padaryti.
— Hare, mieloji, nekreipk i mus demesio. Mudu su daktaru turime pasikalbeti savo nuobodziais reikalais...
Ir as, paemes Snautui uz alkunes, nusivedziau ji prie mazu; keduciu kitame sales gale. Hare atsisedo i kede, kurioje buvau sedejes as, bet taip ja pastume, kad, pakelusi nuo knygos akis, galetu mus matyti.
— Na kas?— paklausiau as tyliai.
— Issiskyriau,— susvogzde jis.
Galimas daiktas, as buciau nusijuokes, jei man kas butu kada nors anksciau papasakojes sia istorija ir tokia pasnekesio pradzia, taciau Stotyje mano humoro jausmas buvo amputuotas.
— Nuo vakar dienos as pergyvenau pora metu, Kelvinai, — pridure jis.— Pora neblogu metu. O tu?
— Nieko...— atsakiau linktelejes, nes nezinojau, ka sakyti. Man jis patiko, bet jauciau, kad dabar turiu buti su juo atsargus ar, tikriau tariant, atsargiai ziureti i tai, ka jis man pasakys.
— Nieko?— pakartojo jis tuo paciu tonu, kaip as.— Prasom, tai net sitaip?..
— Apie ka tu kalbi?— apsimeciau nesuprantas.
Jis primerke paraudusias akis ir prisilenkes taip arti, kad veidu pajutau jo silta alsavima, susnabzdejo:
— Klimpstame, Kelvinai. Su Sartorijum jau negaliu susijungti, zinau tik ta, ka tau parasiau. Jis man tai pasake po tos musu mazos mielos konferencijos...
— Isjunge videofona?—paklausiau as.
— Ne. Ten pas ji trumpas sujungimas. Atrodo, bus tai padares tycia, arba...— jis uzsimojo kumsciu, tarsi ka kuldamas.
As ziurejau i ji be zodziu. Jis nemaloniai syptelejo, perkreipes kairiji lupu kampeli.
— Kelvinai, atejau, nes... — Jis nebaige. — Ka ketini daryti?
— Kalbi apie ta laiska?..— atsakiau is leto. — Galiu tai padaryti, nematau priezasties atsisakyti, del to cia ir sedziu, norejau susiorientuoti...
— Ne,— atsake jis.— Kalbu ne apie tai...
— Ne? ..— pertariau, dedamasis nustebes.— Na tai klausau.
— Sartorijus,— kiek patylejes, bambtelejo jis. — Jam atrodo, kad rado buda... zinai.
Jis nenuleido nuo manes akiu. As sedejau ramus, stengdamasis rodyti abejinga veida.
— Pirmiausia toji istorija su rentgenu. Tai, ka su juo dare Gibarianas, atsimeni? Yra galima viena modifikacija...
— Kokia?
— Mes siunteme spinduliu pluosta i okeana ir moduliavome tik jo itampa pagal ivairius pavyzdzius.
— Taip, zinau. Jau Nilinas taip dare. Ir daugybe kitu.
— Taip, bet jie taike minksta spinduliavima. O musu buvo kietas, mes grudome i okeana viska, ka turejome, visa jega.
— Tai gali tureti nemaloniu pasekmiu, — tariau as.— Pazeidimas Keturiu Konvencijos ir SNO.
— Kelvinai... neapsimetinek. Juk dabar tai nebeturi jokios reiksmes. Gibariano nera.
— Aha, Sartorijus nori viska suversti jam?
— Nezinau. Nekalbejau su juo sia tema. Tai nesvarbu. Sartorijus mano, kad jeigu ,,svecias” pasirodo tik tada, kai bundi, tai, matyt, okeanas istraukia is musu gamybini recepta mums miegant — matyt, jis mano, kad svarbiausia musu bukle — tai miegas. Todel sitaip elgiasi. O Sartorijus nori persiusti jam musu realybe — musu mintis budraujant — supranti?
— Kokiu budu? Pastu?
— Juokauti galesi paskui. Tas spinduliu pluostas bus moduliuojamas vieno is musu smegenu srovemis.
Umai man nusvito galvoje.
— Aha, — tariau as.— O tas vienas — tai as. Taip?
— Taip. Jis turejo galvoje tave.
— Nuosirdziai dekoju.
— Kaip manai?
As tylejau. Snautas, nieko nesakydamas, palengva dirstelejo i inikusia knygon Hare ir vel nukreipe akis i mano veida. As jauciau, kad blykstu. Negalejau susitvardyti.
— Tai kaip?.. — tare jis. As guztelejau peciais.
— Tuos rentgeniskus pamokslus apie zmogaus tobuluma laikau komedija. Tu irgi. Ar ne?
— Taip?
— Taip.
— Tai labai gerai, — tare jis ir nusisypsojo tarsi buciau ivykdes jo pageidavimus.— Vadinasi, tu esi pries ta Sartorijaus versija?
As dar nesupratau, kaip tai atsitiko, taciau is jo zvilgsnio supratau, jog jis nukreipe mane ten, kur norejo. Tylejau, ka galejau dabar pasakyti?
— Puiku,— tare Snautas. — Nes yra dar kitas projektas. Pertvarkyti Roses aparatura.
— Anihiliatoriu?..
— Taip. Sartorijus jau padare izanginius apskaiciavimus. Cia realus dalykas. Ir net nepareikalaus dideles jegos. Aparatas veiks kiaura para ar neribota laika, kurdamas antilauka.
— Pa... lauk! Kaip tu tai isivaizduoji?
— Labai paprastai. Tai bus neutroninis antilaukas. Paprasta materija lieka nepasikeitusi. Zuna tik... neutronines sistemos. Supranti?
Jis patenkintas nusisypsojo. As sedejau, praveres burna. Jis palengva liovesi sypsotis. Ziurejo akylai i mane, suraukes kakta, ir lauke. Paskui tare:
— Taigi pirmaji projekta „Mintis” atmetame. A? O antraji? Sartorijus jau sedi ir ruosia ji. Pavadinkim ji „Laisve”.
As valandele uzsimerkiau. Greitosiomis svarsciau: Snautas ne fizikas. Sartorijus isjunge ar sunaikino videofona. Labai gerai.
— As veikiau ji pavadinciau „Skerdynes”, — tariau is leto.
— Ir pats buvai skerdikas. Gal ne? O dabar bus visai kas kita. Jokiu „sveciu”, jokiu padaru F — nieko. Jau materializacijos pasirodymo momentu prasides irimas.
— Tai nesusipratimas, — atsakiau, kraipydamas galva, ir nusisypsojau. Maniau, kad mano sypsena gan naturali. — Cia ne moraliniai skrupulai, o savisaugos instinktas. As nenoriu mirti, Snautai.
— Ka?..
Jis buvo apstulbintas. Itariai ziurejo i mane. As issitraukiau is kisenes kortele su formulemis.
— As irgi galvojau apie tai. Tu stebiesi? Juk as pirmas iskeliau neutronine hipoteze, argi ne? Paziurek. Antilauka galima suzadinti. Paprastai materijai jis nekenksmingas. Tai tiesa. Taciau destabilizacijos momentu, kai neutronine struktura yra, issilaisvina jos atsparos energijos perteklius. Jeigu priskirsime vienam ramybes mases kilogramui desimt minus astuntuoju ergu, gausime vienam F padarui penkis — septynis dauginta is desimt devintuoju. Zinai, ka tai reiskia? Tai tolygu mazam urano kruviui, kuris sprogs Stoties viduje.
— Ka tu sakai! Bet... bet juk Sartorijus turejo atsizvelgti i tai...
— Nebutinai, — uzgincijau as, kandziai syptelejes. — Matai, Sartorijus priklauso Frezerio ir Kajolio mokyklai. Pagal juos visa atsparos energija irimo metu buna islaisvinama sviesos spinduliavimu. Tai butu tik stiprus tvykstelejimas, gal ne visiskai nekenksmingas, bet ir ne naikinantis. Taciau esama ir kitokiu neutroninio lauko hipoteziu, kitokiu teoriju. Pagal Koje, pagal Avalova, pagal Siona emisijos spektras yra kur kas platesnis, o maksimumas buna kaip kieto gama - spinduliavimo. Gerai, kad Sartorijus tiki savo mokytojais ir ju teorijomis, bet esama ir kitu, Snautai. Ir zinai, ka tau pasakysiu?— kalbejau toliau, matydamas, kad mano zodziai padare jam ispudi. — Reikia atsizvelgti ir i okeana. Jeigu jis padare taip, kaip padare, tai tikriausiai pritaike optimalu metoda. Kitaip tariant: jo veikla, man atrodo, yra argumentas uz ta antraja mokykla — pries Sartoriju.
— Duok man sita kortele, Kelvinai...
As padaviau jam ja. Jis pasilenke, stengdamasis isskaityti mano keverzones.
— Kas cia? — dure jis pirstu. As paemiau is jo kortele.
— Cia? Lauko transmutacijos tenzorius.
— Duok man ja...
— Kam tau? — paklausiau. Zinojau, ka jis atsakys.
