nepastebejau kokio naujo reiskinio, kokio pasikeitimo, ko nors, ka galima butu paaiskinti kaip reakcija, sukelta tiek sykiu pakartoto eksperimento. As jam atsakydavau nieko nepastebejes ir pats klausdavau jo to paties. Snautas tik purte galva ekrano gilumoje.
Penkiolikta diena po eksperimentu nutraukimo pabudau anksciau, negu kitais kartais, ir taip nukamuotas kosmaro, tarsi buciau atsipeikejes po stiprios narkozes sukelto alpulio. Pro atidengta langa pamaciau, kaip, nusviesta raudonos tekancios saules, kuri, begaliniai istisusi, kirto purpurines ugnies srove okeano pavirsiu, toji ligsiol negyva plokstuma nepastebimai drumsciasi. Jos juodumas staigiai isbluko, tarsi apsitrauke plonu miglos sluoksniu, bet toji migla buvo itin materialios konsistencijos. Kur ne kur joje radosi nerimasties zidiniai, paskui kazkoks nenusakomas judejimas apeme visa regima erdve. Juoduma isnyko, ja praskiede ir uzgoze pieneles, sviesiai rausvos iskilimuose ir perlo rudumo idubimuose. Spalvos is pradziu
kaitaliojosi, paversdamos ta keista okeano aptiesala ilgomis sustingusiu bangu eilemis, paskui viskas susimaise, ir visas okeanas jau buvo padengtas pusleta puta, kylancia aukstyn didziuliais skivytais ir po pacia Stotim, ir aplink ja. Beregint is visu pusiu i raudona tuscia dangu nuskriejo pleviasparniai gulsciai issidrieke apgurgejusiais pakrasciais putu debesys, visai nepanasus i paprastus. Tie, kurie horizontaliais pluostais uzstojo zema saules diska, buvo, skirtingai nuo jos svytejimo, juodi it anglis, kiti, arciau saules, priklausomai nuo kampo, kuriuo juos kliude sauletekio spinduliai, rusvejo, liepsnojo vysniniais, violetiniais, raudonais atspindziais, ir sis procesas tesesi tarytum okeanas eizetu kruvinais sluoksniais, cia apnuogindamas savo juoda pavirsiu, cia apsidengdamas nauju sukietejusiu putu apnasu. Kai kurie siu dariniu pakildavo i virsu visiskai arti, cia pat uz langu, skriedami pro juos vos per keleta metru, o karta vienas slystelejo per stikla savo silkiniu pavirsiumi. Spieciai, pakile i erdve anksciau, vos bebuvo matomi aukstai padangeje, nelyginant pasklide pauksciai, ir vaiskiu uku tirpo zenite.
Stotis buvo sustabdyta ir taip kabojo apie trejeta valandu, bet reginys nesikeite. Pagaliau, kai saule nusileido uz horizonto, o okeana po mumis apgaube sutemos, tukstantiniai lieknu rausvu siluetu spieciai pakilo i dangu ir nesibaigiancios ju putos skriejo vis auksciau ir auksciau tarsi nematomomis stygomis, nejudancios, nesvarios, ir sis didingas sudraskytu sparnu dangun zengimas tesesi tol, kol visiskai sutemo.
Visas sis savo ramiu uzmoju sukreciantis reginys isgasdino Hare, bet as nieko negalejau jai paaiskinti. Man, soliarininkui, jis buvo toks pat naujas ir nesuprantamas, kaip ir jai. Beje, jokiuose kataloguose neuzregistruotas formas ir darinius galima pamatyti Soliaryje mazdaug du tris kartus per metus, o jei zmogui sekasi, net dazniau. Kita nakti, mazdaug pries valanda ligi zydrosios saules patekejimo, mateme kita fenomena — okeanas fosforescavo. Is pradziu jo tamsoje nematomame pavirsiuje pasirode pavienes sviesos demes, gal veikiau balzganos, murzinos ausros demes, kurios ejo pagal bangu ritma. Jos pletesi susiliedamos, paskui spektrine pasvaiste isplito ligi pat horizonto. Sviesos intensyvumas didejo apie penkiolika minuciu; reginys baigesi stebetinu budu: okeanas eme blesti, nuo vakaru gal simto myliu frontu slinko tamsos ruozas, o kai jis pasieke Stoti ir praejo pro ja, pasimate toji okeano dalis, kuri tebe - fosforescavo ir atrode it vis labiau tolstanti i rytus, aukstai i sutemas nyranti atosvaiste. Pasiekusi horizonta, ji liko panasi i milziniska siaures pasvaiste ir beregint isnyko. Kai netrukus patekejo saule, vel plytejo tuscia sustingusi plokstuma, raibuliuojanti smulkiom bangelem, kurios siunte sidabrinius blyksnius tiesiai i Stoties langus. Sis reiskinys, okeano fosforescencija, buvo jau aprasytas. Kaip taisykle, jis budavo pastebimas pries asimetriadu atsiradima, o siaip tai buvo tipiskas sustiprejusio lokalinio plazmos aktyvumo pozymis. Taciau per kitas dvi savaites nieko nenutiko nei uz Stoties, nei pacioje Stotyje. Tik karta, vidurnakti, isgirdau tarsi is niekur sklindanti ir podraug is visur tolima riksma, nepaprastai auksta, saizu ir pratisa, kazkas baisiai klyke nezmonisku balsu. Pakirdes is kosmaro, ilgai gulejau klausydamasis, ne visai tikras, ar ir tas klyksmas nera sapnas. Vakar laboratorijoje, kurios dalis yra virs musu kambario, girdejosi prislopinti garsai lyg kas butu stumdes sunkius daiktus ir aparatus. Man rodesi, kad tas klyksmas sklinda is virsaus, tik nesupratau, kaip cia gali buti, nes abu aukstus skyre garso nepraleidziantis perdengimas. Tas agonijos klyksmas tesesi kone pusvalandi. Jis taip draske man nervus, kad as, visas isprakaitaves, apdujes, jau buvau bebegas i virsu. Bet galu gale klyksmas nutilo, ir vel tebuvo girdeti sunkiu daiktu stumdymas.
Po dvieju dienu, vakare, kai sedejome su Hare mazoje virtuveleje, netiketai iejo Snautas. Jis devejo eilute, tikra zemiska eilute, kuri ji visiskai pakeite. Jis buvo tarsi pasenejes ir pasidares aukstesnis. Beveik neziuredamas i mus, jis priejo prie stalo, pasilenke ties juo ir, net neatsisedes, eme valgyti mesa tiesiai is skardines, uzsikasdamas duona. Valgydamas ikiso i skardine rankove ir istaukavo ja.
— Issiriebaluosi,— tariau as.
— Hm?— tik bambtelejo pilna burna Snautas.
Jis valge lyg daugeli dienu butu nieko burnoj neturejes, isipyle puse stiklines vyno, ismauke vienu ypu, nusisluoste lupas ir atsikvepes apsidaire krauju pasruvusiom akim. Paskui pazvelge i mane ir sumurmejo:
— Uzsizeldei barzda?.. Na, na...
Hare trankiai mete indus i kriaukle. Snautas eme lengvai supuotis ant kulnu, raukesi ir garsiai cepsejo, valydamasis liezuviu dantis. Man rodesi, kad jis sitaip elgiasi tycia.
— Nesinori skustis, a?—paklause jis, ikyriai ziuredamas i mane.
As neatsakiau.
— Ziurek!—kiek palaukes burbtelejo jis.— Patariu tau. Jis irgi pirmiausiai nustojo skustis.
— Eik miegoti,— sumurmejau as.
— Ka? Nera kvailiu! Kodel mudviem nepasisnekuciavus? Klausyk, Kelvinai, o gal jis mums gero linki? Gal nori padaryti mus laimingus, tik dar nezino kaip? Skaito musu pageidavimus is smegenu, o juk tik du nerviniu procesu procentai yra samoningi. Taigi jis pazista mus geriau, negu mes patys. Vadinasi, reikia jo klausyti. Sutikti su juo. Girdi? Nenori? Kodel,— jo balsas virptelejo,— kodel tu nesiskuti?
— Liaukis,— bambtelejau as.— Tu girtas.
— Ka? Girtas? As? Tai kas? Argi zmogus, kuris tampo savo ismatas nuo vieno Galaktikos galo ligi kito, kad suzinotu, ko jis vertas, negali pasigerti? Kodel? Tu tiki zmogaus misija, a, Kelvinai? Gibarianas pasakojo man apie tave pries uzsizeldindamas barzda... Esi kaip tik toksai, kaip jis sake... Tik neik i laboratorija, dar prarasi iliuzijas... ten kuria Sartorijus, musu Faustas
Jo beveik nematomos pro uztinusius vokus akys uzkliuvo uz Hares, kuri stovejo nejudedama prie sienos.
— O, Afrodite, okeano pagimdyta. Dievybes paliesta, ranka tava,— eme jis deklamuoti, bet uzspringo nuo juoko.— Beveik... tiksliai... ka, Kel... vinai?— vebleno jis kosedamas.
As vis buvau ramus, bet tas ramumas eme virsti saltu inirsiu.
— Liaukis!—susnypsciau as.— Liaukis ir iseik!
— Isvarai mane? Ir tu? Zeldini barzda ir isvarai mane? Jau nenori, kad tave ispeciau, kad patarciau kaip tikras zvaigzdinis draugas kitam? Kelvinai, atidarykim denio liukus, saukime jam, ten i apacia, gal isgirs? Bet kaip ji vadinti? Pagalvok, daveme vardus visoms zvaigzdems ir planetoms, o gal jos jau turejo juos? Kas per uzurpacija! Klausyk, eime ten. Sauksime... pasakysime jam, kuo jis mus paverte, ir jis issigas... pastatys mums sidabrines simetriadas ir pasimels uz mus sava matematika, ir apsups mus savo kruvinais angelais, ir jo kancia bus musu kancia, ir jo baime musu baime, ir jis maldaus mus, kad viskas baigtusi. Nes visa tai, kas jis yra ir ka daro, yra maldavimas, kad viskas baigtusi. Kodel nesijuoki? Juk as tik juokauju. Gal, jeigu musu paderme turetu daugiau humoro jausmo, nebutume prieje prie to. Zinai, ka jis nori padaryti? Jis nori ji nubausti, sita okeana, nori priveikti ji, kad jis saukte sauktu visais savo kalnais... Manai, kad jis neisdris pasiulyti savo plano tam sklerotikui aeropagui, kuris mus cia pasiunte atpirkti ne savu kalciu? Tavo tiesa, pabugs... bet tik del skrybelaites. Skrybelaites jis niekam neparodys, ne toks jis narsus, musu Faustas...
As tylejau. Snautas vis labiau svirduliavo. Asaros riedejo jo veidu ir lasejo ant drabuziu.
— Kas tai padare? Kas mus tuo paverte? Gibarianas? Geze? Einsteinas? Platonas? Kas buvo zudikai — zinai? Pagalvok, raketoje zmogus gali sprogti it pusle arba sukieteti, arba suvirti, arba taip greitai nukraujuoti, kad ne neriktels, o paskui tik kauleliai barskes i metala, sukdamiesi Niutono orbitose su Einsteino pataisa, tie musu pazangos barskuciai! O, mes mielu noru, nes tai grazus kelias... mes priejome... ir siose kamarelese, prie situ leksciu, tarp nemirtingu indu plovyklu, su istikimu spintu, atsidavusiu klozetu palyda mes ikunijome... pazvelk, Kelvinai, Kad nebuciau girtas, neplepeciau sitaip, bet turi gi galu gale kas nors pasakyti. Kas nors privalo galu gale? Sedi tu cia it kudikis skerdykloje ir plaukai tau auga... Kieno kalte? Pats sau atsakyk...
