Taip ir padariau: virs nuniokotu kalnu virsuniu kilo spindintis zydras sviesulys. Akys manes neapgavo: siame pasaulyje buvo dvi saules.
Laikrodis ant mano rankos rode desimt minuciu pirmos.
TARP GRIUVESIU
Kad ir kaip keista atrode visa, kas nutiko, as instinktyviai stengiausi aiskinti ivyki pagal iprastas zemiskasias normas — uraganas, zemes drebejimas, vulkano issiverzimas. Ir umai buvau priverstas suvokti neitiketina beprotiska ir podraug visiskai realu fakta: atsiduriau pasaulyje, kuriame sviete dvi saules! Ne, as nepajegiu perteikti mane persmelkusios sumaisties. Bergzdziai meginau nugincyti akivaizdzia tiesa.
— Betgi mes Zemeje! Pazvelk, antai kalnas, observatorija, o tenai, apacioje, kaimas…
— Zinoma, as sedziu ant zemes! — atsiliepe dede. — Taciau, kiek ismanau astronomija, musu sistemoje tera viena Saule, o cia jos dvi. Nesu toks asilas, kad nesuprasciau sio fakto reiksmes.
— Bet kurgi tokiu atveju mes esame?
— Jau sakiau tau: nezinau! Mes buvome observatorijoje. Staiga ji pradejo virpeti. Pamaniau, zemes drebejimas, ir mudu su Martina isbegome. Miseli susitikome laiptuose, ir tuomet visus mus issviede laukan. Praradome samone ir todel nicnieko nemateme.
— Uztat as maciau, — krupciodamas atsakiau. — Kalnai kartu su observatorija pranyko kazkokioje negyveliskoje sviesoje. O paskui mane irgi sviede laukan, o kai atsipeikejau, observatorija vel stovejo savo vietoje…
— Tik pamanyk! — karciai suktelejo dede. — Keturi astronomai, ir ne vienas nepamate sio stulbinancio nutikimo!
— Miselis regejo pacia pradzia. Beje, kurgi jis dingo?
— Isties, Miselis veluoja, — sunerimo Martina. — Eisiu pasiziureti.
— Ne, verciau eisiu as. Bet, del Dievo meiles, dede, kur, tavo manymu, mes esame?
— Nieko nezinau, kiek sykiu turesiu kartoti! Siaip ar taip, ne Zemeje. Ir gal netgi ne musu Visatoje, — pusbalsiu pridejo jis.
— Vadinas, Zeme… mums… amziams?
— Bijau, kad taip ir yra. Taciau dabar pirmiausiai reikia surasti Miseli.
Isvydau ji, nespejes nueiti ne desimties zingsniu. Vaikinas isniro is uz posukio, lydimas dvieju nepazistamuju — trisdesimtmecio bruneto ir ugniaplaukio kresno vyriskio, kuriam is paziuros galejo buti apie keturiasdesimt. Miselis ceremoningai pristate juos abu — atrode gana juokingai, ypac ivertinus susidejusias aplinkybes:
— Simonas Bevenas, inzinierius elektrikas! Zakas Etranzas, metalurgas, gamyklos direktorius!
— Norejome suzinoti, kas jums nutiko, — paaiskino Etranzas. — Is pradziu apsilankeme kaime. Ten jau triusia gelbejimo komandos, joms i pagalba pasiunteme ir savo darbininkus. Baznycia subyrejo. Merija taip pat sugriuvo, po nuolauzomis palaidodama mera ir jo seima. Pirmaisiais duomenimis kaime apie penkiasdesimt nukentejusiuju, yra sunkiai suzeistu. Be mero seimos zuvo dar vienuolika zmoniu. Taciau didziuma namu atsilaike.
— O kaipgi jusu gamykla? — paklause dede.
— Zala menka, — atsake Bevenas. — Jus gi zinote, standartiniai namai — monolitiniai ir lengvi. Pacioje gamykloje pasislinko kelerios stakles.
— Pas mus kaip sykis viesi chirurgas, pasiusime ji i kaima, — pratare dede. Tada atsigreze i mus su Miseliu: — Judu padekite man: noriu pasiekti nama. Martina, atveskite Menara! Eime su mumis, draugai!
Kai iejome i namus, isitikinau, jog Vandalis su Masakru pasidarbavo is peties. Mano brolis ir Breforas gulejo lovose. Masakras krovesi savo gydytojo lagamineli.
— Eisiu zemyn, — pratare jis. — Manau, ten irgi rasiu darbo.
— Taip, taip, — atsiliepe dede. — Stai sie ponai tik ka is kaimo. Ten daug suzeistu.
Prisedau ant Polio lovos.
— Kaip jautiesi, seni?
— Neblogai. Tik koja truputi skauda.
— O Breforas?
— Irgi nieko sau. Jau atgavo samone. Bijojome, kad bus kur kas blogiau.
— Tuomet ir as leisiuosi i kaima.
— Eik, — sutiko dede. — Martina, Miselis ir Vandalis taip pat gali eiti. Mudu su Menaru pabudesime cia.
Mes iskeliavome. Pakeliui paklausiau inzinieriaus:
— Ar zinote, koki rajona aprepe katastrofa?
— Ne. Pasidometi dar suspesime. Is pradziu pasirupinsime kaimu ir artimiausiomis fermomis, o paskui pasiziuresime, kas ten toliau…
Pagrindine kaimo gatve uzverte namu nuolauzos, uztat skersgatviai isliko beveik sveiki. Labiausiai nukentejo centrine aikste; baznycia ir merija virto griuvesiu kruva. Kai priejome, zmones is po nuolauzu trauke mero lavona.
Atkreipiau demesi i viena gelbetoju grupe, kuri dirbo itin sparciai ir darniai. Nuo jos atsiskyre kazkoks jaunas vyriskis ir pasuko musu link.
— Pagaliau sulaukeme pastiprinimo! — dziugiai susuko jis. — Suskubote paciu laiku!
Vyriskis vilkejo melyna kombinezona, buvo kiek zemesnis, taciau kur kas stambesnis uz mane ir, matyt, pasizymejo nepaprasta jega. Po juodu plauku kupeta zibejo skvarbios akys, nutvieskiancios visa kauleta ryskiu bmozu^yeida Man jis issyk patiko, o tolimesni ivykiai ta tarp mudvieju kilusia simpatija paverte tvirta draugyste.
— Kur suzeistieji? — pasiteiravo Masakras.
— Sokiu saleje. Jus gydytojas? Tenai jusu kolega, jis tikrai neatsisakys pagalbos!
— As chirurgas.
— Kokia sekme! Ei, Zakai Pjerai, palydek daktara i tvarstomaji!
— Eisiu su jumis, — pasisiule Martina. — Galesiu asistuoti.
Mudu su Miseliu prisijungeme prie grupes, tvarkancios griuvesius. Vyriskis melynu kombinezonu karstai kazin ko pasigincijo su inzinieriumi, paskui grizo prie musu.
— Nelengva juos itikinti, jog dabar visu svarbiausia — atnaujinti vandens ir, jei galima, elektros tiekima. Inzinieriai irgi norejo uzsiimti valymu! Kada gi daugiau jie pasinaudos savo ziniomis, jeigu ne dabar? Beje, kokios judvieju profesijos?
— Geologas.
— Astronomas.
— Tiek to, pravers veliau. Dabar turime svarbesnio darbo.
— Veliau? Ka norite tuo pasakyti?
— Manding, jus jau zinote, kad mes nebe Zemeje. Nereikia buti mokslininku, kad susigaudytum. Ir vis delto kaip keista! Dar vakar inzinieriai dalino man nurodymus, o siandien jau as jiems sakau, ka reikia daryti.
— O kas jus pats? — pasiteiravo Miselis.
— Lui Morjeras, gamyklos cecho meistras. O judu abu?
— Jis — Miselis Sovazas, o as — Zanas Burne.
— Vadinas, esate musu zvaigzdziu ganytojo giminaitis? Puikus seniokas!
Sitaip snekuciuodamiesi kibome i darba Veikiai prie musu prisijunge dar du darbininkai.
— Tyliau! — umai pratare Miselis. — Ar girdite?
Is po nuolauzu kruvos aidejo tykus pagalbos sauksmai.
— Nagi, Pjerai, — Lui griztelejo i viena savo darbininka, — sakyk, kas cia gyveno?
— Motuse Feije su dukrele. Mergaite buvo dailute, gal sesiolikos. Palukek! Karta buvau pas jas uzsukes. Stai cia buvo virtuve. Ojos veikiausiai kambaryje, antai tenai!
Jis parode i kampa, pusiau uzversta sienos nuolauzomis. Miselis pasilenke ir susuko i plysi:
— Laikykites! Mes ateiname jums i pagalba!
Visi itemptai isiklause. Galiausiai kancios sklidinas mergiskas balselis atsiliepe:
