Neskaitant susirupinusiu dedes ir Menaro veidu, pietus praejo linksmai. Net Breforas ne be humoro papasakojo, kaip jam tik vargais negalais pavyko isvengti ganetinai garbingu, bet ne itin maloniu vedybu su Ona genties vado dukra Ugnies Zemeje. Taciau mano demesi visiskai uzvalde Martina. Kai mergina budavo rimta, jos veidas panesedavo i ledini statulos marmura, bet kai juokdavosi, atlosdama galva ir atmesdama sunkia plauku kupeta, Dieve tu mano, kaip spindedavo jos akys ir kokia grazi ji atrode!
Bet ta vakara as neilgai megavausi Martinos draugija. Astunta penkiolika dede pakilo ir linktelejo merginai. Jie isejo drauge su Menaru, ir pro langa maciau, kaip trys figureles kopia link observatorijos.
KATASTROFA
Kava gereme terasoje. Vakaras buvo tykus. Besileidzianti saule nudaze tolimu kalnu virsunes rozine spalva. Miselis skundesi atsainiu poziuriu i astronomines planetu studijas — si problema atsirado tuomet, kai Polio Bernadako ekspedicijos eme tyrineti planetas, kaip sakoma, „is arti”. Vandalis papasakojo apie paskutiniuosius atradimus biologijos srityje. Temo. Virs kalnu kybojo menulio pusele, zibejo zvaigzdes. Su tamsa plustelejo vesa, ir mes sugrizome i svetaine. Atsisedau salia Miselio veidu i langa.
Atmintin stebetinai ryskiai isireze menkiausios to vakaro smulkmenos, nors nuo tu laiku prabego sitiek metu! Maciau observatorijos kupola; vakarinio dangaus fone aiskiai issiskyre mazi boksteliai su pagalbiniais teleskopais. Bendras pokalbis veikiai uzgeso, visi neskubiai snekuciavosi poromis. As kalbejausi su Miseliu. Nezinia kodel jauciausi lengvas ir laimingas. Atrode, jog nieko nesve— riu ir netgi ne sedziu, o sklendziu virs savojo kreslo nelyginant plaukikas vandenyje.
Observatorijoje nusvito vienas langelis, uzgeso ir nusvito vel.
— Patronas kviecia, — pratare Miselis. — Teks eiti.
Jis dirstelejo i svytinti savo laikrodzio ciferblata.
— Kelinta valanda? — paklausiau.
— Vienuolika trisdesimt sesios.
Miselis atsistojo, ir umai visiskai netiketai sis paprasciausias judesys bloske vaikina link sienos, esancios uz geru triju metru. Visi apstulbo.
— Po velniu!.. Tapau besvoris!
As irgi pakilau ir, nepaisant visu atsargos priemoniu, reziausi galva i siena.
— Nieko sau!
Is visu pusiu aidejo nuostabos suksniai. Kelias minutes skrajojome po svetaine nelyginant vejo blaskomos dulkeles. Visus persmelke keistas kazin kokios vidines tustumos jausmas. Man svaigo galva. Buvo sunku suvokti, kur dabar virsus, o kur apacia. Kabindamasis uz baldu, siaip ne taip nusigavau iki lango. Pasidingojo, kad issikrausciau is proto: zvaigzdes soko paselusia sarabanda — tokia ju atspindziai soka juodam vandeny. Zvaigzdes mirgejo, isiziebdavo, uzgesdavo ir tvyksteldavo vel, staigiai liuoksedamos is vietos i vieta.
— Pazvelkite! — susukau.
— Pasaulio pabaiga, — sudejavo Masakras.
— Panasu, — sukuzdejo Miselis, meslungiskai kabindamasis i mano peti.
Nuo zvaigzdziu sokio ribuliavo akyse; pazvelgiau zemiau ir surikau vel:
— Pazvelkite!
Kaireje puseje viena po kitos nyko kalnu virsunes, nureztos lygiau nei peiliu pjaustomas suris. Ir toji stichija artejo musu link!
— Sesuo! — kimiai aiktelejo Miselis ir puole prie duru.
Regejau, kaip jisai skuodzia taku link observatorijos, liuoksedamas nerangiais desimtmetriniais zingsniais. Apie nieka negalvodamas, nepatirdamas nicnieko, netgi baimes, automatiskai dejausi atmintin visa, kas vyksta.
Atrode, jog is virsaus istrizai krinta didziuliai neregimi asmenys, auksciau kuriu viskas dingo. Veikiausiai tai truko dvidesimt sekundziu. Aplink girdejau slopius sveciu suksnius. Maciau, kaip Miselis isiverze i observatorija. Ir staiga ji taip pat pranyko! Dar spejau pastebeti, kaip keliais simtais metru zemiau prasivere kalnas, apnuogindamas visus savo geologinius sluoksnius, nutviekstus negyva kito pasaulio sviesa. Ir po akimirkos katastrofa uzgriuvo mus pacius…
Namas sudrebejo. Isikirtau i stala, ir tuomet isleke langas, tarsi ismustas milzino keliu. Siaubingas viesulas issviede mane su visais likusiais laukan, ir mes nusiritome slaitu, kabindamiesi uz krumu bei akmenu, apakinti, apkurtinti, dustantys.
Viskas baigesi po keliu sekundziu. Atsitokejau uz penkiu simtu metru nuo namo tarp medienos nuolauzu, stiklo sukiu ir cerpiu duzenu. Observatorija atsirado vel — ir, matyt, visiskai sveikutele. Aplink tvyrojo prieblanda; is virsaus liejosi keista rausva sviesa. Pakeliau akis ir isvydau saule — mazute, raudona it varis, tolima Ausyse spenge, kairysis kelis istino, akis aptrauke ukana. Ore tvyrojo nemalonus nepazistamas kvapas.
Pirmiausiai pagalvojau apie broli. Jis gulejo ant nugaros uz poros metru nuo manes. Puoliau artyn ir nustebes pastebejau, kad velei atgavau svori. Polis tysojo uzsimerkes, is kairiosios blauzdos, giliai perreztos stiklo duzena, sruvo kraujas. Kol verziau jo koja tvarsciu, paskubomis susuktu is nosines, brolis atsipeikejo.
— Mes dar gyvi?
— Taip, tu suzeistas, taciau nepavojingai. Tuoj pasiziuresiu, kaip jauciasi likusieji.
Vandalis jau stojosi, Masakras apskritai atsipirko pamusta akimi. Jis priejo prie Polio ir apziurejo zaizda.
— Niekai! Ko gero, verzti nereikia. Stambiosios kraujagysles nepazeistos.
Breforas nukentejo smarkiau: jis gulejo be samones su perskelta kaukole.
— Reikalinga skubi operacija, — subruzdo chirurgas. — Jusu dedes namuose turiu viska, ko gali prireikti.
Pazvelgiau i nama: jis gana sekmingai atlaike isbandyma. Dalis stogo nuplesta, langai ismusti, langines nudrekstos, bet visa kita lyg ir sveika. Mes perneseme Brefora ir Poli i nama. Viduje viskas buvo apversta aukstyn kojom, ir spintu turinys voliojosi ant grindu. Siaip ne taip pastateme didiji stala ir paguldeme ant jo Brefora. Vandalis pasisove padeti Masakrui.
Tik tuomet galiausiai prisiminiau dede. Observatorijos durys buvo atlapos, taciau pro jas niekas neisejo.
— Nueisiu pasiziureti, — pasisiuliau ir slubciodamas iskiutinau laukan.
Uz namo kampo sutikau sodininka Anselma kuri buvau visiskai pamirses. Visas vargselio veidas sruvo krauju. Pasiunciau Anselma persiristi zaizdu, nusigavau iki observatorijos ir uzkopiau laiptais. Po kupolu salia didziojo teleskopo neradau ne gyvos dvasios. Tuomet ipuoliau i kabineta. Cia aptikau susitarsiusi Menara, knebinejanti savo akinius.
— Kur dede? — susukau.
— Nezinau, — atsake jis, trindamas stiklus nosinaite. — Kai visa tai nutiko, jie ketino iseiti…
Islekiau is kabineto ir surikau:
— Dede! Miseli! Martina!
Kazkas atsiliepe. Aplenkiau akmenu kruva ir isvydau dede, atsisliejusi i uolos nuolauza. Greta stovejo Martina su perplesta suknele. Net ta akimirka negalejau nesigrozeti jos ranku dailumu.
— Jam isniro kulksnis, — paaiskino mergina.
— O kur Miselis?
— Nuejo prie upelio vandens.
— Kas cia buvo, dede? — paklausiau.
— Ka galiu atsakyti, jeigu pats nicnieko nezinau! Kaip jauciasi likusieji?
Papasakojau, kas jiems nutiko.
— Reikia nusileisti i kaima, pasiziureti, kaip laikosi gyventojai.
— Betgi saule jau leidziasi…
— Leidziasi? Atvirksciai, ji kyla!
— Saule leidziasi, dede. Ji tik ka buvo kur kas auksciau.
— Ak, tu kalbi apie sita mazuti apgailetina vario zibinta? Verciau atsigrezk atgal!
