Didziules pilkos akys ryte rijo mane.
— Kaip tu meluoji...— tyliai tyliai tare ji.
As paleidau ja ir atsistojau. Ji atsisedo ant grindu.
— Sakyk, ka turiu daryti, kad patiketum, jog sakau tai, ka galvoju? Kad tai tiesa. Kad kitos nera.
— Tu negali sakyti tiesos. As nesu Hare.
— O kas esi?
Ji ilgai tylejo. Jos smakras keliskart virptelejo, paskui ji nuleido galva ir sukuzdejo:
— Hare... bet... bet zinau, kad tai netiesa. Ne mane... mylejai ten, seniau...
— Taip,— atsakiau as,— to, kas buvo, nebera. Mire. Bet cia as tave myliu. Supranti?
Ji papurte galva.
— Tu geras. Nemanyk, jog nemoku ivertinti to, ka esi padares. Darei viska gerai, kaip mokedamas. Bet cia nieko negalima padeti. Kai pries tris dienas sedejau anksti ryta prie tavo lovos, laukdama, kol pabusi, as nieko nezinojau. Man atrodo, tarsi tai butu buve labai labai seniai. As elgiausi lyg budama ne pilno proto. Galvoje man buvo nelyginant kokia migla. Neprisiminiau, kas yra buve anksciau, o kas veliau, ir niekuo nesistebejau, sakytum, buciau po narkozes ar po ilgos ligos. Ir net galvojau, kad gal sergu, tik tu nenori man to pasakyti. Bet paskui daugelis dalyku priverte mane susimastyti. Zinai, kokie tie dalykai. Jau po ano tavo pasikalbejimo ten, bibliotekoje, su tuo, kaip jis, su Snautu man eme kazkas aisketi. O kadangi tu nenorejai man nieko pasakyti, atsikeliau nakti ir paleidau ta magnetofona. Pamelavau tau ta vieninteli karta, as ji paskui paslepiau, Krisai. Tas, kuris kalbejo, kaip jis vadinosi?
— Gibarianas.
— Taip, Gibarianas. Tada jau viska suzinojau, nors tiesa sakant, ir dabar nieko nesuprantu. Vieno dalyko nezinojau, kad as negaliu... kad as nesu... kad tas taip baigsis... be galo. To jis nesake. O gal ir sake, bet tu nubudai, ir as isjungiau magnetofona. Taciau ir taip jau isgirdau pakankamai, kad suzinociau, jog nesu zmogus, tik instrumentas.
— Ka tu kalbi?
— Taip. Istyrimui tavo reakciju ar kazko panasaus. Kiekvienas jusu turi toki... tokia kaip as. Tai yra paremta prisiminimais arba vaizduote, prislopinta. Kazkas panasaus. Bet tu pats viska geriau uz mane zinai. Jis kalbejo tokius baisius, neitikimus dalykus, ir as turbut nebuciau patikejusi, jei viskas nebutu sutape.
— Kas sutape?
— Na, kad man nereikalingas miegas ir kad vis turiu buti prie taves. Dar vakar ryte galvojau, kad tu manes neapkenti, ir todel buvau nelaiminga. Dieve, kokia kvaila buvau! Bet pasakyk, pats pasakyk, argi as galejau isivaizduoti! Juk jis nejaute neapykantos tai savajai, o kaip apie ja kalbejo! Tik tada supratau, jog ka tik daryciau, bus visvien, nes ar noriu, ar ne, tau tai bus kankyne. Ir net dar blogiau, nes kankinimo irankiai yra negyvi ir nekalti, kaip akmuo, kuris gali kristi ir uzmusti. O kad irankis galetu linketi gero ir myleti, sito negalejau isivaizduoti. Noreciau tau papasakoti bent tai, kas man daresi tada, paskui, kai supratau, kai klausiausi tos juostos. Gal bent is to turetumei kokios naudos. Net bandziau uzrasyti...
— Tai todel uzdegei sviesa?..— paklausiau as, vargais negalais isspaudes zodzius pro sugniauzta gerkle.
— Taip. Bet nieko is to neisejo. Nes as ieskojau savyje, zinai...— ju — to kazko kito, buvau tarsi pamisusi, sakau tau! Kuri laika man rodesi, kad neturiu kuno po oda, kad manyje esama kazko kito, kad esu tik... tik pavirsius. Kad tave apgauciau. Supranti?
— Suprantu.
— Kai sitaip guli kiauras valandas nakti, tai mintimis galima nuklysti labai toli ir i labai keistas salis, zinai...
— Zinau...
— Bet as jutau savo pacios sirdi ir dar atsiminiau, kad tu tyrei mano krauja. Koks mano kraujas? Pasakyk, pasakyk tiesa. Juk dabar gali.
— Toks pats, kaip mano.
— Tikrai?
— Prisiekiu!
— Ka tai reiskia? 2inai, paskui galvojau, kad gal tai yra kazkur manyje paslepta, kad yra... juk gali buti labai mazas. Tik nezinojau kur. Dabar galvoju, kad tai buvo vien mano issisukinejimai, nes labai bijojau to, ka norejau padaryti, ir ieskojau kokios kitos iseities. Bet Krisai, jei mano kraujas toks pat, jeigu yra taip, kaip sakai, tai... Ne, to negali buti. Juk jau buciau negyva, ar ne? Vadinasi, vis delto kazko esama, tik kur? Gal galvoje? Bet juk as galvoju visai paprastai... ir nieko nezinau... Jeigu tuo galvociau, tai privaleciau issyk viska zinoti ir nemyleti taves, tik apsimesti ir zinoti, kad apsimetu... Krisai, prasau tave, pasakyk man viska, ka zinai, gal vis tiek pasisektu ka nors padaryti?
— Kas turetu pasisekti? Ji tylejo.
— Nori mirti?
— Turbut taip.
Vel pasidare tylu. As stovejau prie jos, susiguzusios, zvelgdamas i tuscia sales vidu, i baltas emaliuotas rakandu plokstes, i blizgancius, ismetytus irankius, tarsi ieskodamas ko labai reikalingo ir negaledamas rasti.
— Hare, ar galiu tau kai ka pasakyti? Ji lauke.
— Tai tiesa, kad nesi visai tokia, kaip as. Bet tai nereiskia, kad esi kuo nors blogesne. Priesingai. Gali sau galvoti, ka nori, bet del to... tu nenumirei.
Kazkoks vaikiskas, graudus sypsnys nuslinko jos veidu.
— Ar tai reiskia, kad esu... nemirtinga?
— Nezinau. Siaip ar taip, esi kur kas maziau mirtinga, negu as.
— Tai baisu,— sukuzdejo Hare.
— Gal ne taip labai, kaip tau atrodo.
— Bet tu nepavydi man...
Hare, tai yra veikiau tavo... paskirties klausimas, pavadinciau tai sitaip. Zinai, cia, Stotyje, tavo paskirtis yra is tikruju tokia pati tamsi, kaip mano ir kiekvieno is musu. Anie du tes Gibariano eksperimenta, ir gali visko atsitikti...
— Arba nieko.
— Arba nieko. Ir pasakysiu tau: as noreciau, kad nieko neatsitiktu, net ne todel, kad bijociau (nors tai, rasi, irgi turi siokios tokios reiksmes, nezinau), o todel, kad tai nieko neduos. Tuo as esu visiskai isitikines.
— Neduos, o kodel? Cia kalbama apie ta... okeana? Ji kruptelejo.
— Taip. Apie kontakta. Manau, kad tai yra be galo paprasta. Kontaktas reiskia apsikeitima kokiomis nors ziniomis, savokomis ar bent jau rezultatais, kokiom busenom, bet jei nera kuo keistis? Jei dramblys nera labai didele bakterija, tai okeanas negali buti labai dideles smegenys. Aisku, abi puses gali parodyti tam tikru veiksmu. Del vieno tokio veiksmo as ziuriu dabar i tave ir stengiuosi isaiskinti, kad esi man brangesne uz tuos dvylika gyvenimo metu, kuriuos atidaviau Soliariui, ir kad ir toliau noriu buti su tavim. Gal tavo pasirodymas turejo buti kankyne, gal paslauga, o gal tik mikroskopinis bandymas. Biciulystes israiska, pasalus smugis, gal pasityciojimas? Gal viskas drauge, o gal — tai atrodo man panasiausia — kazkas visai kita. Bet, galu gale, argi mudviem privalo rupeti ketinimai musu gimdytoju, kad ir kokie jie butu skirtingi? Galetum pasakyti, kad nuo siu ketinimu priklauso musu ateitis, ir as sutiksiu su tuo. As negaliu numatyti to, kas bus. Taip pat ir tu. Netgi negaliu taves uztikrinti, kad visad tave mylesiu. Nes jeigu jau sitiek atsitiko, tai gali atsitikti visko. Gal ryt as tapsiu zalia meduza? Tai nuo musu nepriklauso. Bet ten, kur priklauso nuo musu, busime drauge. Ar to maza?
— Klausyk...— tare Hare,— yra dar kai kas. Ar as... esu i ja... labai panasi?
— Buvai labai panasi,— tariau as,— bet dabar jau nebezinau.
— Kaip tai?..
Ji pasikele nuo zemes ir pazvelge i mane didelem akim.
— Jau uzgozei ja.
— Ir esi tikras, kad ne ja, o mane? Mane?..
— Taip. Tave. Nezinau. Bijau, kad jei is tiesu butum ji, negaleciau taves myleti.
— Kodel?
— Nes padariau kai ka baisaus.
— Jai?
