dabar stebetu, kas bus toliau.
— Gris...— susnabzdejau, uzmerkdamas akis. Ir pirmakart tikrai to nebijojau. Nesibaiminau jos vaiduoklisko grizimo. Nesupratau, kaip galejau kada nors to bijoti!
— Isgerk.
Snautas padave man silto skyscio stikline. Pasiziurejau i ja ir staiga sliukstelejau visa skysti jam i veida. Jis sastelejo atgal, sluostydamas akis, o kai atsimerke, as jau stovejau pasilenkes ties juo. Jis buvo toks mazas.
— Tai tu?!
— Apie ka kalbi?
— Nemeluok, zinai, apie ka. Tai tu kalbejaisi su ja ana nakti? Ir liepei, kad man duotu migdomuju?.. Ka jai padarei!? Sakyk!!!
Jis pasigrabaliojo prie krutines ir iseme suglamzyta voka. As griebiau ji. Vokas buvo uzklijuotas. Virsuje nieko neuzrasyta. Perplesiau popieriu. Is vidaus iskrito keturlinkas lapelis.
Stambios, kiek vaikiskos raides, nelygios eilutes. Pazinau jos rasysena.
„Mielasis, as pati paprasiau ji sito. Jis geras. Baisu, kad turejau tau meluoti, negalejau kitaip. Gali man padaryti viena — klausyk jo ir nieko sau nesidaryk. Buvai nuostabus.”
Apacioje buvo vienas isbrauktas zodis, isskaiciau ji: „Hare”. Jinai parase ji, paskui perbrauke. Buvo dar viena raide lyg H ar K, irgi perbraukta. Perskaiciau laiska dar ir dar karta. Ir dar. Jau buvau visai atsipeikejes, nepuoliau i isterika, negalejau net aiktelti, net garso is burnos isspausti.
— Kaip?— susnabzdejau.— Kaip?
— Paskui, Kelvinai. Nusiramink.
— As visai ramus. Sakyk. Kaip?
— Anihiliacija.
— Kaip gi cia? Bet juk aparatas?!—as net pasokau nejucia.
— Roses aparatas netiko. Sartorijus pagamino kita, specialu destabilizatoriu. Maza. Veikia tik keliu metru spinduliu.
— O jinai?..
— Isnyko. Blyksnis ir dvelksmas. Silpnas dvelktelejimas.
— Mazu spinduliu, sakai?
— Taip. Dideliam nebuvo medziagu.
Umai sienos eme svirti ant manes. Uzsimerkiau.
— Dieve... ji... gris, gris juk...
— Ne.
— Kaip tai, ne?..
— Ne, Kelvinai. Atsimeni tas aukstyn kylancias putas? Nuo to laiko jie jau nebegrizta.
— Jau ne?
— Ne.
— Nuzudei ja, — tyliai tariau as.
— Taip. Tu nebutum to padares? Manim detas?
As pasokau ir emiau vaikscioti vis greiciau ir greiciau. Nuo sienos i kerte ir atgal. Devyni zingsniai. Apsisukimas. Devyni zingsniai.
Paskui sustojau pries ji.
— Klausyk, paduosime raporta. Pareikalausime betarpisko rysio su Taryba. Ta galima padaryti. Jie sutiks. Turi sutikti. Planeta bus isjungta is Keturiu Konvencijos. Visos priemones leistos. Parupinsime antimaterijos generatoriu. Manai, kad yra
kas nors, kas gali atsispirti antimaterijai? Nieko nera! Nieko! Nieko!—saukiau triumfuodamas, asaru uztemdytom akim.
— Nori ji sunaikinti?—paklause Snautas.— Kodel?
— Iseik. Palik mane!
— Neiseisiu.
— Snautai!
Ziurejau jam i akis. „Ne”,— pasake jis galvos krestelejimu.
— Ko tu nori? Ko nori is manes? Jis zenge prie stalo.
— Gerai. Parasysime raporta.
As nusisukau ir vel emiau vaikscioti.
— Sesk.
— Palik mane ramybeje.
— Yra dvi sio klausimo puses. Pirma — tai faktai. Antra — musu reikalavimai.
— Ir butinai reikia apie tai kalbeti dabar?
— Taip, dabar.
— As nenoriu. Supranti? Man tai nemaz nerupi.
— Paskutini karta issiunteme komunikata pries Gibariano mirti. Jau bus daugiau kaip du menesiai. Mes privalome issiaiskinti tikslu pasirodymo desninguma...
— Ar nesiliausi?— griebiau jam uz peties.
— Gali mane musti,— tare jis,— as vis tiek kalbesiu. As paleidau jo peti.
— Daryk ka nori.
— Mat, Sartorijus stengsis nuslepti kai kuriuos faktus. Esu tuo beveik isitikines.
— O tu ne?
— Ne. Dabar jau ne. Cia ne vien musu reikalas. Svarbu stai kas. Paaiskejo, kad okeanas geba protingai veikti. Daryti auksciausios rusies organine sinteze, kokios mes nemokame. Jis zino musu organizmu sandara, mikrostruktura, metabolizma. . .
— Puiku,— tariau as.— Ko nutilai? Padare su mumis serija. . . serija... eksperimentu. Psichine vivisekcija. Remdamasis ziniomis, isvogtomis is musu galvu, nesiskaitydamas su tuo, ko mes siekiame.
— Cia jau nebe faktai ir net ne isvados, Kelvinai. Cia hipotezes. Tam tikra prasme jis skaitesi su tuo, ko norejo kazkokia uzdara, paslepta musu protu dalis. Tai galejo buti... dovanos...
— Dovanos! O viespatie! As emiau juoktis.
— Liaukis! — suriko Snautas, griebdamas man uz rankos. As suspaudziau jo pirstus ir spaudziau vis smarkiau, net
kaulai sutreskejo. Jis ziurejo i mane prisimerkes, ne nekruptelejes. As paleidau ji ir nuejau i kampa. Stovedamas veidu i siena, tariau:
— Pasistengsiu nepulti i isterika.
— Tiek to. Tai ka mes siulysim?
— Tu kalbek. As negaliu dabar. Ar ji pasake ka nors pries...?
— Ne. Nieko. As manau, kad dabar mums atsirado sansu.
— Sansu? Kokiu sansu? Kam? Aa...— tariau tyliau, zvelgdamas jam i akis, nes staiga supratau.— Kontaktas? Vel Kontaktas? Dar mazai mes — ir as, ir tu pats, ir sitie kvailiu namai... Kontaktas? Ne, ne, ne. Be manes.
— Kodel?—visai ramiai paklause Snautas.— Kelvinai, tu vis dar, o ypac dabar, instinktyviai traktuoji ji kaip zmogu. Nekenti jo.
— O tu — ne? ..
— Ne, Kelvinai. Juk jis aklas...
— Aklas?..— pakartojau as. Man pasirode, kad neisgirdau.
— Zinoma, musu supratimu. Mes neegzistuojame jam taip, kaip kad egzistuojame vienas kitam. Veidai, figuros, kurias mes regime, leidzia is veido mums pazinti atskirus individus. Jam visa tai permatomas stiklas. Juk jis isigauna i musu smegenu vidu.
— Na gerai. Bet kas is to? Ka tu nori irodyti? Jeigu jis sugebejo atgaivinti, sukurti zmogu, kuris egzistuoja tik mano atmintyje, ir padaryti ta taip, kad jos akys, judesiai, jos balsas... balsas...
— Kalbek! Kalbek toliau, girdi!!!
— Kalbu... kalbu... Taip. Taigi... balsas... is to seka, kad jis gali mumyse skaityti kaip knygoje. Supranti, ka noriu pasakyti?
— Taip. Kad jei noretu, galetu su mumis susizinoti?
