dusliais duziais, tarsi kas didelis dauzytusi uz sienos. ,,Meteoras!—dingtelejo man.— Pramuse sarvus. Kazkas ten yra!”
Pratisas kriokimas.
As visiskai atsipeikejau. As Stotyje, ne raketoje, o tas klaikus garsas...
Issokau i koridoriu. Mazosios laboratorijos durys buvo kiaurai atlapos, dege sviesa. Ilekiau vidun.
I mane padvelke baisus saltis. Kabinoje kamuoliais kilo garai, paverciantys kvapa sniego dribsniais. Daugybe baltu snaigiu sukosi virs susupto maudymosi chalatu kuno, kuris silpnai dauzesi ant grindu. Vos beizvelgiau ja siame lediniame ruke, puoliau prie jos, pagriebiau, chalatas svilino man rankas, ji krioke. As islekiau koridoriun, prabegau pro virtine duru. Jau nebejauciau salcio, tik jos kvapas garu debesiukais kilo is burnos ir it ugnis degino man spranda.
Paguldziau ja ant stalo, praplesiau ant krutines chalata, sekunde ziurejau i perkreipta krupciojanti veida: uzsales ant praviru lupu kraujas aptrauke jas juoda plevele, ant liezuvio blizgejo ledo kristaliukai...
Skystas deguonis. Laboratorijoje buvo skysto deguonies Diuvaro induose; keldamas ja nuo zemes, jutau, kad traiskau trapu stikla. Kiek ji galejo isgerti? Visvien. Isdeginta tracheja, gerkle, plauciai, skystas deguonis eda stipriau uz koncentruotas rugstis. Jos gergzdziantis sausas alsavimas, panasus i dreskiamo popieriaus cezesi, vis letejo. Akys buvo uzmerktos. Agonija.
Pazvelgiau i dideles istiklintas spintas su instrumentais bei vaistais. Tracheotomija? Intubacija? Bet juk jau nebera plauciu! Sudege. Vaistai? Sitiek vaistu! Pilnos lentynos issirikiavusiu spalvotu buteliu ir dezeliu. Kriokimas aidejo per visa sale, pro jos pravira burna vis tebejo garas.
Termoforai...
Emiau ju ieskoti, bet kol suradau, puoliau prie kitos spintos, ismeciau ampuliu dezutes... Dabar svirkstas... Kur jis?.. Sterilizatoriuose. Niekaip negalejau jo paruosti nutirpusiomis rankomis, pirstai buvo it mediniai ir nenorejo lankstytis. Emiau kaip patrakes dauzyti ranka i sterilizatoriaus virseli, bet ne nejutau to, vien tik silpna dilgciojima.
Hare sukrioke garsiau. Sokau prie jos. Jos akys buvo atmerktos.
— Hare!
Tai net nebuvo snabzdesys. Negalejau isgauti garso. Mano veidas buvo svetimas, lyg gipsinis, jis kliude man. Jos sonkauliai lakste po balta oda, sudreke nuo tirpstancio sniego plaukai buvo issidraike ant priegalvio. Ji ziurejo i mane.
— Hare!
Nieko daugiau negalejau pasakyti. Stovejau it kelmas su tomis svetimomis, medinemis rankomis. Mano pedos, lupos, akiu vokai vis labiau dege, bet as beveik nejutau sito. Lasas silumoj atitirpusio kraujo nutekejo jos skruostu, nubrezdamas ikypa rezi. Liezuvis suvirpejo ir pasislepe, ji vis dar svokste.
As paemiau jai uz rieso — pulso nebuvo, praskleidziau chalato skvernus ir pridejau ausi prie skaudziai salto kuno po pat krutim. Pro treskanti nelyginant gaisro uzesi isgirdau tankius tvinksnius, paselusius tonus, tokius greitus, kad negalejau net suskaiciuoti. Stovejau, zemai pasilenkes, uzmerkes akis, tik staiga kazkas paliete man galva. Ji panarino pirstus man i plaukus. Pazvelgiau jai i akis.
— Krisai,— susvokste ji.
As sugriebiau jos ranka, ji atsake paspaudimu, kuris kone sutraiske man delna. Jos baisiai perkreiptas veidas buvo paklaikes, akiu baltymai blykstelejo tarp voku, gerkle sugargaliavo, nuo pykinimo eme tampyti visa kuna. Ji persisvere per stalo krasta, eme dauzyti galva i porcelianine piltuvo briauna. As laikiau ja ir spaudziau prie stalo, bet su kiekviena spazma ji sprudo is ranku. Mane visa ispyle prakaitas, kojos paliko lyg vatines. Kai traukuliai susilpnejo, pabandziau ja paguldyti. Ji duso, gaudydama ora. Umai siame baisiame kruviname veide susvito Hares akys.
— Krisai,— sugarge ji,— kaip... kaip ilgai, Krisai?
Ji vos kvepavo, ant lupu pasirode putos, ja vel eme tampyti traukuliai. Laikiau ja, itempes visas jegas. Paskui ji griuvo aukstielninka, net dantys sukaleno, ir eme sunkiai alsuoti.
— Ne, ne, ne,— tankiai sukciojo ji su kiekvienu oro iskvepimu, ir atrode, kad kiekvienas bus paskutinis. Bet traukuliai pasikartojo dar syki, ir ji vel eme blaskytis mano rankose, trumpom pertraukelem itraukdama ora su tokiom pastangom, kad net visi sonkauliai issokdavo. Paskiau vokai pusiau pridenge jos atviras neregincias akis. Ji visa nustero. Maniau, kad tai jau galas. Net nebandziau sluostyti rausvu putu nuo jos lupu, stovejau pasilenkes, ausyse gaude lyg koks tolimas didziulis varpas, ir as laukiau jos paskutinio atodusio, kad galeciau kristi ant zemes, bet ji tebealsavo, beveik nebesvokste, vis tyliau, o kruties spenelis, kuris kone visai liovesi virpejes, eme judeti plakancios sirdies ritmu. As stovejau susikuprines; jos veidas eme rausti. Dar nieko nesupratau. Tik abu mano delnai sudreko ir atrode, jog kurstu, jog kazkas minkstas, elastingas uzkimso man ausis, taciau vis tebegirdejau ta gaudzianti varpa, dabar duslu, tarsi butu iskilusi jo serdis.
Ji atsimerke, ir mudvieju akys susitiko.
,,Hare”,— norejau istarti, bet man atrode, kad neturiu lupu, veidas buvo it negyva sunki kauke, ir as tegalejau ziureti.
Ji apzvelge kambari, jos galva sukrutejo. Buvo visiskai tylu. Uz manes, lyg kokiame kitame tolimame pasaulyje, is neprisukto ciaupo vienodai lasnojo vanduo. Hare kilstelejo ant alkunes. Atsisedo. As zengiau atatupstas. Ji ziurejo i mane.
— Ka,— tare ji,— ka?.. Ne... pasiseke? Kodel?.. Ko tu taip ziuri?..
Ir umai klaikiai suriko:
— Ko taip ziuri!!!
Vel pasidare tylu. Ji pazvelge i savo rankas. Pakrutino pirstus.
— Cia as? . .— pasake.
— Hare...— suvapejau be kvapo, vien lupom. Ji pakele galva.
— Hare?..— pakartojo ji, palengva nuslinko ant grindu ir atsistojo. Ji susvyravo, atsitiese, zenge keleta zingsniu. Visa tai dare it kokiam transe, ziurejo i mane tarsi nematydama.
— Hare?—palengva pakartojo ji.— Bet... as... nesu Hare. O kas —as?.. Hare? O tu, tu?!
Umai jos akys issiplete, sublizgo ir begalinio nustebimo atspindys nusviete jos veida.
— Gal tu irgi? Krisai! Gal tu irgi?!
As tylejau, prisisliejes peciais prie spintos, ten, kur buvau nublokstas baimes.
Jos rankos nusviro.
— Ne,— tare ji.— Ne, nes tu bijai. Bet klausyk, as jau nebegaliu. Negalima sitaip. As nieko nezinojau. As ir dabar, as vis dar nieko nesuprantu. Juk to negali buti? As,— ji spaude prie krutines sugniauztas nubalusias rankas,— nieko nezinau, tik... tik vien, kad as Hare! Gal manai, kad as apsimetu? Neapsimetu, sventas zodis, neapsimetu.
Paskutiniai zodziai perejo i aimana. Raudodama ji krito ant grindu, tas riksmas lyg sudauze kazka manyje, vienu suoliu puoliau prie jos, pagriebiau i glebi, ji gynesi, stume mane, kukciodama be asaru, saukdama:
— Leisk! Leisk! Tu bjauriesi!? Zinau! Nenoriu taip! Nenoriu! Juk matai, pats matai, kad cia ne as, ne as, ne as...
— Nutilk!—surikau, purtydamas ja.
Mudu abu saukeme it paklaike, klupodami pries kits kita. Hares galva maskatavo, atsidauzdama man i peti, as visom jegom spaudziau ja prie saves. Vanduo vienodai lasejo is ciaupo.
— Krisai...— suvebleno Hare, iremusi galva man i peti,— pasakyk, ka turiu daryti, kad manes nebutu, Krisai...
— Liaukis!—susukau as.
Ji pakele galva. Atidziai zvelge i mane.
— Kaip?.. Tu irgi nezinai? Nieko negalima padaryti? Nieko?
— Hare... pasigailek...
— Norejau... juk matei. Ne. Ne. Leisk, nenoriu, kad mane liestumei. Tau bjauru!
— Netiesa.
— Meluoji! Tau turi buti bjauru. As... as pati... irgi. Jei galeciau. Jei tik galeciau...
— Nusizudytumei?
— Taip.
— O as nenoriu, supranti? Nenoriu, kad nusizudytumei. Noriu, kad butum cia, su manim, ir nieko kito man nereikia F.
