Masina sparciai didino greiti.

— Kas nors nauja zvaigzdiniuose ukuose? — pasiteiravo mano brolis.

— Veikiau jau visoje Visatoje. Vakar vakare norejau nufotografuoti Andromedos uka — ten yra viena neseniai atrasta zvaigzde. Atlikes skaiciavimus ijungiau didziojo teleskopo automatika, bet, laimei, is smalsumo dirstelejau i ieskikli — maza ziurona, itvirtinta lygiagreciai su didziuoju objektyvu. Ir kajus sau manote! Andromedos ukas tvyrojo astuoniolika laipsniu i sali nuo savo normalios padeties! Vos ne vos ji aptikau…

— Kaip keista! — gyvai atsiliepiau as. — Vakar pries kelione Bernaras Verilakas man sake…

— Vadinas, jis grizo? — pertrauke Miselis.

— Taip, is Neptuno orbitos. Tai stai, Bernaras sake, kad jie arba suklydo skaiciuodami, arba atgaliniame kelyje kazin kas nukreipe laiva i sali.

— Stai kaip? PonaBurne si naujiena nepaprastai sudomins.

— Bernaras Verilakas zadejo sia vasara apsilankyti observatorijoje, o kol kas galiu jam parasyti ir paprasyti pranesti smulkmenas…

Mes plepejome, o masina leke per sleni. Greta plento spindejo gelezinkelis.

— Ka ar traukinys dabar vaziuoja iki pat kaimo?

— Ne, sia linija neseniai nutiese iki lengvuju metalu gamyklos, kuri mums atiteko palikimo. Gerai, kad gamykla visiskai automatizuota, antraip tektu perkelti observatorija — del dumu.

— Ar gamykla didele?

— Dabar cia viso trys simtai penkiasdesimt darbuotoju. Turetu buti bent dvigubai daugiau.

Prasidejo serpantinas: kelias ropstesi link observatorijos, stuksancios neauksto kalno virsuneje. Papedeje issipleike nedidelis aukstikalniu slenis su mazu zavingu kaimeliu. Kiek auksciau kaimo smezavo standartiniai nameliai, susigrude aplink gamykla. Tolumon uz kalnu virsuniu driekesi aukstos itampos linija.

— Srove tiekiama gamyklai, — paaiskino Miselis. — Jai pastate ir uztvanka. Ta pati linija elektra tiekia ir mums.

Prie pat observatorijos spietesi nameliai, kuriuose gyveno mano dede ir jo padejejai.

— Tik pamanyk, kaip per viso labo dvejus metus viskas pasikeite! — pastebejo brolis.

— Sivakar prie stalo susirinks didele kompanija: jusu dede, Me— naras, judu abu, mudu su seserimi, biologas Vandalis…

— Vandalis? Ji pazistu nuo pat vaikystes! Jis senas musu seimos draugas.

— O su juo ir kolega is Medicinos akademijos, izymusis chirurgas Masakras.

— Nieko sau pavarde chirurgui! — pasmaikstavo Polis. — Masakras, „zmogzudyste”! Nenoreciau pas ji operuotis… Br-r…

— Ir be reikalo. Jis — geriausias chirurgas visoje Prancuzijoje, o gal net visoje Europoje. Beje, bus ir vienas Masakro draugas bei mokinys, antropologas Andre Breforas.

— Tas pats, kuris domisi patagonieciais?

— Taip. Taigi, nors namelis nemenkas, visi kambariai uzimti.

Kai tik masina sustojo, nukuriau prie observatorijos ir pasibeldziau i dedes kabineta.

— Kas ten?! — piktokai riktelejo jis, taciau, isvydes mane, atlyzo. — A, cia tu! Na, prieik, prieik…

Dede pakilo is kreslo visu savo milzinisku ugiu ir sugniauze mane meskiskam gleby. Toki ji regiu ir siandien: zila seveliura, zili antakiai, po kuriais ziba it angliukai liepsnojancios akys, ir juodutele barzda.

— Laba diena! — kukliai pasigirdo uz kampo.

Atsigreziau: liesutis Menaras stovejo uz savo stalo, uzversto lapeliais su algebrinemis formulemis. Tai buvo menkutis akiniuotas zmogutis su oziska barzdele ir didziule rauksleta kakta. Po tokia neisidemetina isvaizda slepesi zmogus, laisvai snekantis tuzinu kalbu ir gebantis traukti neisivaizduojamas saknis; pacios drasiausios fizikines bei matematines teorijos jam buvo tokios pat supranta mos ir aiskios, kaip man — geologiniai Bordo apylinkiu pjuviai. Mano dede, puikus tyrinetojas ir eksperimentatorius, teoriju srityje ne is tolo negalejo lygintis su Menaru. Uztat poroje jiedu buvo galinga komanda, gebanti spresti sudetingiausias astronomijos bei atomines fizikos problemas.

Rasomosios masineles bildesys priverte mane griztelti i kita kampa.

— Ak, tave reikia pristatyti, — pratare dede. — Madmuazele, susipazinkite: mano sunenas Zanas, plevesa, nesugebantis perskaiciuoti net restorano saskaitos, musu seimos geda!

— Kodel mane viena vadinate seimos geda? — juokais isizeidziau as. — Polis matematikoje ismano neka daugiau!

— Deja, taip! — pritare dede. — Ir kas galetu patiketi, kad jo tevas triauskino integralus nelyginant riesutus! Gimine issigimsta! Taciau nespreskime apie juos pernelyg grieztai. Zanas ketina tapti puikiu geologu, o Polis, tikiuosi, si ta nutuokia apie savo asirus.

— Apie indus, dedule, apie indus!

— O koks skirtumas? Zanai, cia musu asistente Martina Sovaz, Miselio sesuo.

— Kaip sekesi kelioneje? — pasiteiravo mergina, tiesdama man ranka.

Spustelejau ja, nespejes kaip reikiant atsitoketi. Isivaizdavau, kad dedes asistente tegali buti kukli akiniuota laboratorijos ziurke, o isvydau jauna grazuole su graikiskos statulos figura ir tokiu taisyklingu veidu, jog bet kas pultu i nevilti. Jos bruozai rodesi tobuli, beje, kakta gal kiek zemoka, taciau po ja spindejo nuostabios pilkos akys. Veida remino ilgos stebetinai juodu plauku sruogos — juk Martinos brolis buvo blondinas! Negalejai sakyti, kad ji tiesiog grazi. Ne, ji buvo zavinga, zavingesne uz visas moteris, kurias man kada nors teko matyti.

Mergina draugiskai ir trumpai spustelejo mano ranka ir issyk grizo prie nutraukto darbo.

— Kaip matau, tu jau nukautas, — pasaipiai sukuzdejo dede, vesdamasis mane i sali. — Martina kerta taikliai; matyt, kontrastas su aplinka sustiprina efekta. O dabar atleisk — iki vakaro turiu uzbaigti darba, kad kaip reikiant pasirengciau naktiniams stebejimams. Juk tu zinai, padejeju neturiu. Susitiksime prie pietu stalo septinta trisdesimt.

— Ar jis labai svarbus, tas tavo darbas? — pasiteiravau. — Miselis man pasakojo apie kazkokius keistus reiskinius…

— Keistus! Tie reiskiniai apvercia aukstyn kojom visa musu moksla! Tik pagalvok: Andromedos ukas per astuoniolika laipsniu nukrypo nuo savo normalios padeties! Viena is dvieju: arba ukas isties pajudejo, bet tokiu atveju jis turejo isvystyti fiziskai neisivaizduojama greiti, nes dar uzvakar buvo savo iprastoje vietoje, arba, kaip manau as ir mano kolegos is Maunt Palomaro observatorijos, uko sviesa nukrypo del kazin kokio fenomeno, kuris uzvakar dar neegzistavo. Ir ne tik Andromedos uko sviesa — tas pat nutiko visu zvaigzdziu, issidesciusiu ta pacia kryptimi, spinduliams, Neptuno sviesai, gal netgi… Is visu hipoteziu maziausiai kvailai atrodo si: tu veikiausiai zinai — beje, atvirksciai, tu, aisku, nezinai, — kad sviesos spinduli gali nukreipti galingas gravitacijos laukas. Galima butu manyti, jog dabar tarp Zemes ir Andromedos uko pasirode milziniska materijos mase. Taciau ji, toji mase, neregima! Neisivaizduojama, kvaila, ir vis delto taip.

— Bernaras man sake, jog atgaliniame kelyje…

— Tu ji matei? Kada?

— Vakar.

— O kada jisai sugrizo?

— Uzvakar nakti, kaip tik is Neptuno orbitos. Jis irgi minejo, kad, matyt, juos kazin kas nukreipe i sali…

— Kiek? Ir kur?

— Nepaklausiau. Bernaras atleke vos sekundei ir dingo. Bet sia vasara pazadejo atvykti.

— Sia vasara! Ar girdit? Sia vasara! Pasiusk jam telegrama, kad atvyktu tuctuojau — su visa savo igula ir laivo zurnalu. Sodininko sunus nuleks i pasta. Gal cia ir slypi paslapties iminimo raktas? Sia vasara! Ko gi tu stovi? Mikliau!

Ispuoliau is laboratorijos, brukstelejau telegrama, padaviau mazyliui Benua, ir tas nuskuode i kaima. Bet niekada nebesuzinojau, ar mano telegrama pasieke Bernara, ar ne.

Kai nuejau i dedes namus, visi kviestieji jau buvo susirinke. Pirmiausiai pasisveikinau su Vandaliu, kuris mane moke dar tuomet, kai ruosiausi brandos atestato egzaminams. Vandalis buvo aukstas, sukumpes ir visiskai zilas, nors jam sukako vos keturiasdesimt ketveri. Biologas pristate mane savo biciuliui Masakrui, zemam juodbruvam vyriskiui, judanciam gracingai nelyginant kate, ir Breforui, kauletam, niauriam ir nekalbiam zaliukui.

Septinta dvidesimt pasirode namu seimininkas su savo svita. Septinta trisdesimt mes sedome prie stalo.

Вы читаете Kosmoso robinzonai
Добавить отзыв
ВСЕ ОТЗЫВЫ О КНИГЕ В ИЗБРАННОЕ

0

Вы можете отметить интересные вам фрагменты текста, которые будут доступны по уникальной ссылке в адресной строке браузера.

Отметить Добавить цитату
×