kuri, susiguzusi, nelaiminga, sedejo ant mazos taburetes prie sienos, dedamasi skaitanti knyga. Kai Snautas atsitrauke nuo mano kedes, as pajudinau apsunkinta metalu ir laidais galva, noredamas pamatyti, kaip jis jungia aparatura, bet Sartorijus netiketai pakele ranka ir entuziastingai tare:
— Daktare Kelvinai! Prasom valandele demesio, susikaupkit! Neketinu nieko tamstai isakineti, nes tai neduotu jokiu rezultatu, tik prasau liautis galvoti apie save, apie mane, apie kolega Snauta, apie kokius kitus asmenis, eliminuoti bet koki atsitiktinuma ir sukaupti visa demesi i ta reikala, del kurio mes cia atejome. Zeme ir Soliaris, tyrinetoju kartos, sudarancios viena visuma, nors pavieniu zmoniu gyvenimas turi savo pradzia ir pabaiga, musu atkaklumas siekiant uzmegzti intelektualini kontakta, istorinio zmonijos nueito kelio ilgumas, isitikinimas, kad jis bus tesiamas ateityje, pasiryzimas pasiaukoti, sutikti bet kokius sunkumus, atiduoti visus savo jausmus siai musu misijai — stai temos, kurios privalo pripildyti visa jusu. samone. Tiesa, minciu tekme nepriklauso vien nuo jusu valios, bet tai, kad cia esate, patvirtina mano nurodytos sekos autentiskuma. Jeigu nebusite tikras, kad susidorojote su pavestu uzdaviniu, prasom pasakyti, ir kolega Snautas pakartos irasa. Juk turime laiko...
Pastaruosius zodzius jis istare su blankia sausa sypsena, tebeziuredamas i mane vis tokiu pat skvarbiu, verianciu zvilgsniu.
Man viskas persiverte viduje nuo tu taip rimtai su tokiu orumu skelbiamu fraziu sroves. Laime, Snautas nutrauke uzsitesusia tyla.
— Galima, Krisai?— paklause jis atsainiai ir familiariai, pasiremes alkune ant auksto elektroencefalografo pulto, tarsi remtusi i kreslo atkalte. Buvau jam dekingas, kad pavadino mane vardu.
— Galima,— atsakiau prisimerkes.
Kai tik Snautas baige tvirtinti elektrodus ir uzdejo pirstus ant mygtuku, susijaudinimas, nuniokojes mano smegenis, umai isnyko. Juodoje aparato ploksteje isvydau pro blakstienas rausva kontroliniu lempeliu sviesa. Palengva emiau nebejausti nemaloniu dregnu, saltu it metalines monetos elektrodu, kurie juose man galva. Buvau it pilka, neapsviesta arena. Sia tustuma is visu pusiu stebejo nematomu ziurovu minia, amfiteatru apsupusi tyla, kurioje pleveno ironiska panieka Sartorijui ir Misijai. Itampa vidiniu observatoriu, geidzianciu suvaidinti improvizuota vaidmeni, silpnejo. „Hare?” — pagalvojau ta zodi isbandymui, su maudzianciu nerimu, pasiruoses tuctuojau trauktis atgal. Taciau toji mano budri akla auditorija neuzprotestavo. Kokia valandele buvau tarsi grynas jautrumas, nuosirdus graudulys, pasirenges kantrioms, ilgoms aukoms. Hare pripilde mane visa be formu, be silueto, be veido, ir umai pro jos beveidi beviltisku svelnumu dvelkianti paveiksla visu savo profesorisku orumu isniro is pilkos miglos Geze, soliaristikos ir soliarininku tevas. Bet as galvojau ne apie ana dumblo issiverzima, me apie dvokianti liuna, prarijusi jo auksinius akinius ir dailiai susukuotus zilus usus. As maciau tik graviura tituliniame monografijos lape, tankiai subruksniuota fona, kuriuo dailininkas apsupo jo galva taip, kad ji radosi aureoleje. Jo veidas, ne bruozais, o dora senovine ismintim buvo toks panasus i mano tevo veida, kad net nezinojau, kuris ju zvelgia i mane. Jiedu abu neturejo kapo — toks daznas ir paprastas nudienos reiskinys, jog net nebejaudino.
Vaizdas jau blanko, o as akimoju — nezinau, ar ilgam — uzmirsau Stoti, eksperimenta, Hare, juodaji okeana, viska — mane akimirka it zaibas pervere isitikinimas, kad aniedu jau nebeegzistuojantys, baisiai mazuciai, sauja pelenu paversti zmones susidorojo su viskuo, kas pasitaike ju kelyje, ir plaukianti is sio atradimo ramybe sunaikino beforme minia, kuri supo pilka arena, tyliai laukdama mano pralaimejimo. As isgirdau dviguba spragtelejima, aparatura issijunge ir i mano akis tvoske dirbtine sviesa. Prisimerkiau. Sartorijus, stovedamas vis toje pat pozoje, akylai zvelge i mane, Snautas, nusigrezes nuo jo, triuse prie aparato, sakytum tycia slepsedamas krintanciais nuo koju sandalais.
— Ar manote, daktare Kelvinai, kad pavyko? — susniaukrojo savo nemaloniu balsu Sartorijus.
— Taip, — atsakiau as.
— Esate tuo isitikines?— su nustebimo gaidele, net itariai paklause Sartorijus.
— Taip.
Mano isitikinimas ir siurkstus atsakymo tonas valandele sutrikde jo salta oruma.
— Tai... gerai,— bambtelejo jis ir apsidaire, tarsi nezinodamas, ka dabar veikti. Snautas priejo prie manes ir eme vyturiuoti raisti.
As atsistojau ir perejau per sale, o tuo tarpu Sartorijus, kuris buvo iejes i tamsuji kambari, grizo su jau isryskintu ir isdziuvusiu filmu. Keliolikoje metru juostos driekesi virpancios, balsvai dantytos linijos nelyginant kokie pelesiai ar voratinkliai, paskleisti juodame slidziame celiuliozes kaspine.
As jau nebeturejau ka veikti, bet neisejau. Jiedu idejo i oksiduota moduliatoriaus kasete filma, kurio gala Sartorijus. dar karta apziurejo, itariai paniures, tarsi stengdamasis issifruoti slypincia siose virpanciose linijose prasme.
Kita eksperimento dalis jau buvo nematoma. As tik zinojau, kas dedasi, kai Sartorijus ir Snautas priejo prie valdymo - pultu pasienyje ir paleido i darba reikiama aparatura. Po svininem grindim riciu apvijose, silpnai narnedama bosu, pakirdo srove, paskui svieseles vertikaliuose stikliniuose indikatoriaus vamzdeliuose nuciuoze zemyn, rodydamos, kad didysis rentgeno aparato tubusas leidziasi i vertikalu sulini ir sustoja jo atvirose ziotyse. Tada svieseles sustingo ties zemiausiomis skales padalomis ir Snautas eme didinti itampa, kol rodykles, tikriau tariant, balti jas pakeite protarpiai, krypteleje padare posuki desinen. Sroves gausmas buvo vos girdimas, nieko daugiau neivyko, filmo rites sukosi po voztuvu, taigi to net pamatyti negalejai, metrazo skaitliukas tyliai tiksejo it laikrodzio mechanizmas.
Hare ziurejo is uz knygos cia i mane, cia i juos. As priejau prie jos. Ji klausiamai pazvelge. Eksperimentas baigesi. Sartorijus pamazu priejo prie dideles konusines aparato galvutes.
— Eisim?..— vien lupomis paklause Hare.
As linktelejau galva. Ji atsistojo. Su niekuo neatsisveikindamas — tai butu atrode pernelyg beprasmiska — praejau pro Sartoriju.
Pro aukstus virsutinio koridoriaus langus sviete neapsakomai grazus saulelydis. Tai nebuvo paprastas, ruskanas, pritvinkes raudonis, o visi niuansai rozines spalvos, tarsi nubertos smulkiausiom sidabro kruopelytem. Sunki chaotiskai susiraukslejusi bekrastes okeano lygumos juoduma, rodesi, atsakydama i si malonu svytejima, zioruoja rusvai violetine svelnia atosvaiste. Tik prie pat horizonto dangus dar tebebuvo atkakliai rudas.
Umai sustojau vidury koridoriaus. Negalejau ne pagalvoti, kad vel lyg kalejimo kameroj mudu uzsidarysime kambaryje, is kurio matyti tik okeanas.
— Hare,— tariau as,— zinai... noreciau uzeiti i biblioteka... Ar tu nieko pries?..
— O, mielai, as pasiieskosiu ko paskaityti,— atsake ji su kiek dirbtinu zvalumu.
Jutau, kad nuo vakar dienos tarp musu atsirado kazkoks neuzlygintas plysys ir kad privalau parodyti jai nors truputi nuosirdumo, bet mane apeme visiska apatija. Nezinau, kas butu galejes mane is jos isjudinti.
Mudu grizome atgal, paskui pandusu nuejome ligi mazo prieangelio. Cia buvo trejos durys, o tarp ju, nelyginant kokiose vitrinose, geles uz kristoliniu stiklu.
Viduriniosios i biblioteka vedancios durys buvo is abieju pusiu apmustos issiputusia dirbtine oda; verdamas duris, visad stengiausi jos nepaliesti. Viduje, dideleje apskritoje saleje su blyskiai sidabrinemis lubomis, isdekoruotomis stilizuotomis saulemis, buvo truputi vesiau.
Perbraukiau ranka per soliaristines klasikos tomu nugareles ir jau norejau pasiimti pirmaji Gezes toma su anuo graviuriniu jo portretu tituliniame lape, pridengtu plonu popierium, bet netiketai pamaciau anakart nepastebeta stora astuntojo formato Gravinskio toma.
Atsisedau i minksta foteli. Buvo visiskai tylu. Per zingsni nuo manes Hare varte kazkokia knyga, girdejau, kaip ceza jos sklaidomi puslapiai. Gravinskio zinynas, studentu dazniausiai vartojamas kaip siaip sau „skaitalas”, buvo rinkinys alfabetine tvarka surasytu soliaristiniu hipoteziu, nuo abiologines ligi issigimeliskosios. Kompiliatorius, kuris, rasi, niekad net nera mates Soliario, isnarse visas monografijas, ekspediciju protokolus, atskirus straipsnius ir provizorinius pranesimus, kruopsciai isstudijavo netgi kitas planetas tyrinejanciu planetologu veikalus ir sudare kataloga, kiek bauginanti formuluociu lapidariskumu, nes jos daznai pavirsdavo trivialiomis, prazudydamos subtilu sias hipotezes pagrindusiu minciu sudetinguma. Be to, sis veikalas, numatytas tapti enciklopediniu, dabar buvo veikiau idomus kaip kuriozas, jis buvo isleistas pries dvidesimt metu, o per ta laika priaugo kalnas nauju hipoteziu, kurios jau nebe - sutilptu vienoje knygoje. Ziurinejau alfabetini autoriu sarasa nelyginant zuvusiuju registra; retas kuris dar buvo gyvas, o aktyviai soliaristikoje turbut jau nebedirbo ne vienas. Visas sis pacias ivairiausias kryptis apimantis minciu lobynas teige, kad bent viena hipoteze turi buti teisinga; atrode negalimas daiktas, kad tikrove butu visai skirtinga, dar kitokia, negu miriadai jai daromu pasiulymu. Knygos izangoje Gravinskis suskirste periodais kone sesiasdesimt jam zinomu soliaristikos metu. Pirmajame, prasidedanciame nuo Soliario atradimo momento, niekas nekure hipoteziu samoningai. Tada buvo pripazinta, kazkaip intuityviai, pasikliaujant „sveiku protu”, kad okeanas yra negyvas cheminis konglomeratas, pasibaisetina aplink planeta telksanti drebuciu mase, kuri del savo
