galetu visiskai laisvai susirasti tiksla, jis turetu buti vienas, bet tai neimanoma, nes zmogus, neisauges tarp zmoniu, negali tapti zmogumi. Tai... manasis dievas — tai butybe, neturinti daugiskaitos, supranti?
— Ak,— tare Snautas,— kaipgi as is karto... Ir parode ranka uz lango.
— Ne,— uzgincijau as,— ir ne jis. Jis nebent galetu buti tas, kas prarado sansus tapti dievybe besivystydamas, per anksti uzsisklendes savyje. Jis yra veikiau anachoretas, kosmoso atsiskyrelis, o ne jo dievas... Jis kartojasi, Snautai, o tas, kuri turiu galvoje, niekad to nepadarytu. Gal jis gimsta dabar kur nors, kokiame Galaktikos uzkampyje, ir ims, jaunatvisko svaigulio pagautas, gesinti vienas zvaigzdes ir degioti kitas; pastebesime tai ilgainiui...
— Jau pastebejome,— tare rugsciai Snautas.—
— Jeigu tu viska, ka sakau, traktuoji taip paraidziui...
— O gal Soliaris yra tavo dieviskojo kudikio lopsys?—pridure Snautas. Jis sypsojosi, aplink jo akis susimete smulkutes rauksleles.— Gal jis, tavo supratimu, yra dievo sielvarto uzuomazga, gemalas, gal jo vitalinis vaikiskumas dar visa galva pranoksta jo prota, o visa tai, ka mes turime apie soliaristika savo bibliotekose, tera didelis jo kudikisku refleksu katalogas...
— O mes tam tikra laika buvome jo zaisliukai,— baigiau as.— Taip, galimas daiktas. Ir zinai, kas tau pavyko? Sukurti visiskai nauja hipoteze Soliario tema, o tai isties ne menkniekis! Ir stai, jau turime paaiskinima, kodel negalima uzmegzti kontakto, kodel nesulaukiam atsakymo, turim paaiskinima kai kuriu, sakyciau, ekstravagantisku jo poelgiu su mumis; mazo vaiko psichika...
— As atsisakau autorystes,— murmtelejo prie lango stovintis Snautas.
Mudu ilga laika ziurejome i juodas okeano bangas. Rytiniame horizonte pro ruka ryskejo blyski pailga demele.
— Is kur tu istraukei sia ydingo dievo koncepcija?— staiga paklause Snautas, neatitraukdamas akiu nuo sviesa nutviekstos dykumos.
— Nezinau. Ji man pasirode labai itiketina. Tai vienintelis dievas, kuri buciau linkes tiketi, kurio kancia nera atpirkimas, kuris nieko neisgano, niekam netarnauja, tiktai yra, ir tiek...
— Mimoidas...— tare visiskai tyliai, kitokiu balsu Snautas.
— Ka sakai? A, taip. Pastebejau ji jau anksciau. Labai senas.
Abu ziurejome i ruda ukana aptraukta horizonta.
— Skrisiu,— tariau as netiketai.— Juoba kad dar nebuvau isejes is Stoties, o cia gera proga. Grisiu po pusvalandzio...
— Ka sakai?—isplete akis Snautas.— Skrisi? Kur?
— Ten,— parodziau ruke smeksancia kuno spalvos deme.— O kodel gi ne? Paimsiu maza malunsparni. Zinai, butu juokinga, jei tureciau kada nors Zemeje prisipazinti, kad, as, soliarininkas, nesu niekad palietes koja Soliario pavirsiaus.
Priejau prie spintos ir emiau raustis tarp kombinezonu. Snautas tyledamas stebejo mane, paskui tare:
— Nepatinka man tas.
— Kas?— atsisukau, laikydamas rankose kombinezona. Mane pagavo seniai bepatirtas susijaudinimas.— Ka tu kalbi? Kortas ant stalo! Bijai, kad as ka nors... nesamone! Duodu zodi, kad ne. Net nepagalvojau sito. Ne, tikrai ne.
— Skrisiu kartu.
— Aciu tau, bet man geriau vienam. Cia jau kazkas naujo, kazkas visiskai naujo, — skubiai kalbejau, vilkdamasis kombinezona.
Snautas dar kazka sake, bet as ne itin jo klausiausi, ieskodamas reikalingu daiktu.
Snautas nuejo su manim i kosmodroma. Jis padejo man isridenti masina is bokso i starto aikstele. Kai vilkausi skafandra, jis staiga paklause:
— Ar zodis dar turi tau kokios vertes?
— Dieve mano, Snautai, tu vis ta pati! Turi. Ir jau daviau ji tau. Kur rezerviniai balionai?
Jis jau nieko nebesake. Kai uzdariau permatoma gaubta, daviau jam ranka zenkla. Snautas paleido i darba keltuva, as palengva uzriedejau ant Stoties virsaus. Motoras pabudo, pratisai suuze, eme baisiai smarkiai suktis, ir aparatas nuostabiai lengvai pakilo, palikdamas apacioje vis mazejanti sidabrini Stoties diska.
Pirmakart buvau vienas pats virs okeano; visai kitoks ispudis, negu ziurint pro Stoties langus. Gal ir del to, kad skridau labai zemai, tik keliasdesimt metru virs bangu. Dabar as jau ne tik maciau, bet ir jauciau, kad po manim plytincioje gelmeje besikaitaliojancios riebiai blizgancios kupros ir igriuvos juda ne kaip juros potvynis ar debesis, o kaip gyvunas. Nepaliaujami, nors labai leti raumeningo nuogo kuno traukuliai — stai, kaip tai atrode; tingiai slugstancios bangu keteros liepsnojo putu purpuru. Kai as apsisukau, noredamas tiksliai ieiti i neapsakomai letai dreifuojancios mimoido salos kursa, saule plykstelejo tiesiai man
Ratas, kuri ne itin sumaniai apskriejau, isnese mane toli i dangu, o mimoidas liko uzpakalyje — plati sviesi deme, nelygiais konturais atsiskirianti nuo okeano. Dabar jis buvo ne rausvas, ruko nudazytas, o gelsvas it sudziuves kaulas: valandele jis dingo man is akiu, jo vietoj isvydau tolumoje Stoti, kabancia, rodes, virs pat okeano, nelyginant didziulis senamadiskas cepelinas. Itempes visa demesi, pakartojau manevra: mimoido masyvas su savo statmenu groteskiniu reljefu, man artinantis, didejo. Atrode, kad galiu uzkliudyti jo auksciausia gumbuota issikisima, todel taip staigiai pristabdziau malunsparni, kad jis visas susvyravo, mazindamas greiti; nereikalingas atsargumas, nes apvalios keistu bokstu virsunes praplauke zemai apacioje. Sulyginau masina su dreifuojancia sala ir emiau palengva, metras po metro, leistis zemyn, kolei gurancios virsunes iskilo virs kabinos. Mimoidas buvo nedidelis. Ilgio gal triju ketvirciu mylios, o plocio vos keliu simtu metru; kai kur matesi susiaurejimai, bylojantys, kad jis gali perluzti. Matyt jis buvo atskiles nuo kur kas didesnes formacijos; pagal soliarine skale tai buvo smulki atplaisa, skeveldra, dievaizin kiekos savaiciu ir menesiu.
Pamaciau tarp gyslotu kauburiu ties pat okeanu pakibusi lyg koki kranta — keliasdesimt kvadratiniu metru nuozulnoko, bet kone plokscio pavirsiaus — ir pasukau ten masina. Nusileisti buvo sunkiau, negu atrode, masinos propeleris vos neuzkliuvo uz akyse isaugusios sienos, bet viskas baigesi laimingai. Tuctuojau isjungiau motora ir atvoziau gaubta. Stovedamas ant sparno, dar patikrinau, ar malunsparnis nenuslys i okeana; bangos laize dantyta mimoido briauna per keliolika zingsniu nuo mano nusileidimo vietos, bet malunsparnis tvirtai stovejo ant placiai isskestu pavazu. Nusokau ant... „zemes”. Tai, ka pirmiau palaikiau siena ir bemaz uzkliudziau, buvo milziniska lyg ieties isakyta plona kaip pleve kauline plokste, pastatyta ant briaunos, apaugusi panasiais i mazutes galerijas pumpurais. Sia keliaaukste plokstuma izambiai kirto keliu metru plocio plysys, atidenges — panasiai kaip ir dideles netvarkingai ismetytos kiaurymes — gelmes perspektyva. Uzkopiau i artimiausia nuozulnia sienos anga ir isitikinau, kad skafandro batai yra nepaprastai kibus, o pats skafandras visai netrukdo judeti. Tik dabar, atsidures per kokius keturis aukstus virs okeano ir atsigrezes i karkasini gamtovaizdi, galejau ji gerai apzvelgti.
Jis buvo stebetinai panasus i senovini griuvesiais paversta miesta, kazkokia egzotiska senoves Maroko sodyba, sugriauta zemes drebejimo ar kokio kito kataklizmo. Aiskiausiai maciau vingiuotas dalinai uzbertas ir skeveldrom uzgriozdintas siauras gatveles, ju painias stacias nuokalnes iki tepaluotos putos plaunamo kranto, auksciau — islikusios ambrazuros, bastionai, ju apvalus pamatai, o isgaubtose ir idubusiose sienose juodos spragos, panasios i isdauzytus langus ar tvirtoves saudymo angas. Visas tas sala - miestas, sunkiai pakrypes i sona it pusiau nuskendes garlaivis, be tikslo, nesamoningai slinko pries save, labai palengva sukdamasis — tai buvo matyti is saules judejimo padangeje ir tingiai sliauzianciu seseliu tarp griuvesiu; kartais pro juos prasprusdavo saules spindulys ir nutisdavo ligi tos vietos, kur as stovejau. Gerokai rizikuodamas, uzkopiau dar auksciau; is atsiknojusiu ir kabanciu virs mano galvos priaugu eme byreti smulkaus zvirgzdo sroveles, vingiuotuose tarpekliuose ir gatvelese pakilo dideli dulkiu kamuoliai. Mimoidas nera naturali uola, ir kai paimi rankon jo atcaizele, pamatai, kad jis visai nepanasus i kalcita — jis kur kas lengvesnis uz pemza, sudetas is smulkiu narveliu ir todel nepaprastai purus.
Jau buvau taip aukstai, kad pajutau, kaip mimoidas juda: jis ne tik plauke nezinia is kur, nezinia kur, stumciojamas juodu okeano raumenu baksnojimo, bet dar ir be galo letai svyravo cia i viena, cia i kita puse, ir kiekviena toki pasvirima lydejo pratisas varvanciu nuo briaunos rusvu ir geltonu putu sniokstimas. Si svytuoklini judesi mimoidas igavo labai seniai, turbut uzgimdamas, ir issaugojo ji delei savo milziniskos mases. Apsizvalges kiek akis uzmato is savo auksto posto, atsargiai nulipau zemyn; ir keista — tik tada susiorientavau, kad mimoidas visai manes nedomina, kad atskridau cia susitikti ne su juo, o su okeanu.
