— Taip. Kai buvome... — Nesakyk.
— Kodel?
— Nenoriu, kad zinotum, jog nesu jinai.
PASNEKESYS
Kita diena, grizes po pietu, radau ant stalo palangej laiskeli nuo Snauto. Jis pranese, kad Sartorijus tuo tarpu liovesi konstraves anihiliatoriu, nes ketina padaryti paskutini bandyma — apsviesti okeana kietu spinduliu pluostu.
— Mieloji,— tariau as, — man reikia eiti pas Snauta.
Raudonas saulelydis liepsnojo langu stikluose ir skyre kambari i dvi dalis. Mudu buvome melsvame seselyje. Uz jo ribos viskas atrode it is vario, galejai pagalvoti, kad kiekviena krintanti is lentynos knyga suskambes.
— Cia del to eksperimento. Tik nezinau, kaip tai padaryti. Man butu geriau, supranti...— nutraukiau as.
— Nesiaiskink, Krisai. As ir pati noreciau... Jeigu tai netruktu ilgai...
— Na, bent kiek uztruks, — tariau as. — Klausyk, o gal eitum su manim ir palauktum koridoriuje?
— Gerai. Bet jeigu neistversiu?
— O kas gi tau buna? — paklausiau as ir skubiai priduriau: — As klausiu ne is smalsumo, supranti, bet gal susiorientavusi tu pati istengtumei tai nugaleti.
— As bijau, — tare ji, truputi pablyskusi.— Net nemoku pasakyti, ko bijau, nes is tikruju ne bijau, tik... tik lyg pasimetu. Paskutine akimirka dar jauciu tokia. . . tokia geda, nemoku tau paaiskinti. O paskui jau nieko. Todel maniau, kad cia kokia liga...— baige ji tyliau ir kruptelejo.
— Galimas daiktas, kad sitaip yra tik cia, sioje prakeiktoje Stotyje, — tariau as. — As darysiu viska, kad kuo greiciausiai galetume ja palikti.
— Manai, kad tai imanoma? — ji isplete akis.
— O kodel ne? Pagaliau nesu cia priristas... Beje, tai priklausys ir nuo to, ka nutarsiu su Snautu. Kaip tau atrodo, ar ilgai pajegsi buti viena?
— Tai priklauso... — tare ji palengva ir nuleido galva. — Jei girdesiu tavo balsa, tai gal istversiu.
— Butu geriau, kad negirdetumei, ka mudu kalbesime. Ne todel, kad tureciau ka slepti nuo taves, bet nezinau, negaliu zinoti, ka pasakys Snautas.
— Nereikia. Suprantu. Gerai. As atsistosiu taip, kad girdeciau tik tavo balsa. To man uzteks.
— Tai as dabar paskambinsiu jam is laboratorijos. Duris paliksiu atdaras.
Ji linktelejo galva.
As isejau pro raudonos sviesos siena i koridoriu — kontrastas buvo toks didelis, kad koridorius man pasirode kone juodas, nors ir dege lempos. Mazosios laboratorijos durys buvo atdaros. Blizgancios Diuavaro termoso sukes, gulincios ant grindu po dideliais skysto deguonies rezervuarais, buvo paskutinis nakties ivykiu pedsakas. Kai nuemiau rageli ir susukau radijo stoties numeri, mazas ekranas nusvito. Paskui melzgana sviesos pleve, tarsi aptraukusi is vidaus matini stikla, plyso, ir Snautas, sonu pasilenkes per auksto fotelio atrama, pazvelge man tiesiai i akis.
— Sveikas, — tare jis.
— Perskaiciau rasteli. Noreciau su tavim pasikalbeti. Ar galiu ateiti?
— Gali. Dabar?
— Taip.
— Prasom. Ateisi su... ne vienas?
— Vienas.
Jo rudai ideges su giliom skersinem raukslem kaktoje veidas, pakreiptas i sona isgaubtame stikle (jis buvo panasus i keista akvariume gyvenancia zuvi, ziurincia pro stikline sienele) igavo dviprasmiska israiska.
— Na, na, — tare jis.— Tai laukiu.
— Eime, mieloji, — tariau as ne itin naturaliai zvaliu balsu, ieidamas i kabina pro raudonus sviesos pluostus, uz kuriu maciau smezuojanti Hares silueta.
Man uzkando zada. Ji sedejo, isiguzusi i foteli, perkisusi alkunes per atramas. Ar per velai isgirdo mano zingsnius, ar negalejo greit atpalaiduoti to baisaus gniauzto ir atgauti normalia poza, bet maciau ja kokia sekunde besigalynejancia, sutelkusia ta nesuprantama jega, kuri slypejo joje, ir sirdi man suspaude pasiutes persipynes su gailesciu pyktis. Mudu tyledami nuejome ilgu koridorium pro jo sekcijas, isklotas spalvota emale, kuri pagal architektu intencija turejo paivairinti gyvenima siame sarvu kiaukute. Jau is tolo pamaciau praviras radijo stoties duris. Pro jas i koridoriu krito ilgas raudonos sviesos ruozas, nes ir cia isigavo saule. Pazvelgiau i Hare, kuri ne nesistenge nusisypsoti. Maciau, kaip ji visa kelia susikaupusi ruosiasi kovai su pacia savim. Itampa jau dabar pakeite jos veida, jis isblysko ir tarsi sumazejo. Per keliolika zingsniu nuo duru Hare sustojo, as atsisukau i ja, ji pirstu galiukais stumtelejo mane, kad eiciau, ir akies mirksniu mano planai, Snautas, eksperimentas, visa Stotis, viskas pasirode man nieko verta, palyginus su ta kancia, kuri jos cia lauke. Pasijutau esas budelis ir jau buvau begriztas, bet placia atsimususia koridoriaus sienoje sviesos juosta uzdenge zmogaus seselis. Paspartines zingsni, iejau kabinon. Snautas stovejo prie pat slenkscio, tarsi butu ejes manes sutikti. Raudona saule liepsnojo tiesiog jam uz nugaros, ir rodesi, kad is jo zilu plauku sklinda purpurinis svytejimas. Gera valandele ziurejome i kits kita, zodzio nepratardami. Jis tarsi tyrinejo mano veida. Sviesos apakintas, as nemaciau jo akiu. Apejau ji ir atsistojau prie auksto pulto, is kurio kysojo lankstus mikrofonu stiebai. Jis is leto pasisuko, ramiai stebedamas mane, savo ipratimu lengvai perkreipes lupas, ir toji grimasa, beveik nesikeisdama, kartais reiske sypsena, o kartais nuovargi. Nenuleisdamas nuo manes akiu, Snautas priejo prie metalines spintos per visa siena, kurios abiejose pusese kupsojo tarsi paskubom bet kaip suverstos susnys atsarginiu radijo daliu, termoakumuliatoriu ir irankiu, prisitrauke ten kede ir atsisedo, nugara atsiremes i emaliuotas duris.
Mudu vis tebetylejome, ir tai atrode, siaip ar taip, keista. As klausiausi, koncentruodamas demesi i tyla koridoriuje, kur buvo pasilikusi Hare, bet ten nesigirdejo ne maziausio krebzdesio.
— Kada busite pasiruose?—paklausiau as.
— Galetume pradeti kad ir siandien, tik irasas dar sutrukdys.
— Irasas? Turi galvoj encefalograma?
— Na taip, juk tu sutikai. O ka?—tare jis netvirtu balsu.
— Ne, nieko.
— Tai ka pasakysi?— atsiliepe Snautas, kai mudu vel gerokai patylejome.
— Jinai jau zino... apie save,— tariau tyliau, kone pakuzdom.
Snautas kilstelejo antakius.
— Taip?
Man pasirode, kad jis nebuvo labai nustebintas. Tai kam apsimetineja? Bemat man dingo noras kalbeti, bet suemiau save i rankas. „Tebunie tai lojalumas,— pagalvojau,— jeigu jau nieko daugiau.”
— Ji pradejo nutuokti, atrodo, nuo musu pasikalbejimo bibliotekoje, stebejo mane, viska dejosi galvon, paskui rado Gibariano magnetofona ir isklause juosta...
Jis nepakeite pozos, vis tebesedejo, atsiremes i spinta, bet jo akys zybtelejo. As, stovedamas prie pulto, maciau praviras duris i koridoriu. Emiau kalbeti dar tyliau:
— Sianakt, man miegant, ji bande nusizudyti. Skystomis dujomis...
Kazkas sucezejo, tarsi popieriaus lapai skersvejyje...
As nusterau, klausydamasis, kas dedasi koridoriuje, taciau snaresys sklido is arciau. Suskrebeno nelyginant pele... Pele! Nesamone. Cia nebuvo jokiu peliu. Dirstelejau is padilbu i sedintiji.
— Klausau,— tare jis ramiai.
— Aisku, jai nepasiseke... siaip ar taip, ji zino, kas ji yra.
— Kodel man tai sakai?— staiga paklause jis. As iskart nesumojau, ka atsakyti.
— Noriu, kad orientuotumeis... kad zinotumei, kaip yra,— bambtelejau.
— As ispejau tave.
— Nori pasakyti, kad zinojai...— nejucia pakeliau balsa.
— Ne. Be abejo, ne. Bet aiskinau tau, kaip cia yra. Kiekvienas „svecias”, kai pasirodo, yra kone fantomas, jis teturi chaotiska kratini atsiminimu ir reginiu, pasisemtu is savojo... Adomo... o siaip jis tuscias. Kuo ilgiau jis cia
