— Greiciau! Greiciau…

Mikliai, bet itin atsargiai pradejome rausti tuneli, nuolat aptikdami pacius netikeciausius daiktus: sluota, rankdarbiu krepsi, radijo imtuva. Praejo puse valandos. Aimanos apacioje nutyko. Tuomet nusprendeme surizikuoti, padidinome sparta ir spejome laiku is po griuvesiu istraukti Roza Feije. Jos motina buvo mirusi.

Apie si gelbejimo darbu epizoda taip nuodugniai pasakoju todel, kad veliau Roza, pati to nenoredama, tapo pirmojo Telo karo priezastimi — nelyginant Spartos Elena.

Nuneseme mergina i lazareta ir susedome uzkasti, nes visi jautemes klaikiai isalke. Zydroji saule tviskejo zenite, o mano laikrodis rode tik septynias valandas ir septyniolika minuciu. Sviesulys pakilo apie dvylikta nakties. Vadinas, zydroji diena tesesi mazdaug keturiolika valandu ir trisdesimt minuciu.

Visa antraja dienos dali dirbome nesudedami ranku. Vakare, kai zydroji saule pradingo uz horizonto, o rytuose pakilo maza raudona saule, po griuvesiais nebeliko ne vieno suzeistojo. Viso ju buvo astuoniasdesimt vienas. Dvidesimt vienas zmogus zuvo.

Aplinkui nunai issekusi sulini isikure margaspalvis taboras. Pastoges neteke zmones spietesi po antklodemis, istemptomis ant karciu. Viena tokia palapine Lui pastate savo gelbejimo komandos nariams. Susedome prie jos ir pavakarieniavome — valgeme salta mesa su duona, uzgerdami raudonu vynu, gyvenime nesu geres nieko gardesnio! Paskui nuejau i tvarstomaji, vildamasis pasimatyti su Martina, taciau mergina jau miegojo. Masakras buvo patenkintas: pavojingu atveju pasitaike nedaug. Cionai jo nurodymu nestuvais atgabeno Brefora ir mano broli. Abu jautesi kur kas geriau.

— Atleiskite man, — prabilo chirurgas, — staciai krintu is nuovargio, o rytoj manes laukia sudetinga operacija, ypac siomis salygomis.

Grizau prie savo palapines, issitiesiau ant storo siaudu sluoksnio ir akimoju uzmigau.

Mane pazadino variklio gausmas. Buvo „naktis”, tai yra, toji pati purpurine prieblanda, kuria dabar vadina „raudonaja naktimi”. Automobilis sustojo uz sugriuvusio namo. Apejau griuvesius ir isvydau savo dede: jiedu su Vandaliu atvaziavo suzinoti, kaip mums sekasi.

— Kas naujo? — paklausiau.

— Nieko. Elektros nera, observatorijos kupolas nejuda. Buvau gamykloje. Etranzas sako, jog sroves nebus dar ilgai: uztvanka liko Zemeje. Beje, galiu pasakyti, kad si planeta aplink savo asi apsisuka per dvidesimt devynias valandas ir kad jos asis visiskai nedaug pasvirusi orbitos plokstumos atzvilgiu.

— Is kur zinai?

— Labai paprasta. Zydroji diena truko keturiolika valandu trisdesimt minuciu. Raudonoji saule pasieke zenita per septynias valandas ir penkiolika minuciu. Vadinas, para tesiasi dvidesimt devynias valandas. Toliau: diena ir „naktis” vienodos trukmes, o mes, kaip matyti, esame toli nuo ekvatoriaus, veikiausiai ties keturiasdesimt penktuoju siaurines platumos laipsniu. Isvada: planetos asis pasvirusi gana nereiksmingai, na, nebent sioje zemeje atsidureme lygiadienio periodu. Raudonoji saule kybo uz musu orbitos ribu ir, regis, lygiai kaip ir mes sukasi aplink zydraji sviesuli. Mus cionai atbloske ta akimirka kai saules sviete abipus planetos. Veliau sulauksime dienu, kai mums svies issyk abi saules, o retsykiais nesimatys ne vienos. Ateis juodos ar, tiksliau pasakius, menulio dienos.

— Menulio dienos? Nejau cia yra menulis?

— Pasiziurek pats!

Pakeliau akis i dangu. Rausvame skliaute blyskiai spindejo du menuliai: vienas mazdaug toks, kaip ir musiskis, gi antras gerokai didesnis.

— Tik ka jie buvo trys, — tese dede. — Pats maziausias menulis jau nusileido.

— Kiekgi truks sita „naktis”?

— Mazdaug valanda. I gamykla buvo uzsuke valstieciai is aplinkiniu fermu. Ten auku nedaug. Bet uztat toliau…

— Reikia nuvaziuoti ir pasiziureti patiems, — pertraukiau ji as. — Pasiimsiu tavo masina ir su Miseliu bei Moljeru vaziuosime pasizvalgyti. Juk reikia issiaiskinti, kokia musu teritorija!

— Tuomet as vaziuosiu su jumis.

— Ne, dede, tau isniro kulksnis. Mes galime istrigti: teks eiti pesciomis. Dabar atliksime visai trumputi reida. O veliau…

— Gerai. Tuomet padek man islipti ir nuvesk iki jusu ligonines. Ar einate su manimi, Vandali?

— Noreciau traukti i sia zvalgyba — atsiliepe biologas. — Manau, jog zemes pavirsiaus lopinys nera didelis ir mes sugebesime apsukti ji ratu, tiesa?

— Taip, jei tik keliai bus pravaziuojami, — sutikau. — Ka gi, keliaukim drauge. Gal pamatysime ka nors nauja is jusu srities. O ir kelione bus nelengva, jusiske keliautojo patirtis tikrai pravers.

Pazadinau Miseli ir Lui.

— Gerai, vaziuokime, — atsiliepe Moljeras. — Tik pirmiausiai noreciau pasikalbeti su jusu dede. Paklausykite, mesje Burne, — kreipesi jis i astronoma — kol vazinesime, prasau jusu uzsiimti skaiciavimais. Reikia suskaiciuoti gyventojus, maisto atsargas, ginklus, instrumentus ir panasiai. Po mero mirties jus cia pats gerbiamiau— sias zmogus. Puikiai sutariate ir su kiure[1], ir su mokytoju. Vienintelis zmogus, kuris jusu, ko gero, nemegsta, — smuklininkas Ziulis, nes jus niekada pas ji neuzsukate. Taciau su smuklininku pasikalbesiu, ir Ziulis bus it silkinis. Zinia, visko uzbaigti nespesite, mes grisime kur kas anksciau.

Visi isiropsteme i atvira automobili — ganetinai sena, taciau vis dar patikima Jau sugniauziau vaira, kai dede man suktelejo:

— Palauk! Pasiimk ta daikta, kuris guli mano portfelyje!

Atidariau portfeli ir issitraukiau kariska keturiasdesimt penktojo kalibro pistoleta.

— Cia mano karininko ginklas, — paaiskino dede. — Pasiimk ji. Ar maza ka galite sutikti! Pirstiniu skyrelyje yra dvi dezutes su kulkomis.

— Gera mintis! — pritare Lui. — O kito ginklo neturite?

— As neturiu, bet manau, jog kaime rasime medziokliniu sautuvu.

— Teisingai! Uzsuksime pas tetusi Boriu. Kadaise jis buvo kolonijines armijos karininkas ir uzkietejes medziotojas.

Pazadinome seni ir, nepaisant jo protestu, rekvizavome beveik visa arsenala: viena vincesteri, du medzioklinius sautuvus ir kartece uztaisytus patronus.

Kai pajudejome i rytus, jau kilo saule. Is pradziu vaziavome keliu; retsykiais pasitaikydavo griuciu, taciau mums pavykdavo jas aplenkti, ir tik prie vienos kliuties sugaisome istisa valanda. Po triju valandu prasidejo visisko chaoso zona; priesaky, kiek tik akys uzmate, grudosi pasisiause kalnai, milziniskos zemiu, akmenu, medziu kruvos ir — deja! — namu griuvesiai.

— Ko gero, zemes krastas jau nebetoli, — pastebejo Miselis. — Verciau eikime pesciomis!

Pasieme ginklus bei truputi maisto, patraukeme i nuniokota zona Automobili palikome be apsaugos. Ko gero, pasielgeme neapgalvotai.

Daugiau nei valanda skverbemes i prieki. Visa, kas mus supo, man, geologui, atrode tikru tikriausia fantasmagorija! Ko tik cia nebuvo: kristaline magma, nuosedines uolienos ir taip persimaisiusios mezozojaus nuosedos, jog vienoje vietoje aptikau trilobita, kreidos periodo amonita ir tretinius numulitus.

Lui su Vandaliu zingsniavo priesaky. Kol apziurinejau suakmenejusias iskasenas, jie uzsiropste slaitu, pasieke virsune ir nustebe suktelejo. Mudu su Miseliu nuskubejome ikandin.

Priesais mus iki pat horizonto dryksojo milziniska pelke, sklidina riebaus vandens, apzelusi siurkscia zole, tarsi nuzerta pilkomis dulkemis. Peizazas buvo gresmingas ir didingas. Vandalis kilstelejo prie akiu binokli ir atidziai apziurejo horizonta.

— Tenai kalnai! — pareiske jis, perduodamas binokli man.

Toli pietryciuose pelke ribojo zydras dantytas kalnagubris.

„Zemiskoji zona” isiterpe i pelke aukstu kysuliu, ant akmenu visur kur tamsavo isdziuves dumblas. Atsargiai nusileidome prie vandens. Kaip matyti, cia buvo gilu. Vanduo atrode ganetinai perregimas, mazuma surokas.

— Visur tuscia, — pastebejo Vandalis. — Nei zuvu, nei pauksciu.

— Pazvelkite tenai! — pratare Miselis, rodydamas i toleliau plytincia dumblina sekluma. Seklumoje gulejo kazin koks zalsvas gal metro ilgio padaras. Vienoje jo puseje iziurejau burnos anga, apjuosta sesiais minkstais ciuptuvais; po kiekvienu blausiai zibejo pilksvai zalia akis. Kitame gale dryksojo galinga uodega, uzsibaigianti suplotu peleku. Smulkmenu neizvelgeme: sekluma buvo pernelyg toli. Bet kai pradejome kopti slaitu aukstyn, lygiai

Вы читаете Kosmoso robinzonai
Добавить отзыв
ВСЕ ОТЗЫВЫ О КНИГЕ В ИЗБРАННОЕ

0

Вы можете отметить интересные вам фрагменты текста, которые будут доступны по уникальной ссылке в адресной строке браузера.

Отметить Добавить цитату
×