vis aukstyn, o kristi is aukstumos, pats supranti... Ateik ryt ryta apie devinta i virsu pas Sartoriju... Ateisi?
— Pas Sartoriju?—nustebau as.— Juk jis nieko neisileidzia, sakei, kad net paskambinti jam negalima.
— Dabar kazkaip susitvarke. Mudu apie tai nekalbam, zinai... Tu esi... cia visai kas kita. Na, tiek to. Ateisi ryt?
— Ateisiu,— sumurmejau.
As ziurejau i Snauta. Jo kairioji ranka tarsi atsitiktinai buvo paslepta uz spintos duru. Kada jos prasivere? Turbut jau senokai, taciau tokios man baisios kalbos ikarstyje nepastebejau sito. Kaip nenaturaliai tai atrode... Sakytum... jis slepe ten kazka. Arba ji kas laike uz rankos. As apsilaiziau lupas.
— Snautai, ka tu...
— Iseik,— tare jis tyliai ir labai ramiai.— Iseik.
As isejau ir uzdariau duris, apsviestas blestanciu raudonu gaisu. Hare sedejo ant grindu uz kokiu desimties zingsniu, paciam pasieny. Pamaciusi mane, pasoko.
— Matai?..— tare, ziuredama i mane zibanciom akim.— Pasiseke, Krisai... Taip dziaugiuosi. Gal... gal bus vis geriau...
— O, tikriausiai,— atsakiau as issiblaskes.
Mudu ejome i savo kambari, o as sukau galva del tos idiotiskos spintos. Vadinasi, vadinasi slepe ten?.. Ir visas tas pokalbis?.. Man taip eme degti skruostai, kad nejucia pasitryniau juos. Dieve, kokia beprotybe. Ir ka is tikruju nutareme? Nieko? Tiesa, ryt ryta...
Omai mane pagavo baime, kone tokia, kaip paskutine nakti. Mano encefalograma... Istisas irasas visu smegenu procesu, perkeltas i spinduliu pluosto vibracija, bus pasiustas apacion... I sitos neaprepiamos, bekrastes pabaisos giluma. Kaip jis pasake: „Jei ji isnyktu, labai kentetumei, ka?..” Encefalograma — istisinis irasas. Taip pat ir nesamoningu procesu. O jeigu noriu, kad ji dingtu, isnyktu? Antraip argi buciau taip issigandes, kai ji liko gyva po to baisaus pasikesinimo? Ar gal' buti atsakingas uz savo pasamone? Jeigu as nesu atsakingas, tai kas gi?.. Kas per idiotizmas! Kokio galo as sutikau, kad butent mano, mano... Zinoma, as galiu si irasa perziureti pries tai, bet juk neissifruosiu jo. To niekas nesugeba. Specialistai gali nuspresti, ka tiriamasis galvojo, bet tik bendrais bruozais: kad, pavyzdziui, sprende matematikos uzdavini, taciau pasakyti koki, to jau nebegali. Jie sako, kad tai neimanoma, nes encefalograma yra atsitiktinis misinys daugybes tuo pat metu vykstanciu procesu, ir tik dalis ju turi psichini „pamusala”... O pasamone... Apie ja jie ne kalbeti nenori, tad kur jau cia jiems sifruoti zmogaus atsiminimus, slopinamus ar neslopinamus... Bet kodel as taip bijau? Juk pats sakiau ryta Harei, kad sis eksperimentas nieko neduos. Jeigu jau musu neurofiziologai nemoka issifruoti iraso, tai kaipgi tas baisiai mums svetimas juodas, skystas milzinas...
Bet jis izenge i mane nezinia kaip ir iszvalge visa mano atminti, ieskodamas labiausiai pazeidziamos vietos. Kaipgi abejosi tuo?.. Ir niekieno nepadedamas, be jokios „spindulines transmisijos”, isibrove pro dvigubai hermetizuota kiauta, pro sunkius stoties sarvus, susirado jos viduje mano kuna ir isejo su grobiu...
— Krisai?..— tyliai pasauke Hare.
As stovejau prie lango, isiziurejes nereginciom akim i prasidedancia nakti.
Zvaigzdes temde blanki sioje geografineje platumoje ukana — sudri, nors plona marska tokiu aukstu debesu, kad saule is tolumos, is uzu horizonto, nutvieske juos tik labai silpnu rausvai sidabriniu svytejimu.
Jeigu ji paskui isnyks, tai rodys, kad as to norejau... Kad nuzudziau ja. Neiti ten? Jie negali manes priversti. Taciau ka jiems pasakysiu? Sito — ne. Negaliu. Vadinasi, reikia apsimetineti, reikia meluoti, visad ir nuolatos. Ir todel, kad gal manyje esama minciu, ketinimu, vilciu, baisiu, tauriu, prazutingu, o as nieko apie juos nezinau. Zmogus zenge pasitikti kitu pasauliu, kitu civilizaciju, nepazines kaip reikiant savo paties uzkaboriu, aklavieciu, suliniu, uzbarikaduotu tamsiu duru. Isduoti ja... is gedos? Isduoti tik todel, kad pritrukau drasos?
— Krisai...— dar tyliau sukuzdejo Hare.
As veikiau jauciau, negu girdejau, kaip ji be garso priejo prie manes, ir apsimeciau, kad nieko nepastebiu. Siuo momentu norejau buti vienas. Turejau buti vienas. Dar niekam nesiryzau, nieko nenutariau, nepadariau tvirto sprendimo. Stovejau nejudedamas, isiziurejes i tamsejanti dangu, i zvaigzdes, kurios buvo tiktai vaiduokliskas zemes zvaigzdziu seselis, o tustumoje, kuri dabar pakeite paselusiai lekiancias mintis, be zodziu augo bukas abejingas isitikinimas, kad ten, nepasiekiamose man samones gelmese, jau esu pasirinkes ir, dedamasis, kad nieko neivyko, net neturejau jegu niekinti save.
MASTYTOJAI
— Krisai, tai vis tas eksperimentas?
As kruptelejau nuo jos balso. Jau kelios valandos gulejau nemiegodamas, ziuredamas i tamsa, vienisas, nes negirdejau net jos kvepavimo ir visai uzmirsau ja labirintuose susiraizgiusiu nakties minciu, svaiciojimu, pusiau prasmingu ir todel igaunanciu nauja masta ir reiksme.
— Ka... is kur zinai, kad nemiegu?..— paklausiau as. Mano balse skambejo baime.
— Is kvepavimo...— atsake ji tyliai, tarsi atsiprasydama.— Nenorejau tau trukdyti... Jei negali, nesakyk. . .
— Ne, kodel gi. Taip, tas eksperimentas. Ispejai.
— Ko jie is jo tikisi?
— Patys nezino. Kazko. Ko nors. Tai nera operacija „Mintis”, o veikiau „Neviltis”. Dabar tereikia vieno: zmogaus, kuris turetu pakankamai drasos ir prisiimtu atsakomybe uz sprendima, taciau sia drasos rusi dauguma laiko paprastu bailumu, nes tai yra atsitraukimas, supranti, rezignacija, zeminantis zmogu pabegimas. Argi garbinga zmogui bristi, klimpti ir skesti kazinkame, ko jis nesupranta ir niekad nesupras?
As nutilau, bet nespejau dar atgauti kvapo, ir vel nauja pykcio banga uzpludo mane:
— Aisku, niekad netruko praktiskai zvelgianciu tipeliu. Jie sake, kad jeigu net nepavyktu uzmegzti kontakto, tai studijuodami ta plazma — visus tuos pasiutusius gyvus miestus, kurie issoka is jos vienai parai ir vel isnyksta,— mes pazinsime materijos paslapti, tarsi jie nebutu zinoje, jog tai yra saves apgaudinejimas, lankymasis bibliotekoje, kur viskas surasyta nesuprantama kalba ir tegalima apziurineti spalvotus knygu apdarus.
— Ar nera daugiau tokiu planetu?
— Nezinia. Gal ir yra, mes zinome tik ta viena. Siaip ar taip, ji yra be galo retas dalykas, ne taip, kaip Zeme. Mes, mes esame paprasti, esame Visatos zole ir didziuojames tuo savo paprastumu, kad jis toks visuotinis, ir galvojame, kad jame galima viska sutalpinti. Tai buvo tokia schema, kuria apsiginklave, mes drasiai ir dziaugsmingai zygiavome i tolius: i kitus pasaulius! Na, kas gi jie tokie, tie kiti pasauliai? Uzvaldysime juos arba patys busime uzvaldyti — tiek ir tegalvojo musu nelemtos smegenys... Ak, tiek to. Neverta.
As atsikeliau, apgraibom susiradau vaistinele, plokscia stiklaini su migdomaisiais vaistais.
— Miegosiu, mieloji,— tariau, atsisukdamas i tamsa, kurioje kazkur aukstai uze ventiliatorius.— Reikia uzmigti. Antraip pats nezinau...
Atsisedau lovoje. Ji paliete man ranka. Griebiau ja, nematoma, ir laikiau nejudedamas, kol miegas atgniauze man rankas. Rytmeti, kai pabudau zvalus ir pailsejes, eksperimentas pasirode man menkas daiktas, nesupratau, kaip galejau suteikti jam tiek reiksmes. Dabar man mazai terupejo ir tai, kad Hare eis su manim i laboratorija. Visos jos pastangos pasilikti, kai as isejau kelioms minutems is kambario, buvo bergdzios. As atsisakiau tolesniu bandymu, nors ji primygtinai prase (net sutiko, kad ja kur uzdaryciau), ir patariau jai pasiimti kokia knyga pasiskaityti.
Labiau, negu pati procedura, mane domino, ka rasiu laboratorijoje. Sioje dideleje sviesiai zydroje saleje nebuvo nieko ypatingo, tik stelazuose ir spintose su analitiniais stiklais ziojejo dideli tusti tarpai (be to, kai kuriose spintose nebuvo stiklu, o vienu duru plokste suskilusi zvaigzdes forma, tarsi cia butu neseniai vykusi kova, ir jos pedsakai skubiai, bet skrupulingai likviduoti). Triusiantis prie aparaturos Snautas elgesi itin santuriai, Hares pasirodyma sutiko kaip paprasciausia dalyka ir is tolo jai linktelejo. Kai jis suvilge man smilkinius ir kakta fiziologiniu skysciu, atejo Sartorijus. Jis iejo pro mazas dureles, vedancias kazkur i tamsa. Vilkejo balta apsiausta, ant jo buvo uzsimetes juoda ligi kulksniu apsaugine prijuoste. Rimtas, tvirtas, jis pasisveikino su manim taip, tarsi mes butume Zemeje didelio instituto darbuotojai, issiskyre tik vakar. As tik dabar pastebejau, kad negyva israiska jo veidui teikia kontaktines linzes, kurias jis devejo po vokais vietoj akiniu.
Susineres ant krutines rankas, Sartorijus stovejo ir ziurejo, kaip Snautas juosia pridetus prie mano galvos elektrodus baltu raisciu, muturiuodamas ji it kyka. Jis kelis kartus apzvelge visa sale, tarsi nepastebedamas Hares,
