— Gibarianai?..— pasaukiau as. Balsas nutruko tuoj pat, pusiauzody. Kazkas tyliai spragtelejo ir as pajutau veidu silpna dvelktelejima.
— Na ka tu, Gibarianai,— nusiziovavau as.— Sitaip persekioti is vieno sapno i kita, zinai...
Kazkas susnarejo palei mane.
— Gibarianai!—pakartojau garsiau. Lovos spyruokles sulingavo.
— Krisai... cia as...— pasigirdo prie pat manes tylus kuzdesys.
— Cia tu, Hare... O Gibarianas?
— Krisai... Krisai... juk jis ne... pats sakei, kad ne - gyvas...
— Sapne gali gyventi,— tariau, nutesdamas zodzius. Bet as Jau nebebuvau tikras, kad tai sapnas.— Jis buvo cia. Kazka kalbejo,— bambtelejau.
Baisiai norejau miego. „Jeigu noriu miego, vadinasi, miegu” — idiotiskai pagalvojau, palieciau lupomis vesu Hares peti ir patogiai atsiguliau. Ji man kazka sake, bet as jau pasineriau i nebuti.
Ryta raudonai apsviestame kambaryje prisiminiau nakties ivykius. Pasikalbejima su Gibarianu sapnavau, bet kas buvo paskui? Girdejau jo balsa, galeciau prisiekti, tik gerai neprisiminiau, ka jis kalbejo. Tai buvo ne pasikalbejimas, o veikiau paskaita. Paskaita?..
Hare prausesi. Girdejau vandens teskenima vonioje. Pazvelgiau palovin, kur pries keleta dienu buvau pakises magnetofona.
— Hare! — pasaukiau as.
Is uz spintos pasirode jos slapias veidas.
— Ar kartais nematei po lova magnetofono? Mazo, kiseninio...
— Ten gulejo visokiu daiktu. Viska sudejau cia. — Ji parode i lentyna prie vaistineles ir dingo vonioje. Issokau is lovos, bet paieskojes nieko neradau.
— Turejai ji matyti,— tariau, kai Hare grizo i kambari. Ji sukavosi pries veidrodi ir nieko neatsake. Tik dabar pastebejau, kad ji isblyskusi, o jos akys, kai susitiko veidrodyje su manosiomis, zvelge kazin kaip itemptai.
— Hare, — pradejau dar karta kaip koks asilas, — magnetofono nera lentynoje.
— Nieko svarbesnio neturi man pasakyti?..
— Atleisk, — bambtelejau as.— Tavo tiesa, tai smulkmena. To betruko, kad dar imtume bartis!
Paskui mudu nuejome pusryciauti. Hare siandien dare viska kitaip, nei kitais kartais, taciau as nemokejau paaiskinti to skirtumo. Ji dairesi aplinkui, keliskart neisgirdo, ka jai sakau, staiga uzsiziurejusi i kazka. Karta, kai pakele galva, pamaciau, kad jos akys sudrekusios.
— Kas tau?—kone pakuzdom paklausiau as.— Verki?
— Nesirupink. Cia netikros asaros,— pralemeno jinai.
Man nereikejo tuo pasitenkinti, bet as nieko taip nebijojau, kaip „atviru pasikalbejimu”. Be to, man kvarsino galva kiti dalykai. Nors zinojau, kad Snauto ir Sartorijaus keslai man tik prisisapnavo, emiau galvoti, ar Stotyje isvis esama kokio tinkamo ginklo. Ka su juo veiksiu, nepagalvojau, tik norejau ji tureti. Pasakiau Harei, kad man reikia uzeiti i triuma ir sandelius. Ji tyledama nuseke paskui mane. Perverciau dezes, knaisiojausi skryniose, o kai nulipau i pacia apacia, negalejau atsispirti pagundai zvilgtelti i saldymo kamera. Nenorejau, kad Hare ten ieitu, todel tik praveriau duris ir apzvelgiau visa patalpa. Juoda dengianti pailga pavidala marska pupsojo, bet is tos vietos, kur stovejau, negalejau pamatyti, ar ten guli juoduke. Man atrode, kad ta vieta, kur ji pirmiau gulejo, yra tuscia.
As neradau nieko sau tinkamo ir landziojau vis blogiau nusiteikes, tik staiga pastebejau, kad nera Hares. Beje, ji tuoj atejo — buvo pasilikusi koridoriuje, bet jau vien jos meginimas pabuti be manes, o tai jai buvo labai sunku, turejo atkreipti mano demesi. Taciau as vis elgiausi kaip isizeides nezinia ant ko ar tiesiog kaip idiotas. Man isiskaudo galva, negalejau rasti jokiu vaistu ir piktas it sirse apverciau aukstyn kojom visa vaistinele. Vel eiti i operacine nesinorejo. Retai elgdavausi taip netikusiai, kaip tadien. Hare slankiojo it seselis po kabina, tarpais dingdavo valandelei. Po vidudienio, kai mudu papietavome (tiesa sakant, ji ne nevalge, o as, be apetito, skaudancia galva, net nebandziau jos raginti, kad valgytu), Hare staiga atsisedo prie manes ir eme pesioti mano palaidines rankove.
— Na, kas yra?— bambtelejau automatiskai.
Man pasirode, kad vamzdziuose aidi koks silpnas stuksenimas. Vadinasi, Sartorijus nagrineja aukstos itampos aparatura. Mane apeme noras eiti i virsu, taciau beregint praejo, pagalvojus, kad reiks eiti su Hare. Ir jeigu jos buvima bibliotekoje dar galima kaip nors paaiskinti, tai ten, tarp masinu, Snautas gali, ko gero, padaryti kokia nepriderama pastaba.
— Krisai,— susnabzdejo Hare,— kaip yra su mumis?..
As nejucia atsidusau. Negaliu pasakyti, kad ta diena butu buvusi man laiminga.
— Kuo geriausiai. Apie ka tu kalbi?
— Noreciau su tavim pasikalbeti.
— Prasom. Klausau.
— Tik ne taip.
— O kaip? Juk sakiau tau, man skauda galva, turiu aibe rupesciu...
— Bent kiek geros valios, Krisai.
Prisiverciau sypteleti. Sypsena tikriausiai buvo pasigailetina.
— Gerai, mieloji. Kalbek.
— Tu pasakysi man tiesa?
As kilstelejau antakius. Tokia pradzia man nepatiko.
— Kam man meluoti?
— Gal turi kokiu priezasciu. Rimtu. Bet jei nori, kad... na, zinai... tai nemeluok man.
Tylejau.
— As tau si ta pasakysiu ir tu man si ta pasakysi. Gerai? Tai bus tiesa. Nieko nepaisant.
As neziurejau jai i akis, nors ji ieskojo mano zvilgsnio; apsimeciau, kad nematau sito.
— Juk sakiau tau, kad nezinau, is kur cia atsiradau. Bet gal tu zinai. Palauk, dar ne. Gal nezinai. Bet jei zinai, tik negali dabar pasakyti, tai gal veliau, kada nors? Tai nebus pats blogiausias dalykas. Bent turesiu sansu.
Man atrode, kad ledine srove perbego visu mano kunu.
— Vaike, ka tu kalbi? Kokiu sansu?..— lemenau as.
— Krisai, kad ir kas buciau, tik jau vaikas nesu. Tu prizadejai. Pasakyk.
Tas ,,kad ir kas buciau” taip sugniauze man gerkle, kad galejau tik ziureti i ja, kvailai purtydamas galva, tarsi gindamasis nuo jos zodziu.
— Juk aiskinu tau, kad neprivalai kalbeti. Uzteks, jei pasakysi, ka gali.
— As nieko neslepiu...— tariau dusliu balsu.
— Tai puiku,— tare ji ir atsistojo.
As norejau kazka pasakyti. Jauciau, kad negaliu jos taip palikti, bet visi zodziai strigo gerkleje.
— Hare...
Ji stovejo nusigrezusi prie lango. Melynas tuscias okeanas plytejo po pliku dangum.
— Hare, jei galvoji, kad... Hare, juk zinai, kad myliu tave...
— Mane?
Priejau prie jos. Norejau apkabinti. Ji issisuko, atstumdama mano ranka.
— Esi toks geras...— tare ji.— Myli mane? Verciau mustumei!
— Hare, mieloji!
— Ne! Ne. Jau geriau tylek.
Ji priejo prie stalo ir eme rankioti lekstes. As ziurejau i melyna tustuma. Saule leidosi, didelis Stoties seselis monotoniskai suposi ant bangu. Lekste isslydo Harei is ranku ir nukrito ant grindu. Vanduo kliukeno plautuvese. Horizonto pakrastyje ruda spalva persiliejo i murzinai raudona auksa. Kad buciau zinojes, ka daryti! O, kadgi buciau zinojes. Omai paliko tylu. Hare stovejo man uz nugaros.
— Ne. Neatsigrezk,— tare ji pakuzdom.— Tu nekaltas, Krisai. As zinau. Nesisielok.
As istiesiau i ja rankas. Ji atsoko ir, paemusi visa susni leksciu, tare:
— Gaila. Jeigu jos galetu suduzti, sukulciau, sukulciau visas!!!
Maniau, kad tikrai teks lekstes zemen, bet ji greitom pazvelge i mane ir nusisypsojo.
— Nebijok. Nedarysiu scenu.
Staigiai pabudau vidurnakti, isitempes ir budrus. Atsisedau lovoje. Kambary buvo tamsu, tik pro praviras duris krito is koridoriaus plonas sviesos ruozelis. Kazkas saiziai snypste, sis garsas stiprejo drauge su prislopintais,
