Soliaris

Atsisedau ant siurkscios sueizejusios „zemes” keliolika zingsniu nuo malunsparnio. Juoda banga sunkiai uzsliauze ant kranto, supliusko, pasidare visiskai bespalve ir vel nusirito, palikdama plonycius virpancius gleiviu siulelius. Pasislinkau dar zemiau ir istiesiau ranka prie sekancios bangos. Tada ji nedelsdama pakartojo taji fenomena, kuri zmones pirmakart isvydo kone pries simtmeti: stabtelejo, truputi atsitrauke, apglebe mano ranka, jos nepaliesdama, taip, kad tarp pirstines pavirsiaus ir vidines sieneles idubimo, kuris beregint pakeite konsistencija, pavirsdamas is skysto kone stangriu, liko plonytis oro sluoksnelis. As is leto pakeliau ranka. Banga, tikriau tariant, jos siauras liezuvelis, nutiso paskui ja i virsu, apgaubusi mano plastaka persisvieciancia murzinai zalsva pienele. As atsistojau ir iskeliau ranka dar auksciau; drebutines substancijos sasmaukele isitempe it styga, taciau nepertruko. Visiskai supliuskusios bangos pamatas lyg keistas kantriai laukiantis siu tyrimu pabaigos padaras prigludo prie kranto palei mano kojas, irgi neliesdamas ju. Atrode tarsi is okeano butu isaugusi tasi gele, kurios taure apglebe mano pirstus, tapdama tiksliu, tik ju neliecianciu negatyvu. As pasitraukiau atatupstas. Geles stiebelis suvirpejo ir tarsi nenorom grizo apacion, elastingas, svyruojantis, neryztingas; banga pakilo, itrauke ji ir isnyko uz kranto ribos. As kartojau si zaidima, kol vel, kaip pries simta metu, viena eiline banga abejingai nuplauke, tarsi persisotinusi nauju ispudziu, ir as zinojau, kad tureciau laukti kelias valandas, kol pabus jo „smalsumas”. Vel atsisedau, bet mane tarytum pakeite tas teoriskai taip gerai zinomas reiskinys, kuri sukeliau as pats; teorija negalejo, nesugebejo perteikti realaus pergyvenimo.

Sio gyvo padaro atsiradime, augime ir issivystyme, kiekviename jo atskirame judesyje ir visuose drauge ryskejo kazkoks, noreciau pasakyti, atsargus, bet ne baikstus naivumas, kai jis atkakliai skubejo pazinti, aprepti nauja netiketai sutikta forma, ir buvo priverstas atsitraukti pusiaukelej, atsiradus pavojui perzengti ribas, nustatytas kazkokiu paslaptingu desniu. Kaip baisiai nesiderino sis guvus smalsumas su gigantu, kuris tviskedamas driekesi ligi pat horizonto. Dar niekad nebuvau taip stipriai jautes sio milzino realumo, jo atkaklaus, absoliutaus tylejimo, alsuojancio ritmingu bangavimu. Prislegtas, apstulbes zvelgiau i nepasiekiama, atrodytu, sustingimo busena ir, vis intensyviau jausdamas praradimo sopuli, vienijausi su tuo skystu aklu kolosu tarsi be maziausiu pastangu, be zodziu, nieko negalvodamas, buciau jam viska atleides.

Visa paskutine savaite elgiausi taip ismintingai, kad itarus Snauto zvilgsnis liovesi galu gale mane persekiojes. Paziureti buvau ramus, o sirdies gilumoj, pats to aiskiai nesuvokdamas, laukiau kazin ko. Ko? Jos grizimo? Kaip buciau galejes? Kiekvienas musu zino, kad jis — materiali butybe, pavaldi fiziologijos bei fizikos desniams ir kad, net sukaupe visas musu jausmu jegas, mes negalime kovoti su tais desniais, galime tik ju neapkesti. Amzinas isimylejeliu ir poetu tikejimas meiles galybe, kuri yra pastovesne uz mirti, tasai simtmeciais mus lydintis „finis vitae sed non amoris” (Baigiasi gyvenimas, o ne meile. (Lot.)) yra melas. Taciau sis melas yra tik beprasmis, bet ne juokingas. O buti laiko tekme matuojanciu laikrodziu, kuris tolydzio cia isardomas, cia vel surenkamas ir kurio mechanizme, kai tik konstruktorius stumteli krumpliaracius, sulig pirmu ju pajudejimu ima tikseti sielvaras ir meile, zinoti, kad esi repetyras kancios, kuri, nuolat pasikartodama, darosi komiska ir todel dar skaudesne? Kartoti zmogaus egzistavima gerai, taciau kartoti ji taip, kaip girtuoklis kartoja nuvalkiota melodija, mesdamas i grojancia deze vis naujus variokus? As ne akimirka netikejau, kad si skysta kolosa, kuris simtams zmoniu atnese mirti, su kuriuo visa manoji rase istisus desimtmecius veltui stengesi uzmegzti bent kokia abipusio supratimo gijele, kad ji, kuriam as tesu tik maza net nejauciama dulkele, jaudintu dvieju zmoniu tragedija. Taciau jo veikla buvo nukreipta i kazkoki tiksla. Tiesa, as net tuo nebuvau tvirtai isitikines. Taciau pasitraukti — reikstu atsisakyti tos menkutes, rasi, tik vaizduotes sukurtos galimybes, kuri slypejo ateityje. Taigi metu metai tarp rakandu, daiktu, kuriuos lieteme mudu abu, tame ore, kur tebeplevena jos alsavimas? Vardan ko? Vardan vilties, kad jinai gris? As neturejau

vilties. Bet manyje gyveno laukimas, vienintelis dalykas kuri ji man paliko. Kokiu issipildymu, patyciu, kokiu kanciu as dar tikejausi? Nezinau. Bet as tvirtai tikejau, kad nepraejo baisiu

stebuklu metas.

Zakopane, 1959 birzelis—1960 birzelis.

Stanislavas Lemas

SOLIARIS

Redaktorius V. Cepliejus

Dailininkas R. Tumasonis

Tech. redaktore L. Sergejeva

Korektore L. Grebliklene

Duota rinkti 1978.11.22. Pasirasyta spaudai 1978.IV.5. Leidinio Nr. 9026.

Spaudos popierius Nr. 2, formatas 84X108'/32 — 2,875 pop. 1.—

= 9,7 sp. 1.; 11,1 leid. 1. Tirazas 30000 egz. Uzsak. Nr. 498.

Kaina l rb 30 kp

,,Vagos” leidykla, Vilnius, Lenino pr. 50 Spaude „Vaizdo” spaustuve, Vilnius, Strazdelio l

70803 - 206   ₂₄₃_7₈ M 852(10)—78

U (Lenku) Le - 181