buna su tavim, tuo labiau suzmogeja. Ir darosi savarankiskesnis, zinoma, ligi tam tikru ribu. Todel, kuo ilgiau tai tesiasi, tuo sunkiau...
Jis nebaige. Pazvelge i mane is padilbu ir leptelejo tarsi tarp kitko:
— Ji zino viska?
— Taip, juk sakiau tau.
— Viska? Ir tai, kad jau yra cia karta buvusi ir kad tu...
— Ne!
Jis syptelejo.
— Kelvinai, klausyk, jeigu jau ligi to priejom... ka ketini daryti? Palikti Stoti?
— Taip.
— Su ja?
— Taip.
Jis tylejo, tarsi galvodamas, ka atsakyti, bet jo tylejime buvo dar kazkas... kas? Velei tas neaiskus snaresys cia pat, sakytum uz plonos sieneles. Jis sujudejo kresle.
— Puiku, — tare jis. — Ko taip ziuri? Manei, kad stosiu tau skersai kelio? Darysi kaip tinkamas, mielasis. Nieko sau butu, jeigu mes, priedo prie visko, dar griebtumes prievartos. Neketinu taves itikineti, tik pasakysiu: stengiesi nezmoniskoje situacijoje elgtis kaip zmogus. Gal tai ir grazu, taciau be naudos. Galop ir tuo groziu abejoju. Argi kvailyste gali buti grazi? Bet ne tai svarbu. Tu atsisakai tolesniu eksperimentu, nori pasitraukti, pasiemes ja. Taip?
— Taip.
— Bet cia irgi... eksperimentas. Nemanai?
— Kaip tu tai supranti? Ar ji... gales?.. Jeigu drauge su manim, tai nematau...
As kalbejau vis leciau, paskui nutilau. Snautas atsiduso.
— Mes visi cia griebiames strucio politikos, Kelvinai, taciau bent zinome tai ir nesistengiame detis tauriais.
— As niekuo nesidedu.
— Gerai, nenorejau taves izeisti. Atsiimu, ka pasakiau apie tauruma, bet strucio politika lieka galioti. Tu vykdai ja ypatingai pavojinga forma. Apgaudineji ir save, ir ja, ir vel save.
Tu zinai sudarytos is neutroniniu medziagu sistemos stabilizacijos salygas?
— Ne. Ir tu nezinai. To niekas nezino.
— Be abejo. Taciau mes zinome, kad tokia sistema yra nepatvari ir gali egzistuoti tik esant nepaliaujamam energijos antpludziui. Man paaiskino Sartorijus. Ta energija kuria sukurinis stabilizacijos laukas. Taigi: ar sis laukas veikia ,,svecia” is isores? O gal sio lauko saltinis yra jo kune? Supranti skirtuma?
— Taip,—atsakiau is leto.—Jeigu jis isorinis, tai jinai, tai... tokia...
— Tai nutolusi nuo Soliario, tokia sistema suirs,— baige jis uz mane.—To numatyti negalima, bet juk tu esi padares eksperimenta. Toji raketa, kuria paleidai... ji vis tebesisuka, zinai. Atspejamu laiku as net apskaiciavau jos judejimo duomenis. Tu gali nuskristi, iseiti i orbita, prisiartinti ir patikrinti, kas atsitiko... keleivei...
— Pasiutai! — susvoksciau as.
— Manai? Na... o kad taip... prisitraukus ja cia... ta raketele? Taip galima padaryti. Ji yra valdoma distanciniu budu. Isvesim ja is orbitos ir...
— Liaukis!
— Irgi ne? Ka gi, yra dar vienas budas, labai paprastas. Jai net nereikes nusileisti Stotyje. Kam? Tegu sau sukasi. Susijungsime su ja per radija: jeigu ji gyva, tai atsilieps ir...
— Bet... betgi ten jau seniai nebera deguonies! —pralemenau as.
— O gal ji issivercia be deguonies. Na, pabandysiu?
— Snautai... Snautai...
— Kelvinai... Kelvinai...—piktai pamegdziojo jis.— Pagalvok, kas tu per zmogus? Ka nori padaryti laiminga? Ka isgelbeti? Save? Ja? Kuria? Sita ar ana? Abiem jau pritrukai drasos? Pats matai, kur tai veda! Sakau tau paskutini karta. Cia yra situacija, kuriai negalima taikyti morales normu.
Umai isgirdau ta pati krebzdesi, kaip pirmiau, tarsi kas nagais draskytu siena. Nezinau, kodel mane apeme kazkoks pasyvus, valksnus abejingumas. Tarsi buciau i visa sia situacija, i mudu abu ziurejes is didelio nuotolio pro apsukta ziurona: smulku, truputi juokinga, nelabai svarbu.
— Na gerai,— tariau as.— O ka, tavo manymu, tureciau daryti? Pasalinti ja? Ryt ateis tokia pat, tiesa? Ir dar karta? Ir taip kasdien? Kiek kartu? Kam? Kas man is to? O tau? Sartorijui? Stociai?
— Ne, pirmiau tu man atsakyk. Isskrisi su ja, ir, sakykim, busi liudininkas sitokios permainos. Po poros minuciu pamatysi...
— Na, ka?— tariau kandziai.— Pabaisa? Demona, ka?
— Ne. Paprasta, paprasciausia agonija. Tu jau is tiesu patikejai ju nemirtingumu. Sakau, kad jie zuna... Ka tada darysi? Grisi... rezervo?
— Liaukis!!!—gniauzdamas kumsti, riktelejau as.
Jis ziurejo i mane su atlaidzia pasaipa primerktose akyse.
— Aa, man liautis? Zinai, tavim detas, mesciau tas kalbas. Jau verciau daryk ka nors kita, gali, pavyzdziui, pliekti rykstemis is kersto okeana. Ko tu nori? Juk, jeigu...— jis zaismingai pamojavo ranka, lyg su kuo atsisveikindamas, ir pakele i lubas akis, tarsi stebedamas kokia nutolstancia figura,— tai busi nieksas? O siaip tai ne? Jei sypsaisi, kai norisi staugti, apsimeti linksmu ir ramiu, kai tau norisi grauzti pirstus, tada nesi nieksas? O jeigu cia negalima juo nebuti? Kas tada? Uzsipulti Snauta, kuris viskuo kaltas, taip? Na, tuomet, dar esi ir idiotas, mielasis...
— Kalbi apie save,— tariau, panarines galva.— As... myliu ja.
— Ka? Savo atsiminimus?
— Ne. Ja. Sakiau tau, ka ji norejo pasidaryti. Sitaip nebutu pasielges ne vienas... tikras zmogus.
— Pats pripazisti, sakydamas...
— Nekibk prie zodziu.
— Gerai. Ji tave myli. O tu nori ja myleti. Cia ne tas pats.
— Klysti.
— Kelvinai, man nemalonu, bet tu pats pradejai kalbeti apie savo intymius reikalus. Nemyli. Myli. Ji pasiruosusi paaukoti gyvybe. Tu irgi. Labai jaudinantis dalykas, labai puikus, labai kilnus, visoks, koks tik nori. Bet visam tam cia ne vieta. Ne vieta. Supranti? Ne, tu nenori sito suprasti. Veikiamas jegu, kuriu mes negalime suvaldyti, tu esi itrauktas i ciklini procesa. Ji yra sio proceso dalele. Faze. Besikartojantis ritmas. Jeigu ji butu... jeigu tave persekiotu viska tau pasiruosusi padaryti baidykle, tu, ne akimirkos nesvyruodamas, jos atsikratytum. Tiesa?
— Tiesa.
— Tai gal ji kaip tik todel n e r a tokia baidykle?! Tai surisa tau rankas? Bet juk ir svarbu, kad jos butu suristos!
— Cia dar viena hipoteze, papildanti milijonus anu, bibliotekoje. Snautai, liaukis, ji yra... ne. Nenoriu sia tema su tavim kalbeti.
— Gerai. Pats pradejai... Bet tik pagalvok, kad ji tera veidrodis, kuriame atsispindi tavo smegenu dalis. Jeigu yra grazi, tai todel, kad grazus buvo tavo atsiminimai. Tu davei recepta. Ciklinis procesas, nepamirsk!
— Tai ko tu is manes nori? Kad ja... kad ja atsikratyciau? Jau klausiau taves: kodel? Tu neatsakei.
— Tai dabar atsakysiu. Nesipirsau tau su sitom kalbom. Nelieciau tavo reikalu. Nieko tau neliepiu ir nedraudziu ir nedaryciau to, net jei galeciau. Tai tu, tu pats atejai cia ir isklojai viska, o zinai del ko? Ne? Del to, kad nuo saves nusiimtum. Nusimestum. Zinau sia nasta, brangusis! Taip, taip, nepertrauk manes! As tau nieko netrukdau, bet tu pats nori, kad sutrukdyciau. Jei stociau tau skersai kelio, gal man net galva perskeltum, tada susidurtum su manim, su nulipintu is to paties molio ir kraujo, kaip tu, ir pats jaustumeis kaip zmogus. O dabar... negali pats susidoroti ir todel diskutuoji su manim... is teisybes su paciu savim! Pasakyk dar, kad raitytumeis is skausmo, jeigu ji umai isnyktu, ne, nieko nesakyk.
— Na, zinai! Atejau, skatinamas paprasto lojalumo, pasakyti tau, kad zadu palikti drauge su ja Stoti,— atremiau jo ataka, bet ir man paciam tai skambejo neitikinamai.
Snautas guztelejo peciais.
— Labai galimas daiktas, kad darysi kaip nutares. Jeigu isvis tariau zodi siuo reikalu, tai tik todel, kad zengi
