Visos nuostabiai lanksciu plokstumu sankaupos minksteja, glemba, nukara, atsiranda sutrikimai, neisbaigtos, issigimusios, suluosintos formos, is nematomu gelmiu kyla vis smarkejantis uzesys, kauksmas, kazkokio agonijos atodusio ismetamas oras, trindamasis i susiskliaudziancias siaurymes, kriokdamas ir griausmingai svogzdamas, sujudina griuvancius skliautus, ir jie ima gargti it kokios baisios gerkles, apaugusios gleiviu stalaktitais, it negyvos balso stygos, ir ziurova apima visiskas sustingimas, nors aplinkui siauteja nezabotas judejimas,— bet juk tai yra griaunantis judejimas. Jau tik staugiantis is prarajos uraganas, skrosdamas ja tukstanciais gusiu, pusdamas prilaiko padangiu statini, kuris ima plaukti zemyn, susmunka tarsi liepsnos apimtas trauklapis, bet dar kur - ne - kur matyt paskutinieji virpuliai, chaotiski, atitruke nuo kitu judesiu, betiksliai, kaskart silpnesni, ir galiausiai, be paliovos is oro atakuojama, paplauta mase griuva palengva it kalnas ir dingsta putu verpete, tu paciu putu, kurios lydejo jo titaniska gimima.
Ir ka visa tai reiskia? Taip, ka reiskia...
Prisimenu, kaip viena mokyklos ekskursija lanke Soliaris - tikos instituta Adene, kai as buvau Gibariano asistentas, ir per sonine bibliotekos sale jaunimas buvo ivestas i pagrindine patalpa, kurios didziausia dali uzima mikrofilmu kasetes. Jose yra uzfiksuotos smulkios simetriadu, aisku, jau neegzistuojanciu, vidaus nuotrupos, o ju ten yra, ne nuotrauku, bet visu riciu, per dvidesimt tukstanciu. Ir tada riebuile gal penkiolikmete akiniuota zvalaus ir protingo zvilgsnio mergaite staiga paklause:
— O kam tas viskas?..
Stojo nejauki tyla, tik mokytoja grieztai pazvelge i savo nedrausminga mokine; is ekskursija lydinciu soliarininku (ir as ten buvau) niekas nerado atsakymo. Mat, simetriados nesikartoja ir nesikartoja jose vykstantys reiskiniai. Kartais oras nepraleidzia jose garso. Kartais dideja ar mazeja refrakcijos koeficientas. Vietomis atsiranda pulsuojantys ritmingi traukos pasikeitimai, tarsi simetriada turetu plakancia gravitacine sirdi. Deja, tyrinetoju girokompasai ima elgtis it pamise, atsiranda ir dingsta stiprejancios jonizacijos sluoksnis... Sitaip vardinti galetum ilgai. Bet jei kada nors simetriadu paslaptis bus atskleista, liks dar asimetriados...
Jos atsiranda panasiai, tik ju kitokia pabaiga ir jose nieko negalima pamatyti, vien virpesius, tvyksnius, mirguliavima; tiek tezinome, kad jos yra buveine svaiginamu procesu, siekianciu fiziskai galinio greicio ribas, jos dar vadinamos „be galo isdidintais kvantiniais reiskiniais”. Taciau ju matematinis panasumas i kai kuriuos atomo modelius yra toks nepastovus ir trumpalaikis, jog kai kas laiko ji antraeiliu ar net atsitiktiniu pozymiu. Asimetriados gyvena kur kas trumpiau uz anasias, vos keliolika minuciu, o ju galas yra bene dar baisesnis, nes paskui uragana, kuris pripildo jas ir sprogdina kietu riaumojanciu oru, jose velnisku greiciu tvinsta kliuksintis slykstus skystis, kunkuliuojantis po nesvariu putu pleve, ir viska uzlieja. Paskui ivyksta eksplozija, lyg koks purvu vulkano issiverzimas, ji ismeta meslina atlieku stulpa, kuriu tirstas lietus dar ilgai krinta ant neramaus okeano pavirsiaus. Kai kurias vejo nupustas isdziuvusias it skiedra gelsvas plokscias ir panasias i kokius plevetus kaulus ar kremzles asimetriadas galima aptikti dreifuojancias ant bangu per kelias desimtis kilometru uz eksplozijos zidinio.
Atskira grupe sudaro tvariniai, trumpesniam ar ilgesniam laikui visiskai atsiskiriantys nuo gyvojo okeano. Jie yra kur kas reciau ir sunkiau pastebimi, negu minetieji. Pirma karta ju aptiktos liekanos buvo klaidingai sutapatintos, kaip paaiskejo daug veliau, su okeano gelmese gyvenanciu padaru palaikais. Kartais atrodo, kad jie bega lyg keisti daugiasparniai pauksciai nuo besivejanciu greituoliu straubliu, taciau sios is Zemes paimtos savokos dar karta tampa siena, kurios negalima pramusti. Kartais, taciau labai retai, galima pastebeti uoletose salu pakrantese keistus i seklumoj gulincius ruonius panasius pingvinus. Jie ilsisi sauleje, paskui tingiai isliauzia juron ir susilieja su ja i viena visuma.
Sitaip buvo pasivaduojama zemiskomis, zmogiskomis savokomis, o pirmasis kontaktas...
Ekspedicijos isnarse simtus kilometru simetriadu gelmese, isdeliojo registruojancius aparatus, automatines kino kameras; televizines dirbtiniu palydovu akys registravo mimoidu ir ilgunu atsiradima, ju brendima ir zuti. Bibliotekose gausejo medziagos, augo archyvai, kaina, kuria reikejo uz tai moketi, kartais budavo labai didele. Septyni simtai astuoniolika zmoniu zuvo per kataklizmus, laiku nepasitrauke is jau pasmerktu prazuciai kolosu, is ju simtas sesi tik per viena katastrofa, isgarsejusia todel, kad joje mirtis istiko ir pati Geze, tuomet septyniasdesimtmeti seni, kai zutis, pagal taisykle budinga simetriadom, netiketai uzklupo tvarini — aisku simetriados isikunijima. Septyniasdesimt devynis zmones, apsivilkusius sarviniais skafandrais, drauge su masinomis ir aparatais per keleta sekundziu prarijo klampios pliures issiverzimas, parbloskes savo purslais kitus dvidesimt septynis, kurie pilotavo sklandancius virs tiriamojo tvarinio lektuvus ir malunsparnius. Si vieta keturiasdesimt antrosios lygiagretes ir astuoniasdesimt devintojo meridiano susikirtime yra pazymeta zemelapyje kaip Simto Sesiu Erupcija. Bet tasai taskas egzistuoja tiktai zemelapiuose, nes okeano pavirsius ten niekuo nesiskiria nuo visu kitu jo vietu.
Tada, pirmakart Soliario tyrinejimu istorijoje, pasigirdo balsai, reikalaujantys panaudoti termobranduolinius sprogimus. Tai turejo buti ziauriau uz kersta: buvo norima sunaikinti tai, ko negalime suprasti. Tada, kai buvo svarstomas sis pasiulymas, Tsankenas, rezervines Gezes grupes virsininkas, kuris liko gyvas tik atsitiktinai — automatinis siustuvas klaidingai pazymejo vieta, kurioje ekspedicija tyrinejo simetriada, todel Tsankenas klaidziojo savo masinoje virs okeano ir atvyko i vieta kelios minutes po eksplozijos, skrisdamas dar mate jos juoda gryba — pagrasino, kad issprogdins Stoti drauge su paciu savim ir su astuoniolika likusiu joje zmoniu. Ir nors oficialiai niekad nebuvo pripazinta, kad tas savizudiskas ultimatumas turejo itakos balsavimo rezultatams, galima manyti, kad buvo kaip tik sitaip.
Taciau tie laikai, kai tokios gausingos ekspedicijos lanke planeta, jau nuejo i praeiti. Pati Stotis — jos statybai buvo vadovaujama is palydovu, tai buvo tokio masto inzinerinis statinys, kad Zeme galetu juo didziuotis, jei ne okeano sugebejimas per kelias sekundes sutverti milijona kartu didesnes konstrukcijas,— buvo disko formos, dvieju simtu metru skersmens, keturiu aukstu centre ir dvieju pakrastyje. Ji kabojo aukstyje nuo penkiu simtu ligi pusantro tukstancio metru virs okeano del gravitatoriu, ikraunamu anihiliacijos energija, ir buvo aprupinta ne tik visais irenginiais, kuriuos turi paprastos kitu planetu stotys bei didieji palydovai, bet dar ir specialiais radariniais indikatoriais, kurie sulig pirmu okeano pavirsiaus pasikeitimu gali ijungti papildomas jegas — kai tik pasirodo pirmieji naujos pabaisos gimimo zenklai, plieninis diskas nuplaukia i stratosfera.
Dabar Stotyje visai nebuvo zmoniu. Nuo tada, kai automatai del man vis nezinomu priezasciu buvo uzdaryti apatiniuose Stoties sandeliuose, galejai slankioti koridoriais, nieko nesusitikdamas, nelyginant be tikslo dreifuojanciame sename laive, kurio masinos liko veikiancios, zuvus igulai.
Kai dejau i lentyna devintaji Gezes monografijos toma,, man pasirode, kad plienas, padengtas puraus putu plastiko sluoksniu, suvirpejo man po kojom. Visas nusterau, bet virpejimas nepasikartojo. Biblioteka buvo puikiai izoliuota nuo viso korpuso, vibracija galejo atsirasti tik del vienos priezasties: is Stoties startavo kazkokia raketa. Si mintis grazino mane i tikrove. Dar nebuvau tvirtai nusprendes, ar vykdyti Sartorijaus pageidavima. Elgdamasis taip, tarsi visiskai pritarciau jo planams, galejau geriausiu atveju uzvilkinti krize; buvau kone isitikines, kad teks su juo susiremti, nes nutariau daryti ka galedamas, kad isgelbeciau Hare. Svarbu tai, ar Sartorijus turi sansu, kad jam pasiseks. Jo pranasumas pries mane buvo didziulis — kaip fizikas jis suprato problema desimt kartu geriau uz mane, ir as tegalejau pasikliauti, nors tai ir paradoksalu, vien okeano tobulumu, griaunant visus musu sumanymus. Paskui visa valanda kiurksojau prie mikrofilmu, stengdamasis iszvejoti ka nors suprantamo is velniskos matematikos juros, kurios kalba bylojo neutroniniu procesu fizika. Is pradziu man tai atrode beviltiska, juoba kad nepaprastai sudetingu neutroninio lauko teoriju buvo net penkios — aiskus pozymis, jog ne viena netobula. Taciau galiausiai man pavyko surasti si ta ikandamo. Emiau nusirasineti formules, bet staiga kazkas pasibelde.
Greitai priejau prie duru ir atidariau jas, uzstodamas kunu tarpa. Tarpduryje pasirode zvilgantis nuo prakaito Snauto veidas. Koridorius uz jo buvo tuscias.
— A, tai tu,— tariau, atverdamas placiau duris.— Ieik.
— Taip, tai as,— atsake Snautas.
Jo balsas buvo uzkimes, akys paraudusios, paakiai paburke. Jis buvo uzsidejes gumine priesspinduline prijuoste su elastinem petnesom, is po prijuostes kysojo tos pacios isteptos kelnes, kurias visad muvejo. Jo akys apibego apskrita vienodai apsviesta sale ir sustingo, kai isvydo gilumoj prie - fotelio stovincia Hare. Mudu skubiai susizvalgem, as primerkiau akis, tada jis linktelejo, o as draugisku tonu tariau:
— Cia daktaras Snautas, Hare. Snautai, cia... mano zmona..
— As... esu labai retai matomas igulos narys ir todel...— pauze pavojingai nusitese, — neturejau progos susipazinti...
Hare nusisypsojo ir padave jam ranka, kuria jis paspaude, kaip man pasirode, kiek apstulbes, keliskart sumirkciojo ir stovejo, ziuredamas i Hare, kol paemiau jam uz peties.
— Atleiskit,— kreipesi tada Snautas i Hare. — Norejau pasikalbeti su tavim, Kelvinai...
— Puiku, — atsakiau as kazkaip saloniskai laisvai; man visai tai atrode it pigi komedija, bet ka galejau
