Jis pamazu apsisuko ir isejo, ant slenkscio griebesi uz staktos, kad nepargriutu, ir dar ilgai aidejo koridoriuje jo zingsniai. As vengiau Hares zvilgsnio, bet musu akys umai susitiko. Norejau prieiti prie jos, paglostyti jai plaukus, bet negalejau. Negalejau.
SEKME
Kitos trys savaites buvo it viena ir ta pati diena, kuri kartojosi, vis tokia pat, kaip vakarykste. Langu sklendes susistumdavo ir pasikeldavo, naktimis as panirdavau is vieno kosmaro i kita, rytais atsikeldavome, ir prasidedavo zaidimas, bet ar tai buvo zaidimas? As apsimesdavau esas ramus, ir Hare apsimesdavo. Sis nebylus susitarimas, zinojimas, kad apgaudinejame kits kita, pasidare mums paskutine priebega. Mudu daug kalbedavomes, kaip gyvensime Zemeje, kaip isikursime kur prie didelio miesto ir jau niekad nepaliksime zydros padanges ir zaliu medziu, aptardavome, kaip atrodys musu busimo namo vidus ir sodas, ir net gincydavomes del smulkmenu, del gyvatvores, del suolelio... Ar tikejau tuo nors sekunde? Ne. Zinojau, kad tai neimanoma. Zinojau. Nes jeigu ji net butu galejusi palikti Stoti — gyva — tai Zemen gali nusileisti tik zmogus, o zmogus — tai jo dokumentai. Pirmajame kontroles punkte pasibaigtu musu kelione. Butu stengiamasi nustatyti jos asmenybe, mus isskirtu, ir tada viskas paaisketu. Stotis buvo vienintele vieta, kur mudu galejom gyventi drauge. Ar Hare ta zinojo? Tikriausiai. Ar jai kas tai pasake? Turint galvoje viska, kas atsitiko — turbut taip.
Viena nakti isgirdau pro miega, kaip Hare tyliai keliasi. Norejau ja apkabinti. Dabar jau tik tyledami, jau tik tamsoje galejome valandele pabuti laisvi, uzsimirsti, ir tas uzsimirsimas tebuvo trumputis atokvepis sioje baisioje mus supancioje klaikumoje. Ji, matyt, nepastebejo, kad as pabudau, ir, nespejus man istiesti rankos, islipo is lovos. Isgirdau — vis pusiaumiga — basu koju zingsnius. Mane pagavo neaiski baime.
— Hare?—sukuzdejau. Norejau susukti, bet neisdrisau. Atsisedau lovoje. Durys i koridoriu buvo tik privertos. Plonyte sviesos strelele istrizai kirto kambari. Man pasirode, kad girdziu prislopintus balsus. Ji kalbejosi su kazkuo? Su kuo?
Issokau is lovos, bet mane apeme toks siaubas, kad net pakirto kojas. Stovejau valandele klausydamasis — buvo tylu. Palengva nukiutinau i lova. Galvoje paselusiai tvinkciojo kraujas. Emiau skaiciuoti tvinksnius. Kai suskaiciavau ligi tukstancio, durys tyliai atsidare. Hare ismuko vidun ir sustingo, tarsi klausydamasi mano alsavimo. As stengiausi alsuoti lygiai.
— Krisai?..— pasauke ji tyluteliai.
As neatsiliepiau. Ji smurkstelejo i lova. Jauciau, kaip ji guli issitiesusi, ir as gulejau nejudedamas salimais. Meginau sugalvoti, ko cia jos paklausus, bet juo toliau, tuo aiskiau supratau, kad neprabilsiu pirmas. Po kurio laiko, gal po valandos, uzmigau.
Rytas buvo kaip visad. As itariai ziurejau i Hare, bet tik tada, kai ji negalejo to pastebeti. Po pietu mudu sedejome salia vienas kito prie isgaubto lango, uz kurio skriejo zemi tamsiai raudoni debesys. Stotis plauke tarp ju lyg garlaivis, Hare skaite kazkokia knyga, o as pasineriau i kontempliacijos busena, kuri dabar taip daznai budavo man vienintele atokvepio valandele. As pastebejau, kad, palenkes tam tikru kampu galva, galiu pamatyti lango stikle mudvieju atspindzius, permatomus, bet aiskius. As nuemiau nuo atramos ranka. Hare — maciau stikle — greitai dirstelejusi i mane ir isitikinusi, kad ziuriu i okeana, pasilenke prie kedes atramos ir paliete lupomis ta vieta, kuria ka tik lieciau as. Sedejau, nenaturaliai issitempes, o ji vel palinko prie knygos.
— Hare,—tariau tyliai,—kur buvai isejusi nakti?
— Nakti?
— Taip.
— Tau... prisisapnavo, Krisai. As niekur nebuvau isejusi.
— Nebuvai?
— Ne. Tikriausiai sapnavai.
— Gali buti,—tariau as.—Taip, matyt, bus man prisisapnave...
Vakare, einant gulti, as vel pradejau kalbeti apie musu kelione, apie grizima Zemen.
— Ak, nenoriu to girdeti,— tare Hare.— Nekalbek, Krisai. Juk zinai...
— Ka?
— Ne. Nieko.
Kai atsiguleme, Hare pasake norinti gerti.
— Ten, ant stalo, yra sulciu stikline. Buk geras, paduok man.
Ji isgere puse stiklines ir padave man. As nenorejau gerti.
— I mano sveikata,— nusisypsojo Hare.
As isgeriau sultis, kurios pasirode man surstelejusios, bet neatkreipiau i tai demesio.
— Jei nenori kalbeti apie Zeme, tai apie ka?—paklausiau, kai ji uzgesino sviesa.
— Ar tu vestumeis, jei manes nebutu?
— Ne.
— Niekad?
— Niekad.
— Kodel?
— Nezinau. Gyvenau pats vienas desimt metu ir neapsivedziau. Nekalbekim apie tai, mieloji...
Man uze galvoje tarsi buciau isgeres gera taure vyno.
— Ne, kalbekime, kalbekime. O jei as prasyciau?
— Kad as vesciausi? Nesamone, Hare. Man nieko daugiau nereikia, tik taves.
Ji pasilenke prie manes. Jauciau lupomis jos alsavima, ji apkabino mane taip stipriai, kad mieguistumas beregint isgaravo.
— Pasakyk man kitaip.
— Myliu tave.
Ji isikniaube i mano peti, pajutau jos itemptu voku virpejima ir asaru dregme.
— Hare, kas tau?
— Nieko. Nieko. Nieko! — kartojo ji kaskart tyliau. As stengiausi praplesti akis, bet jos pacios merkesi. Nezinau, kada uzmigau.
Mane pazadino raudona sviesa. Galva buvo it svino pripilta, o sprandas toks pastires, sakytum visi slanksteliai butu suauge. Liezuvis buvo siurkstus, apnestas, negalejau jo pajudinti. „Turbut kuo nors apsinuodijau”,— pagalvojau, vargais negalais pakeles galva. Istiesiau ranka i Hares puse. Ranka paliete salta paklode.
As pasokau.
Lova buvo tuscia, kambaryje — ne gyvos dvasios. Raudonas saules rutulys atsispindejo visuose languose.
Issokau is lovos. Turbut atrodziau komiskai, svirduliavau kaip girtas. Graibsciausi uz daiktu, puoliau prie spintos — vonia buvo tuscia. Koridorius irgi. Ir laboratorijoje nebuvo nieko.
— Hare!!!—surikau vidury koridoriaus, nesamoningai mosikuodamas rankomis.— Hare...— praveblenau dar syki, jau zinodamas.
Gerai nebepamenu, kas buvo paskui. Matyt, laksciau pusnuogis po visa stoti. Prisimenu, kad net buvau ipuoles i saldymo kamera, o paskui i paskutiniji sandeli ir dauziau kumsciais i uzdarytas duris. Gal net buvau ten keliskart. Laiptai dundejo, as griuvinejau, pasokes vel kazkur lekiau, galiausiai atsiduriau prie permatomos uztvaros, uz kurios buvo isejimas i lauka — dvigubos sarvines durys. Trankiau jas is visu jegu ir saukiau, reikalavau, kad tai butu sapnas. Kazkas jau kuris laikas buvo prie manes ir purte mane, tempe kazin kur. Paskui atsiduriau mazojoje laboratorijoje, mano marskiniai buvo permirke lediniu vandeniu, plaukai sulipe, snerves ir liezuvi degino spiritas; tysojau pusiaugulom, dusdamas ant kazko salto, metalinio, o Snautas, apsimoves savo demetas drobines kelnes, triuse prie vaistineles, ieskojo ten kazko, irankiai ir buteliukai baisiai tarskejo.
Umai pamaciau ji pries save, jis zvelge man i akis, susikaupes, gunktelejes.
— Kur ji?
— Jos nera.
— Bet, bet Hare...
— Jau nebera Hares,— tare jis palengvele, aiskiai, prikises veida prie manojo, tarsi butu sudaves smugi ir
