kvazivulkanines veiklos geba kurti keisciausius tvarinius ir savotisku procesu automatiskumu stabilizuoja nepastovia orbita taip, kaip svytuokle laikosi vis toje pacioje svytavimo plokstumoje. Tiesa, jau po treju metu Mazino pasisake uz gyva ,,drebutines masinos” prigimti, taciau Gravinskis biologiniu hipoteziu pradzia datavo devyneriais metais veliau, ir iki tol vienisa Mazino nuomone sulauke vis daugiau salininku. Kitais metais atsirado daugybe labai painiu paremtu biomatematine analize teoriniu gyvo okeano modeliu.
Treciasis periodas buvo kone monolitiniu mokslininku paziuru susiskaldymo periodas. Jame atsirado ivairiu kartais atkakliai rungtyniaujanciu mokyklu. Tai buvo Panmalero, Stroblio, Freihauzo, le Greilio, Osipoviciaus veiklos metas. Visas Gezes palikimas tada buvo ziauriai sukritikuotas. Atsirado pirmieji atlasai, katalogai, asimetriadu stereofotografijos; ligi tol jos buvo laikomos tvariniais, kuriu negalima istyrineti; persilauzimas ivyko, kai i audringas, galincias kas sekunde issiverzti kolosu gelmes imta siuntineti naujus distanciniu budu valdomus aparatus. Tada, verdant diskusijoms, atsirado su panieka nutylimu minimalistiniu hipoteziu, skelbianciu, kad jeigu to isgarsintojo „kontakto” su „protinga pabaisa” ir nepasisektu uzmegzti, tai ir tuo atveju tyrinejimas stingstanciu mimoidiniu miestu bei rutuliniu kalnu, kuriuos okeanas ismeta ir vel praryja, duotu vertingu ziniu chemijos ir fiziko - chemijos mokslui, nauju duomenu apie molekuliu milziniu struktura. Taciau su tokiu teziu skelbejais niekas net polemizuoti nebande. Juk tai buvo periodas, kai atsirado ligsiol aktualus tipiniu metamorfoziu katalogai ir bioplazmine Franko mimoidu teorija, kuri, kad ir pripazinta klaidinga ir atmesta, isliko puikus minties polekio ir logikos pavyzdys.
Tie po trisdesimt kelerius metus turintys „Gravinskio periodai” buvo naivi jaunyste, gaivalingai optimistinis romantizmas, pagaliau — brandus soliaristikos amzius, pazenklintas pirmuju skeptisku balsu. Jau baigiantis dvidesimtpenkmeciui, radosi hipoteziu apie Soliario okeano apsichiskuma, tai buvo pirmuju koloidiniu ir mechaniniu hipoteziu pakraipos, ju velyvesnieji palikuonys. Visi bandymai rasti okeano samoningos valios apraisku, procesu tikslingumo, vidinio poreikio motyvuojamos veiklos buvo kone visu pripazinti kazkokiu istisos tyrinetoju kartos iskrypimu. Inirtinga aistra griauti ju teiginius paruose dirva blaiviems, analitiskiems i kruopstu faktu rinkima sukoncentruotiems Holdeno, Eonido, Stolivos grupes tyrinejimams. Tai buvo laikas, kai sparciai putesi ir didejo archyvai, mikrofilmu kartotekos, daugejo ekspediciju, aprupintu visokiausiais aparatais — automatiniais registratoriais, zymetuvais, zondais, kokius tik begalejo pasiulyti Zeme. Budavo metu, kai tyrinejimuose dalyvaudavo iskart apie tukstantis zmoniu. Taciau jau tada, kai nuolat kaupiamos medziagos augimo tempas vis didejo, mokslininkus ikvepusi ideja daresi bevaise. Prasidejo tos, siaip ar taip, dar optimistines Soliario tyrinejimu fazes smukimo laikotarpis, kuriam sunku nustatyti aiskias laiko ribas. Budinga sios fazes zyme buvo visu pirma dideles, drasios individualybes — vienos teorine vaizduote, kitos savo neiginiais— Geze, Stroblis ar Sevada, paskutinis is didziuju soliarininku, kuris zuvo paslaptingom aplinkybem planetos pietinio asigalio rajone, pasielges taip, kaip nebutu pasielges netgi naujokas. Jis simto stebetoju akyse ivede zemai ties okeanu sklandancia masina i greituolio gelme, kuris, aiskiai buvo matyti, traukesi jam is kelio. Imta kalbeti apie kazkoki staigu silpnuma, apalpima ar vairu defektus, o is tikruju tai buvo, manding, pirmoji zmogzudyste, pirmasis umus, aiskus siaubo priepuolis. Pirmas, bet ne paskutinis. Taciau Gravinskio tome nebuvo tokiu duomenu, tad as pats prisiduriau datas, faktus ir smulkmenas, ziuredamas i jo pageltusius smulkuciu sriftu ismargintus puslapius.
Tokiu patetisku pasikesinimu i savo paties gyvybe veliau jau nebebuvo, nebebuvo ir tokiu dideliu individualybiu. Dar niekas neistyre, kodel vienu ir tuo paciu metu atsiranda tiek daug tyrinetoju, atsidejusiu vienai kuriai planetologijos sriciai. Dideliu gabumu ir stipraus charakterio zmones gimsta mazdaug pastoviu daznumu, o tai, kodel jie pasirenka nevienoda veiklos sfera, ir vienoje mokslo srityje ju esama, o kitoje truksta, matyt, apsprendzia tos srities atveriamos perspektyvos. Ivairiai vertinant soliaristikos klasikus, negalima paneigti ju talento, o kartais net genialumo. Istisus desimtmecius nebylus Soliario gigantas trauke geriausius matematikus, fizikus, biofizikus, informacijos teorijos, elektrofiziologijos garsenybes. Ir nei is sio nei is to ilgainiui tyrinetoju armija sakytum neteko vadu. Liko pilka bevarde minia kantriu faktu rinkeju, daugelio originaliu eksperimentu kureju, bet jau nebebuvo nei ekspediciju visos planetos mastu, nei drasiu visus faktus ir reiskinius apibendrinanciu hipoteziu.
Soliaristika eme krikti, ir tarsi akompanimentas, tarsi jos slugstancio polekio paralele masiskai priviso tik smulkmenom viena nuo kitos besiskirianciu hipoteziu apie Soliario juru degeneracija, involiucija, regresa. Kada ne kada pasirodydavo drasesniu, idomesniu samprotavimu, taciau apskritai okeanas buvo pripazintas galutiniu issivystymo produktu, kuris seniai, pries tukstantmecius, pergyveno auksciausios organizacijos perioda, o dabar, budamas tik fiziskai vientisas, ima skaidytis i daugybe nereikalingu, beprasmisku, merdinciu padaru. Taigi — monumentali, amzius trunkanti agonija: sitaip buvo ziurima i Soliari. Ilgunuose ar mimoiduose buvo izvelgiama issigimimo zymiu, skysta kuna grauzianciuose procesuose buvo ieskoma chaoso ir anarchijos apraisku, galiausiai si kryptis tapo puolimu, ir visa sekanciu septyneriu, astuoneriu metu moksline literatura, nors, suprantama, neduodanti apibrezimu, aiskiai rodanciu jos autoriu jausmus, yra tarsi istisas smeiztu kalnas — kerstas, kuri netekusios vadovu pilkos soliarininku minios nukreipe i vis vienodai abejinga, ignoruojanti ju buvima atkakliu tyrinejimu objekta.
As buvau susipazines su keliolikos Europos psichologu originaliais darbais (sie darbai, rasi, be reikalo nebuvo ijungti i soliarine klasika), kurie tiek teturejo bendro su soliaristika, kad ilga laika tyrinejo viesosios nuomones reakcija, kolekcionuodami pacius neimantriausius pasisakymus, nespecialistu balsus, ir parode, kaip glaudziai siejosi tos nuomones pasikeitimai su tais procesais, kurie tuo metu vyko mokslininku aplinkoje.
Taip pat ir koordinacineje Planetologijos Instituto grupeje, ten, kur buvo sprendziamas materialios tyrinejimu paramos klausimas, vyko permainos, buvo nuolat nors ir palaipsniui mazinamas soliaristiniu institutu ir baziu biudzetas bei vykstanciu i planeta ekspediciju dotacijos.
Balsai, reikalaujantys mazinti tyrinejimus, maisesi su pasisakymais tu, kurie siule pavartoti energingiau veikiancias priemones. Bet turbut niekas nenuzenge toliau uz administracini Pasaulinio Kosmologijos Instituto direktoriu, kuris atkakliai tvirtino, kad gyvasis okeanas anaiptol neignoruoja zmoniu, tik ju nepastebi nelyginant dramblys vaiksciojancios jo sprandu skruzdeles, ir, norint atkreipti jo demesi ir sukoncentruoti i mus, reikia panaudoti galingus impulsus ir masinas - gigantus visos planetos mastu. Komiskas momentas cia buvo tas, jog (kaip su patycia pazymejo spauda) tokiu brangiu zygiu reikalavo Kosmologijos, o ne Planetologijos Instituto direktorius, kuris finansavo Soliario tyrinejimus. Taigi cia buvo dosnumas is svetimos kisenes.
Ir vel uzvire nauju hipoteziu verpetas, atgime senosios su neesminiais pakitimais — susiaurintos ar isplestos. Del to aiski nors ir labai issipletojusi soliaristika atsidure painiame pilname aklavieciu labirinte. Visuotinio abejingumo, stagnacijos ir atsibodejimo atmosferoje Soliario okeano palydovu tapo kitas, bevaisis niekam nereikalingu popieriu okeanas.
Pries kokius dvejus metus, kai as, Instituto absolventas, izengiau i Gibariano dirbtuve, buvo gauta Meto - Irvingo fundacija, skirianti dideles premijas tam, kas panaudos okeano dumbliu energija zmoniu poreikiams. Jau ir anksciau tai magejo tyrinetojams ir ne viena plazminiu drebuciu krovini atveze Zemen kosminiai laivai. Ilgai ir kantriai buvo ieskoma ju konservavimo metodu — taikoma auksta ir zema temperatura, dirbtine panasi i Soliario mikroatmosfera ir mikroklimatas, sukuriantis radiacija, tukstanciai cheminiu receptu, o naudos tiek, kad buvo galima stebeti daugiau ar maziau vangu irimo procesa, taip pat ir visus kitus, daug kartu visose stadijose su didziausiu tikslumu aprasytus — saves naikinimo procesa, maceracija, pirmini, arba ankstyvaji, ir velyvaji, antrini, nykima. Tokio pat likimo susilaukdavo ir pavyzdziai, paimti is visokiu plazmos ataugu bei dariniu. Skyresi tik budai, kuriais buvo pasiekiami rezultatai, tiksliau, lengva it pelenai, zvilganti lyg metalas autofermentacija atskiesta buiza. Jos sudeti, elementu santyki ir chemines formules galejo isvardinti kiekvienas is miego pazadintas soliarininkas.
Bandymai islaikyti gyva — arba bent vegetacijos bei hibernacijos bukleje — kokia didele ar maza pabaisos dalele, atskirta nuo planetos organizmo, baigesi visiska nesekme. Tada kilo isitikinimas (kuri isvyste Meinerio ir Prorocho mokyklos), kad liko ispeti tik viena misle, ir kai ja atrakinsime tinkamai parinktu interpretacijos raktu, viskas staiga paaiskes...
Ieskodami sio rakto, to filosofinio Soliario akmens, daznai eikvojo laika ir energija zmones, nieko bendro neturintys su mokslu, o ketvirtoje soliaristikos egzistavimo dekadoje tu kombinatoriu maniaku, nepriklausanciu mokslo sriciai, patrakeliu, uzsidegimu pranokstanciu savo senuosius pirmtakus, tokius, kaip „perpetuum mobile” ar „apskritimo kvadraturos” pranasai, tiek priaugo, kad pasieke epidemijos masta, ir net kai kurie psichologai susirupino. Taciau si aistra po keleto metu uzgeso, o kai as ruosiausi kelionei i Soliari, jau seniai apie tai nei buvo rasoma laikrasciuose, nei kalbama, kaip, beje, ir apie pati okeana.
Dedamas i lentyna Gravinskio toma, pastebejau salimais — knygos buvo sustatytos alfabetine seka — mazute, vos beiziurima tarp storu nugareliu Gratenstromo brosiurele, itin originalu soliaristines literaturos pumpura. Tai buvo knyga, nukreipta — kovoje uz supratima uzuzmogisku reiskiniu — pries pacius zmones, pries
