

Tantalui buvo lengviau.

Galvojau, ka naudingo butu galima nuveikti, jei laiko keliones nebutu i slaptintos: trumpi suoliukai, pasiemus surenkama aparatura grizimui. Bet viena diena soktelsi per toli, ir grizti nebegalesi, nes dar nebus atejes “gelezinkeliu metas”. Koks nors niekniekis, kad ir tam tikras lydinys, gali pakisti koja . O dar — tikrai labai rizikuoji, nezinodamas, i kuria puse keliauji. Isivaizduok, kaip atrodysi atsidures Henriko VIII dvare su pusfabrikaciu kroviniu, kuri manei veztis i dvidesimt penkta amziu. Kur kas geriau pakliuti i stili nepazistamose platumose.

Ne, neisbaigto prietaiso leisti i rinka negalima.

Bet “paradoksai” ir “anachronizmu salygojimas” man nerupi — jei koks trisdesimtojo amziaus inzinierius istobulins laiko keliones ir paleis perkelimo stotis, vadinasi, taip norejo kurejas. Jis dave mums akis, dvi rankas, smegenis: tai, ka darome ju pagalba, negali buti paradoksiska. Jam nereikia dirbstuku, “remianciu” jo desnius: tie desniai patys save remia. Stebuklu nebuna, o zodis “anachronizmas”— semantine tustuma.

Bet filosofija man rupine daugiau negu Pitui. Kad ir kokia sio pasaulio esme , man jis patinka. Radau savo Duris i Vasara ir po laika nebekeliausiu — dar pateksiu ne i ta stoti. Gal mano sunus keliaus, bet tokiu atveju raginsiu ji keliauti pirmyn, ne atgal. “Atgal”—krastutiniams atvejams; ateitis geresne uz praeiti. Nepaisant gizenu, romantiku ir antiintelektualu, pasaulis vis grazeja, nes zmogaus protas, atiduodamas visas jegas aplinkai, vercia ji tapti geresniu. Rankomis... irankiais... nuovoka, mokslu ir projektavimu.

Dauguma tu plaukuotu nihilistu nemoka vinies ikalti nei naudotis logaritmine liniuote; mielai pakviesciau juos i daktaro Tvitcelo kabina ir issiusciau i dvylikta amziu — ir tegu sau dziaugiasi.

Bet as ant nieko nepykstu, ir dabartis man patinka. Tik stai Pitas sensta — jis kiek aptuko ir nebelinkes rinktis jaunesni priesininka; deja, greit, jau greit jam teks uzmigti labai ilgu miegu. Visa sirdim viliuosi, kad jo narsi sielele ras savo Duris i Vasara, kur daugybe katzoliu lauku, ir rainiai ramus, ir priesininkai robotai uzprogramuoti arsiai kautis — bet visad pralaimeti, o zmones turi draugiskas rankas ir blauzdas, i kurias galima pasitrinti, nesibaiminant, kad ispirs.

Rika taip pat storeja, bet laikinai, del linksmesnes priezasties. Nuo to ji tapo dar grazesne, o jos mielas amzinas “Taip!” nepasikeite, bet jai nelengva. Darau prietaisus, kurie tai palengvintu. Buti moterimi nelabai patogu: ka nors reikia daryti, ir as isitikines, kad si ta padaryti galima. Ir tas lankstymasis, ir nugaros skausmai — as stengiuosi, jau padariau Rikai hidrauline lova, kuria ketinu uzpatentuoti. Ir is vonios islipti turetu buti lengviau. Sios problemos dar neissprendziau.

Senajam Pitui irengiau “katino tualeta”, kuriuo jis galetu naudotis blogu oru — automatini, savaime prisipildanti, higieniska ir bekvapi. Vis delto Pitas, kaip tikras katinas, mieliau eina laukan ir tebera isitikines tuo, kad jei tik patikrinsi visas duris, vienos ju butinai ves i vasara.

Zinot, as manau, kad jis neklysta.

APIE AUTORIU

Amerikieciu rasytojas Robertas A. Heinleinas gime 1907 metais Misurio valstijoje. 1929 metais baige karo akademija, tarnavo aviacijoje, veliau dirbo architektu, geologu. Spausdintis pradejo nuo 1939 metu. Viena pagrindiniu jo kurybos temu — kosmoso isisavinimas (apsakymu rinkinys “Zaliosios Zemes kalvos”, 1951; apysaka “Zvaigzdziu desantininkai”, 1959). Remdamasis savo sukurta “ateities istorija”, Heinleinas bando nuspeti civilizacijos vystymosi kelia (“Koventris”, 1940, “Farnhemo ferma”, 1964). Kosmine tema rasytojas pletoja rusciai romantine plotme, o socialine jo fantastika pasizymi objektyvia siuolaikiniu tendenciju analize, astria burzuazines visuomenes institutu, politikos, religijos kritika (“Keliai turi judeti”, 1940). Iseities tasko Heinleinas iesko demokratines technokratijos, individualizmo, elitarizmo ir visuotines meiles idejose (“Matuzalio vaikai”, 1958; “Svetimas svetimoj saly”, 1961).

“Durys i vasara”— moksline socialine fantastika. Romano herojus pavydetinai lengvai suoliuoja per laika ir, kone susidures su paciu savimi, vis delto “nurungia” nepalankiai susiklosciusi likima.

Вы читаете Durys i vasara
Добавить отзыв
ВСЕ ОТЗЫВЫ О КНИГЕ В ИЗБРАННОЕ

0

Вы можете отметить интересные вам фрагменты текста, которые будут доступны по уникальной ссылке в адресной строке браузера.

Отметить Добавить цитату