— Reikia parodyti Sartorijui...
— Kaip nori, — atsakiau abejingai.— Galiu duoti. Tik matai, sito niekas neistyre eksperimentu, tokios strukturos mums dar nezinomos. Jis tiki Frezeriu, o as apskaiciavau pagal Siona. Jis pasakys, kad as nesu fizikas ir Sionas taip pat ne. Bent jo supratimu. Bet cia diskutuotinas klausimas. Nenoreciau diskusijos, kurioje galiu pralaimeti dar didesnei Sartorijaus slovei. Tave galiu itikinti, jo ne. Ir nemeginsiu.
— Jis dirba sia linkme. Tai ka ketini daryti?..— paklause Snautas uzgesusiu balsu. Jis susiguze, dingo visas jo zvalumas. Nezinojau, ar jis pasitiki manim, bet man jau buvo vis tiek.
— Tai, ka daro zmogus, kuri norima nuzudyti,— tyliai atsakiau as.
— Pameginsiu susiristi su juo. Gal jis turi galvoj koki apsisaugojima,— sumurmejo Snautas ir pakele i mane akis:— Klausyk, o jeigu vis delto?.. Tas pirmasis projektas. A? Sartorijus sutiks. Tikriausiai. Tai yra... siaip ar taip... sioks toks sansas...
— Tu tiki?
— Ne,— tuoj pat atsake jis.— Bet... tai nieko nekenkia. Nenorejau per greit sutikti. Man rupejo kuo daugiau laimeti laiko, nes jis buvo mano sajungininkas.
— Pagalvosiu,— atsakiau as.
— Na, tai as einu,— tare stodamasis Snautas. Kai jis kelesi is kreslo, jam subraskejo visi kaulai.— Tai gal bent leisi, kad tau butu padaryta encefalograma?— paklause, trindamas pirstais prijuostes pavirsiu, tarsi bandydamas nuvalyti nuo jo nematoma deme.
— Gerai,—pasakiau as.
Snautas nuejo prie duru, nekreipdamas demesio i Hare — ji ziurejo i sia scena tyledama, pasidejusi knyga ant keliu. Kai Snautas uzdare duris, as atsistojau. Isskleidziau rankoje laikoma kortele. Formules buvo tikslios. As ju nesuklastojau. Tik nezinau, ar Siona butu sutikes su ju issprendimu. Veikiausiai ne. As kruptelejau. Hare priejo prie manes is uzpakalio ir paliete mano peti.
— Krisai!
— Ka, mieloji?
— Kas cia buvo?
— Sakiau tau. Daktaras Snautas.
— Kas jis per zmogus?
— Mazai ji pazistu. Kodel klausi?
— Jis taip ziurejo i mane...
— Matyt, patikai.
— Ne,— Hare papurte galva.— Tai nebuvo tos rusies zvilgsnis. Ziurejo i mane, kaip... tarytum...
Ji kruptelejo, pakele i mane akis ir tuoj jas nuleido.
— Einam kur nors is cia...
SKYSTAS DEGUONIS
Nezinau, kiek laiko gulejau tamsiame kambaryje, apatiskai ziuredamas i rankinio laikrodzio ciferblata. Klausiausi savo paties alsavimo ir stebejausi kazkuo, bet visa tai, ir ziurejimas i zalsva skaitmenu vainikeli bei nustebimas, man buvo vis vien. Matyt, buvau labai pavarges. Apsiverciau ant sono, lova buvo keistai plati, man kazko truko. Sulaikiau kvapa. Buvo visiskai tylu. As apmiriau. Niekas ne nekrebztelejo. Hare? Kodel negirdziu jos alsavimo? Emiau grabalioti rankom po patala: buvau vienas.
„Hare!” — norejau pasaukti, bet isgirdau zingsnius. Ejo kazkas didelis ir sunkus, kaip...
— Gibarianas? — tariau ramiai.
— Taip, tai as. Nedek sviesos.
— Ne?
— Nereikia. Taip bus geriau mums abiems.
— Bet tu negyvas!
— Tai nieko. Juk pazisti mano balsa?
— Taip. Kodel taip padarei?
— Turejau. Pavelavai keturias dienas. Jei butum atskrides anksciau, gal nebutu reikeje, bet nepriekaistauk sau. Man ne taip jau blogai.
— Is tikruju esi cia?
— Ak, manai, kad prisisapnavau tau, kaip manei ir apie Hare?
— Kur ji yra?
— Kodel galvoji, kad as zinau?
— Numanau.
— Nekalbek apie ja. Sakysim, kad esu cia jos vietoj. — Bet as noriu, kad ir jinai butu.
— Tai neimanoma.
— Kodel? Klausyk, ar tu zinai, kad cia tikrai tu, o ne as?
— Ne. Cia tikrai as. Jei noretum buti pedantas, galetum pasakyti, kad cia dar vienas as. Bet neausinkim veltui burnos.
— Iseisi?
— Taip.
— Ir ji tada gris?
— Tau tas svarbu? Kas ji tau?
— Cia mano reikalas.
— Juk tu bijai jos.
— Ne.
— Ir bjauriesi...
— Ko tu nori is manes?
— Gailetis gali saves, ne jos. Ji visad tures dvidesimt metu. Neapsimesk, kad to nezinai!
Staiga, pats nezinau kodel, atsipeikejau. Klausiausi jo visai ramus. Man atrode, kad dabar jis stovi arciau, lovagaly, bet patamsy daugiau nieko nemaciau.
— Ko nori? — tyliai paklausiau as. Mano tonas tarsi nustebino ji. Jis tylejo valandele.
— Sartorijus itikino Snauta, kad tu apgavai ji. Dabar jiedu apgaus tave. Dedamiesi montuoja rentgeno aparatura, jiedu stato lauko anihiliatoriu.
— Kur jinai? — paklausiau as.
— Ar negirdejai, ka tau pasakiau? Ispeju!
— Kur jinai?
— Nezinau. Isidemek: tau reikes ginklo. Tu negali cia niekuo pasikliauti.
— Galiu pasikliauti Hare, — tariau as. Isgirdau tylu, trumpa garsa. Jis juokesi.
— Aisku, gali. Ligi tam tikros ribos. Paskui visad gali padaryti taip, kaip as.
— Tu nesi Gibarianas.
— Taip? O kas? Gal tavo sapnas?
— Ne. Ju iskamsa. Bet tu pats to nezinai.
— O is kur zinai, kas t u esi?
Tai priverte mane susimastyti. Norejau atsikelti, bet negalejau. Gibarianas kazka sake. As nesupratau zodziu, tik girdejau jo balso skambejima, beviltiskai kovojau su kuno silpnumu, dar karta pasitempiau didziausiom pastangom... ir nubudau. Gaudziau ora it trokstanti zuvis. Buvo visai tamsu. Tai sapnas. Kosmaras. Tuoj... „dilema, kurios nemokame isspresti. Persekiojame patys save. Politerija naudoja kazkoki selektyvaus musu minciu sustiprinimo buda. Sio reiskinio motyvu ieskojimas yra antropomorfizmas. Kur nera zmoniu, nera ir zmogui prieinamu motyvu. Norint testi tyrinejimu plana, reikia arba sunaikinti savas mintis, arba ju materialia realizacija. Pirmasis atvejis nera musu galioje. Antrasis itin panasus i zmogzudyste...”
Klausiausi patamsyje sio lygaus tolimo balso, ir tuoj pazinau: kalbejo Gibarianas. Istiesiau pries save rankas: lova buvo tuscia.
„Pabudau, bet vis tiek sapnuoju”,— dingtelejo man galvoje...
