zmogu, savotiskas paskvilis pries musu gimine, pasiutiskai matematiskai sausas savamokslio darbas. Paskelbes pries tai nemaza keistokos medziagos apie kai kurias itin smulkias ir, sakyciau, antraeiles kvantines fizikos sakas, siame savo svarbiausiajame, nors tik keliolikos puslapiu labai keistame veikale jis stengesi irodyti, jog net is paziuros kuo abstrakciausi, labiausiai teoriski sumatematinti mokslo pasiekimai tera tik per zingsni nutole nuo priesistorinio, jutiminio, antropomorfinio mus supancio pasaulio supratimo. Ieskodamas reliatyvumo teorijose, jegos lauku teoremos formulese, tariamybeje, vieningo kosminio lauko hipotezese kuno pedsaku, atseit, viso to, kas yra ten kaip darinys ir pasekme musu jausmu, musu organizmo sandaros, gyvuliskos zmogaus fiziologijos ribotumo ir fiziniu defektu pasekme,— Gratenstromas padare galutine isvada, kad apie bet koki zmogaus „kontakta” su ne zmogisko pavidalo, ahumanoidine civilizacija negali ir niekad negales buti kalbos. Siame visai musu giminei taikomame paskvilyje nebuvo net uzsiminta apie mastanti okeana, taciau po tuo niekinamai triumfuojanciu nutylejimu kone kiekviename sakinyje jautei jo buvima. Taip bent as jauciau, pirmakart susipazindamas su Gratenstromo brosiura. Tas darbas, beje, buvo veikiau kuriozas, o ne soliariana normalia prasme. Tarp klasikos veikalu jis buvo todel, kad ji ten padejo pats Gibarianas, kuris ir dave man ji paskaityti.
Su keistu panasiu i pagarba jausmu atsargiai kisau plona net neirista brosiurele i lentynas tarp knygu. Pirstu galais palieciau zalsvai ruda „Soliario almanacha”. Vis delto reikia pripazinti, kad, nepaisant viso chaoso, kuris mus supo, ir viso musu bejegiskumo, per keliolika dienu mums paaiskejo pora pagrindiniu klausimu, kuriuos sprendziant, buvo iseikvota marios rasalo. Del savo neissprendziamumo jie buvo ilga laika bergzdziu gincu tema.
Ar okeanas yra gyva butybe, ir toliau abejoti galetu kas nors, megstantis paradoksus ir gerokai uzsispyres. Taciau negalima buvo uzgincyti, kad jis turi psichika, kad ir kaip suprastumei ta zodi. Pasidare aisku, kad jis net labai gerai pastebi musu buvima virs jo... Tas vienas faktas nieku paverte visa placia soliaristikos atsaka, sakancia, kad okeanas yra „pasaulis savyje”, „butis savyje”, neturinti kitados buvusiu nunai isnykusiu jutimo organu, kad jis nieko nezino apie isoriniu reiskiniu ar objektu egzistavima, yra uzsisklendes verpete gigantisku minties srautu, kuriu buveine, guolis ir tverejas yra jo dvieju sauliu apskriejama praraja.
Daugiau: suzinojome, kad okeanas geba dirbtinai sintezuoti tai, ko mes patys nemokame — musu kunus, ir net tobulinti juos, ivesdamas i ju atomine struktura nesuprantamu pataisu, matyt, suderintu su jo turimais tikslais.
Taigi okeanas egzistavo, gyveno, maste, veike. Visam laikui atkrito sansas redukuoti „Soliario problema” ligi beprasmybes ar ligi nulio, nebegaliojo teigimas, kad okeanas nera gyva esybe, o tuo paciu musu pralaimejimas anaiptol nera pralaimejimas. Zmones norom nenorom turejo pripazinti kaimyna, kuris, nors uz bilijonu kilometru tustumos, atskirtas istisu sviesmeciu tarpo, atsistojo ju ekspansijos kelyje, sunkiau aprepiamas uz visa Visata.
„Gal mes atsidureme istorijos posukio taske”,— galvojau as. Gali paimti virsu nutarimas rezignuoti, atsitraukti — ar dabar, ar netolimoje ateityje. Net pacios Stoties likvidavimo as nelaikiau negalimu ar neitikimu dalyku. Bet netikejau, kad sitokiu budu galima butu ka nors isgelbeti. Pats mastancio koloso egzistavimas jau niekad neduos zmonems ramybes. Nors ir isvaiksciotume Galaktika, nors ir susisiektume su kitomis panasiu i mus butybiu civilizacijomis, Soliaris amzinai bus zmogui mestas issukis.
Ir dar vienas nedidelis oda iristas tomas uzklydo tarp „Almanacho” komplektu. Pries atskleisdamas, valandele ziurejau i patamsejusius nuo pirstu virselius. Tai buvo sena knyga, Muntijaus „Soliaristikos izanga”. Prisiminiau ta nakti, kai ja skaiciau, ir Gibariano sypsni, kuomet dave man ta savo egzemplioriu, ir svintancia diena uz lango, kai perskaiciau paskutini zodi „pabaiga”. Soliaristika,— rase Muntijus,—yra kosminio amziaus religijos pakaitalas, yra mokslo rubais apvilktas tikejimas; kontaktas, tikslas, kurio ji siekia, yra toks pat miglotas ir tamsus, kaip sventuju bendravimas ar Mesijo nuzengimas. Tyrinejimai — tai metodologinese formulese egzistuojanti liturgika. Nuolankus tyrinetoju darbas yra issipildymo, apreiskimo laukimas, nes nera ir negali buti tiltu tarp Soliario ir Zemes. Sia akivaizdzia tiesa, kaip ir kitas (stoka bendru eksperimentu, stoka savoku, kurias butu galima perteikti) soliarininkai atmeta, kaip kad tikintieji atmete argumentus, kurie griove ju tikejimo pamatus. Ir ko gi laukia, ko gali tiketis zmones po „informaciniu rysiu uzmezgimo” su mastanciomis juromis? Registravimo pergyvenimu, susijusiu su laike nesibaigiancia egzistencija, tokia sena, kad tikriausiai pati nebepamena savo pradzios? Aprasyti troskimus, aistras, viltis ir kentejimus, kurie kyla per momentalius gyvuju kalnu gimdymus, aprasyti, kaip matematika pavirsta butim, vienatve ir rezignacija — pilnatve? Bet juk tai yra neperteikiamos zinios, o jeigu megintume isversti jas i kokia zemes kalba, tai visi vertybiu ir reiksmiu ieskojimai prazutu, liktu anoje puseje. Taciau ne tokiu labiau deranciu poezijai, negu mokslui atradimu nori „ispazinejai”, nes, patys to nenumanydami, jie laukia Apreiskimo, kuris atskleistu jiems pacio zmogaus prasme! Taigi soliaristika yra seniai mirusiu mitu epigonas, kvintesencija mistinio ilgesio, kurio atvirai, visu balsu zmoniu lupos jau nedrista pareiksti, o jos kertinis akmuo, giliai pasleptas pastato pamatuose, yra Atpirkimo viltis...
Taciau negebantys pripazinti, kad taip is tikruju yra, soliarininkai vengte vengia pasakyti ka nors aiskesnio apie kontakta, taigi ju rastuose jis yra kazkas galutinis. Ir jeigu pirmaisiais metais, dar blaiviai samprotaujant, jis buvo laikomas pradzia, ivadu, izengimu i nauja, viena is daugelio keliu, tai isventintas jis ilgainiui tapo ju amzinybe ir dangus...
Paprasta ir karti yra planetologijos „eretiko” Muntijaus analize, stulbinanti savo neigimu, soliarinio mito ar veikiau Zmogaus Misijos sugriovimu. Pirmasis balsas, kuris isdriso suskambeti dar kupinoje pasitikejimo ir romantizmo soliaristikos fazeje, buvo sutiktas absoliutaus ignoruojancio tylejimo. Ir tai suprantama, kadangi sutikti su Muntijaus zodziais butu buve tas pats, kaip isbraukti soliaristika tokia, kokia ji yra. Kitokios, blaivios, rezignuojancios soliaristikos pradmenys ilgai lauke savo fundatoriaus. Praejus penkeriems metams po Muntijaus mirties, kai jo knyga jau buvo tapusi bibliografine retenybe, balta varna, kurios negalejai rasti nei soliarininku rinkiniuose, nei filosofiniu knygu saugyklose, atsirado jo mokykla, norvegu burelis, kuriame ramu jo minciu destyma, individualiai traktuojama peremusiu jo palikima mastytoju, pakeite kandi, irzli Erles Enesono ironija ir dar labiau suvulgarinta vartotojiska soliaristika, arba Felango „utilitaristika”. Jis reikalavo visa demesi skirti konkreciai naudai, kurios galima pasisemti is tyrinejimu ir atsisakyti fantastisku, tusciu vilciu pagimdytu noru uzmegzti kontakta tarp dvieju civilizaciju, siekti ju intelektualaus susivienijimo. Palyginus su negailestingu Muntijaus analizes aiskumu, visu jo mokiniu rastai tera tik priedelis ar paprasta populiarizacija, isskyrus Enesono ir, rasi, Takatos veikalus. Beje, Muntijus jau pats viska padare, pavadines pirmaja soliaristikos faze „pranasu” periodu (prie ju jis priskyre Geze, Holdena, Sevada), antraja—„didziaja schizma” (vieningos soliarininku baznycios suskilima i daugybe kovojanciu tikejimu) ir pranasavo trecia faze — dogmatizmo bei scholastinio sustabarejimo, kuri ateis, kai bus istirta viskas, kas yra tirtina. Taciau taip neivyko. Manding, Gibarianas buvo teisus, tardamas, kad likvidacine Muntijaus isvada yra monumentalus suprastinimas, nutylintis viska, kas soliaristikoje priestaringa religijos elementams, nes joje leme laikinas darbu pobudis, kalbantis vien apie konkrecia, materialia aplink dvi saules skriejancia planeta.
I Muntijaus knyga buvo ikistas dvilinkai sulenktas visiskai pageltes atspaudas is ketvirtinio leidinio ,,Parerga Solariana”, vienas pirmuju darbu, kuriuos parase Gibarianas, dar pries imdamasis vadovauti Institutui. Po antraste „Kodel as esu soliarininkas” buvo glaustai kone kaip dispozicija isvardinti konkretus reiskiniai, motyvuojantys realia galimybe uzmegzti kontakta. Mat, Gibarianas priklause tai bene paskutiniajai tyrinetoju kartai, kuri turejo drasos grizti i ankstyvuosius didybes bei optimizmo metus ir neissigyne savotisko nuzymetas mokslo ribas perzengiancio tikejimo, visiskai materialaus, pasikliaujancio, kad atkaklios ir nepaliaujamos pastangos duos geru rezultatu.
Gibarianas remesi taip gerai zinomais klasikiniais Eurazijos bioelektroniku Cho - En - Mino, Ngyalio ir Kavakazes tyrinejimais. Jie irode, kad esama panasumo elementu tarp elektrinio smegenu darbo pobudzio ir kai kuriu plazmos ribose vykstanciu issikrovimu, kurie buna pries pasirodant tokiems jos dariniams, kaip ankstyvosios stadijos polimoza ir suporintos soliarides. Gibarianas atmete pernelyg antropomorfines interpretacijas, visas tas mistifikuojancias psichoanalitiniu, psichiatriniu, neurofiziologiniu mokyklu tezes, kurios stengesi priskirti dumblingam okeanui kai kurias zmogiskas ligas, kaip pavyzdziui, epilepsija (kurios analogai esantys meslungiski asimetriadu issiverzimai), nes jis buvo vienas atsargiausiu ir blaiviausiai mastanciu kontakto skelbeju ir uzvis labiausiai nekente sensaciju. Jos, tiesa sakant, jau labai retai lydedavo ta ar kita atradima.
Tokio pigiausio susidomejimo banga sukele ir mano diplominis darbas. Ir jis buvo cia, aisku, neisspausdintas, ikistas kazkur tarp mikrofilmu. Jame as remiausi Bergmano ir Reinoldso atradimu studijomis; jiems pasiseke is okeano plutos procesu mozaikos isskirti ir „isfiltruoti” sudetinius procesus, lydincius smarkiausias emocijas — sielvarta, skausma, dziaugsma; as palyginau tuos irasus su okeano sroviu iskrova ir aptikau kreiviu osciliacija ir profiliavima (tam tikrose simetriadu kupolo partijose, nepribrendusiu mimoidu papedese ir kt.), rodancius isidemetina analogija. To uzteko, kad mano pavarde beregint pasirodytu bulvarineje spaudoje po komiskom antrastem, kaip antai: „Drebuciai sielvartauja” arba „Planetos orgazmas”. Taciau tai isejo man i nauda (taip bent maniau neseniai), nes Gibarianas, kuris, kaip ir kiekvienas soliarininkas, neskaitydavo visu tukstanciais
