kazinko, itempimas taip didejo, jog galiausiai man pasidare grasi tuscia erdve uz nugaros. Nutariau kovoti su tuo. Prisitraukiau kede prie lentynu, pasiemiau itin gerai man zinoma antraji toma senos Hiudzeso ir Eglio monografijos „Soliario istorija” ir emiau ji vartyti, atremes i keli stora, standzia nugarele.
Soliaris buvo atrastas kone simtas metu pries man uzgimstant. Planeta sukasi aplink dvi saules — raudona ir zydra. Per keturiasdesimt su virsum metu prie jos nebuvo priartejes joks kosminis laivas. Anais laikais Gamovo— Seplio teorija, kad dvigubu zvaigzdziu planetose negali atsirasti gyvybe, buvo laikoma aksioma. Tokiu planetu orbitos be paliovos keiciasi del gravitaciniu svyravimu, kylanciu besisukant dviem saulem aplink viena kita.
Sitie svyravimai pakaitom tai sutrumpina, tai istempia planetos orbita, ir gyvybes uzuomazga, jei ir atsirastu, butu sunaikinta spindulingos kaitros ar ledinio salcio. Tos permainos ivyksta per milijonus metu, taigi, astronominiu ar biologiniu mastu per labai trumpa laika, nes evoliucijai reikia simtu milijonu, jei ne milijardu metu.
Soliaris, pagal pirminius apskaiciavimus, turejo per penkis, simtus tukstanciu metu priarteti prie savo raudonosios saules per puse astronominio vieneto, o dar po milijono metu — nukristi i jos ikaitusia praraja.
Taciau jau po keliolikos metu paaiskejo, kad planetos orbita nerodo jokiu laukiamu permainu, tarytum ji butu pastovi, tokia pat pastovi, kaip musu Saules sistemos planetu orbitos.
Buvo pakartoti, dabar jau su didziausiu tikslumu, stebejimai ir apskaiciavimai, kurie patvirtino tik tai, kas buvo zinoma: kad Soliario orbita nepastovi. Tarpe keliu simtu kasmet atrandamu planetu, kurioms didziuosiuose statistikos rinkiniuose tebuvo skiriamos kelios eilutes, nurodancios ju judejimo elementus, Soliaris buvo tada pripazintas ypatingo demesio vertu dangaus kunu.
Praejus ketveriems metams po sio atradimo, planeta apskriejo Otenskjoldo ekspedicija. Otenskjoldas tyrinejo planeta is „Laokono” ir dvieju pagalbiniu laivu. Si ekspedicija buvo provizorinio improvizuoto zvalgymo pobudzio, juo labiau kad negalejo nusileisti i planeta. Tyrinetojai paleido i ekvatorine ir asigalio orbita palydovus observatorius, kuriu pagrindinis tikslas buvo ismatuoti gravitacinius potencialus. Be to, buvo istyrinetas planetos pavirsius, kone istisai padengtas okeano, ir viena kita iskilusi virs jo lygio plokstikalne. Ju bendras plotas mazesnis, negu Europos teritorija, nors Soliario diametras dvidesimcia procentu didesnis uz Zemes. Tie kaip pakliuvo issibarste uoletos dykumos lopeliai daugiausia susikaupe pietiniame pusrutulyje. Buvo taipgi susipazinta su neturincios deguonies atmosferos sudetim ir atlikti labai tikslus planetos tankumo, taipogi albedo ir kitu astronominiu elementu matavimai. Kaip ir tiketasi, nebuvo rasta jokiu gyvybes pedsaku kontinente, nepastebeta ir okeane.
Per kitus desimti metu Soliaris, dabar jau esantis visu sio rajono tyrinetoju demesio centre, rode stebinancia tendencija islaikyti savo be jokiu abejoniu nepastovios gravitacijos orbita. Jau buvo pakvipe skandalu, nes kalte uz tokius stebejimo rezultatus buvo meginama suversti (mokslo labui) tai kai kuriems zmonems, tai skaiciavimo masinoms, kuriomis jie naudojosi.
Del lesu stokos net trejus metus buvo sulaikyta speciali ekspedicija, kolei Sanahanas, sukomplektaves igula, gavo is Instituto tris ,,C” tonazo kosmodromines klases laivus. Pusantru metu pries ekspedicija, kuri startavo is Vandenio Alfos teritorijos, kita tyrinejimo grupe Instituto pavedimu paleido i aplinksoliarine orbita automatini sateloida—,,Luna 247”. Sis sateloidas po triju paeiliui atliktu rekonstrukciju, atskirtu viena nuo kitos desimtmeciais, veikia po siai dienai. Surinktieji duomenys galutinai patvirtino Otenskjoldo ekspedicijos isvadas, kad okeano judejimas yra aktyvus.
Vienas Sanahano laivas pasiliko tolimoje orbitoje, o kiti du po izanginiu pasiruosimu nusileido prie Soliario pietinio asigalio uoletame zemyno lopelyje, kuris uzima apie sesis simtus kvadratiniu myliu. Ekspedicijos darbas baigesi po astuoniolikos menesiu ir praejo sekmingai, tebuvo vienas nelaimingas ivykis, sugedus aparaturai. Taciau ekspedicijos mokslininkai susiskaide i dvi priesiskas stovyklas. Gincu objektu tapo okeanas. Remiantis analizem, jis buvo pripazintas organiniu tvariniu (pavadinti ji gyvu tada dar niekas nesiryzo). Taciau jei biologai laike ji primityviu organizmu — nelyginant kokiu gigantisku kompleksu, atseit, tarytum viena, ligi pasibaisetino dydzio isaugusia skysta lastele (vadindami ja „priesbiologine formacija”), kuri apgaube visa planeta drebutiniu sluoksniu, vietomis keliu myliu gilumo — tai astronomai ir fizikai tvirtino, jog tai turinti buti itin organizuota struktura, galimas daiktas, savo sandara pranokstanti zemes organizmus, jeigu jau ji sugeba aktyviai veikti planetos orbitos formavimasi. Jokios kitos paaiskinancios Soliario pobudi priezasties nebuvo rasta. Be to, planetofizikai pastebejo rysi tarp tam tikru procesu, vykstanciu plazminiame okeane, ir lokaliniu gravitacinio potencialo svyravimu, kurie priklause nuo okeano „medziagu apykaitos”.
Taigi fizikai, o ne biologai pasiule paradoksalia formuluote „plazmine masina”, turedami galvoj tvarini, musu supratimu gal ir be gyvybes, taciau gebanti tikslingai veikti, iskart pridurkim, astronominiu mastu.
Siame gince, kuris it sukurys itrauke per savaite visus zymiausius autoritetus, Gamovo—Seplio doktrina susvyravo pirmakart per astuoniasdesimt metu.
Kuri laika buvo meginama ginti ja tvirtinant, kad okeanas neturi nieko bendro su gyvybe, jis netgi nesas para ar pries - biologinis tvarinys, o tiktai geologine formacija, tikriausiai nepaprasta, bet tegebanti stabilizuoti Soliario orbita svorio jegos kaitaliojimuisi. Cia buvo remiamasi Le Satelje desniu. Kaip atkirtis tam konservatyvizmui radosi kitu hipoteziu, pavyzdziui, viena is geriausiai isgvildentu Civita—Vito hipoteze, kuri skelbe, kad okeanas yra dialektinio issivystymo paseka: nuo savo pirmykscio pavidalo, nuo prookeano, silpnai reaguojanciu cheminiu medziagu skiedinio, veikiamas isoriniu salygu (atseit, jo egzistencijai gresianciu orbitos pasikeitimu), pralenkdamas visas zemiskas issivystymo pakopas, taigi, isvenges vienalasciu ir daugialasciu organizmu atsiradimo, augalu ir gyvuliu evoliucijos, nervu sistemos ir smegenu issivystymo, jis sugebejo iskart persokti i „homeostatinio okeano” stadija. Kitaip tariant, jis ne prisitaike kaip zemes organizmai per simtus milijonu metu prie aplinkos salygu, kad tik po tokio milzinisko laiko tarpo duotu pradzia protingai rasei, o issyk pasidare aplinkos seimininku.
Tai buvo itin originalu, nors niekas nezinojo, kaip tasus drebuciai gali stabilizuoti dangaus kuno orbita. Jau seniai buvo zinomi gravitoriai — irenginiai, sukuriantys dirbtinius jegos ir gravitacijos laukus, bet niekas net neisivaizdavo, kaip amorfine kose gali pasiekti rezultata, kuris gravitoriuose gaunamas, per sudetingas branduolines reakcijas ir milziniskoje temperaturoje. Laikrasciuose, kurie tada mirgejo paciais neisrankiausiais prasimanymais „Soliario paslapties” tema, dominanciais, skaitytojus ir piktinanciais mokslininkus, nestigo ir tokiu tvirtinimu, jog okeanas esas... tolimas elektriniu Zemes unguriu giminaitis.
Kai sia misle pasiseke bent tam tikru mastu iminti, paaiskejo, kaip paskui daznai atsitikdavo su Soliariu, kad, ja iminus, atsirado kita, rasi, dar labiau stebinanti.
Tyrimai parode, kad okeanas anaiptol neveikia pagal musu gravitoriu desnius (tatai, beje, butu negalimas daiktas), bet geba betarpiskai modeliuoti laiko ir erdves metrika, ir tai, beje, sukelia laiko matavimo nukrypimus viename ir tame paciame Soliario meridiane. Taigi okeanas ne tik zinojo, bet ir sugebejo isnaudoti (to negalima pasakyti apie mus) Einsteino— Bovi teorijos isvadas.
Kai tai buvo paskelbta, mokslo pasaulyje kilo viena smarkiausiu musu simtmecio audru. Rimciausios visu pripazintos teisingomis teorijos subyrejo i dulkes, mokslineje literaturoje pasirode eretiskiausiu straipsniu, o alternatyva „genialusis okeanas” ar „gravitaciniai drebuciai” uzdege visu protus.
Visa tai dejosi keliolika metu pries mano gimima. Kai ejau i mokykla, Soliari del veliau pazintu faktu visi laike planeta, kurioje esama gyvybes, bet teturincia viena gyventoja...
Antrasis Hjudzeso ir Eglio tomas, kuri beveik nesamoningai sklaidziau, prasidejo originaliai sugalvota, taciau ir juokinga sistematika. Klasifikacineje lenteleje buvo pazymeta paeiliui: tipas — Politerija, burys — Sincitalija, klase — Metamorfa.
Sakytum, butu buve zinoma dievaizin kiek tu rusiu egzemplioriu, o is tikruju buvo tik vienas, tiesa, sveriantis septyniolika bilijonu tonu.
Pro pirstus slydo spalvotos diagramos, margi breziniai, analizes ir spektrogramos, vaizduojancios pagrindiniu pasikeitimu tipa bei tempa ir ju chemines reakcijas. Juo labiau gilinausi i apsepusi toma, juo daugiau matematikos formuliu maciau kreidiniuose puslapiuose. Galejai pagalvoti, kad mes jau viska zinome apie Metamorfa klases atstova, kuris gulejo, apgaubtas keturvalandines nakties tamsos, keli simtai metru po plieniniu Stoties dugnu.
O po teisybei dar ne visi buvo vieningos nuomones, ar tai yra „butybe”, nesvarstant, ar galima pavadinti okeana protingu.
Trinktelejau sunku toma i lentyna ir pasiemiau kita. Jis buvo dvieju daliu. Pirmoji skirta santraukai protokolu visu tu nesuskaiciuojamu eksperimentu, kuriu tikslas buvo uzmegzti kontakta su okeanu. Tasai kontakto uzmezgimas buvo, itin gerai atsimenu, nesibaigianciu anekdotu, pasaipu, samoju saltinis mano studiju metais. Viduramziu scholastika atrode aiski, tikrove trykstanti disciplina, palyginus su tomis dziunglemis, i kurias nuklydo si problema. Antraja, kone tukstancio triju simtu puslapiu tomo dali sudare tik bibliografija. Pati literatura tikriausiai nebutu sutilpusi net tame kambaryje, kuriame sedejau.
Pirmieji bandymai uzmegzti kontakta buvo vykdomi su specialiais elektroniniais aparatais,
