— Taip. Nemyli manes. Visa laika tai jauciu. Tik apsimeciau, kad nepastebiu. Maniau, gal man tik taip atrodo...
Bet ne. Tu elgiesi... kitaip. Neziuri i mane rimtai. Tai buvo sapnas, tikrai, bet tu mane sapnavai. Bjaurejaisi. Kodel? Kodel?!
Puoliau pries ja ant keliu, apkabinau kojas.
— Vaikeli...
— Nenoriu, kad taip man sakytum. Nenoriu, girdi? As nesu vaikas. As...
Ji pratruko verkti ir sukniubo ant lovos. As atsistojau. Is ventiliacijos angu, tyliai siusendamas, dvelke vesus oras. Man buvo salta. Uzsimeciau maudymosi chalata, atsisedau ant lovos ir palieciau jos peti.
— Hare, paklausyk. Pasakysiu tau viena dalyka. Pasakysiu tau tiesa...
Ji pasireme rankomis ir palengva atsisedo. Maciau, kaip po plona jos kaklo oda plaka pulsas. Mano veidas vel eme stingti ir buvo taip salta, tarsi stoveciau speige. Galvoje buvo visiska tustuma.
— Tiesa? — tare Hare. — Sventas zodis?
Neatsakiau is karto, meslungis suspaude man gerkle. Tai buvo musu sena priesaika. Istares tuos zodzius, ne vienas mudvieju nedrisdavo ne tik meluoti, bet ir nutyleti ka nors. Buvo laikas, kai mudu kamuodavom kits kita perdetu atvirumu, naiviai tikedami, kad jis mus isgelbes.
— Sventas zodis, — tariau rimtai. — Hare... Ji lauke.
— Tu irgi pasikeitei. Visi keiciames. Bet as ne ta norejau pasakyti. Is tikruju, atrodo... kad del mums abiems gerai nezinomos priezasties... negali manes palikti. Bet tai net ir gerai, nes as irgi negaliu taves...
— Krisai!
Pakeliau ja, susupes i paklode. Slapias nuo asaru paklodes kampelis gulejo man ant peties. Vaiksciojau po kambari ir supavau Hare. Ji pagloste man veida.
— Ne, tu nepasikeite!. Tai as, — kuzdejo ji man i ausi. — Man kazkas yra. Gal tas?
Ji ziurejo i juoda tuscia staciakampi vietoj duru, kuriu likucius as isnesiau i sandeli. „Reiks itaisyti naujas”, — pagalvojau as. Pasodinau Hare ant lovos.
— Ar tu kada nors miegi? — paklausiau, stovedamas prie jos.
— Nezinau.
— Kaip nezinai? Pagalvok, mieloji.
— Tai turbut nera tikras miegas. Gal as sergu? Guliu taip
ir galvoju, ir zinai... Ji sudrebejo.
— Ka? — paklausiau pakuzdom, man trukciojo balsas.
— Tai labai keistos mintys. Nezinau, is kur jos randasi.
— Pavyzdziui?
„Privalau buti ramus kad ir ka isgirsciau”, — pagalvojau ir pasiruosiau jos zodziams it stipriam smugiui. Ji bejegiskai papurte galva.
— Tai kazkas tokio... aplinkui...
— Nesuprantu? . .
— Tarytum ne tik manyje, bet toliau, taip kazkaip... Nemoku pasakyti. Nera tokiu zodziu...
— Tai tikriausiai sapnai, — tariau, lyg neimdamas jos zodziu i galva, ir lengviau atsidusau. — O dabar uzgesinsim sviesa ir ligi ryto neturesim jokiu rupesciu, o ryta, jei panoresim, pasiieskosim nauju. Gerai?
Ji paspaude mygtuka, pasidare tamsu, as atsiguliau i ataususi patala ir pajutau jos artejancio kvepavimo siluma. Apkabinau ja.
— Stipriau! — sukuzdejo ji. Ir ilgai palaukus: — Krisai?
— Ka?
— As myliu tave. Man norejosi rekti.
Rytas buvo raudonas. Didziulis saules rutulys kabojo zemai virs horizonto. Prie duru slenkscio gulejo laiskas. Atplesiau voka. Hare buvo vonioje, girdejau ja niuniuojant. Kartas nuo karto iskisdavo pro duris aplipusi slapiais plaukais veida. Nuejau prie lango ir perskaiciau:
„Kelvinai, iklimpome. Sartorijus linkes veikti energingai. Jis tiki, kad jam pavyks destabilizuoti neutronines sistemas. Tyrimams jam reikia tam tikro kiekio plazmos, kaip pirmines F medziagos. Jis siulo, kad tu vyktumei i zvalgyba ir paimtumei truputi plazmos i konteineri. Daryk, kaip pats ismanai, bet pranesk man, ka nutarsi. As neturiu savo nuomones. Man atrodo, kad jau apskritai nieko nebeturiu. Noreciau, kad taip padarytum tik todel, jog tai butu sioks toks zingsnis priekin, bent tariamas. Antraip tektu tik pavydeti G.
Seskas
P.S. Neik i radijo stoti. Ta dar gali man padaryti. Verciau paskambink.”
Sirdi spaude, skaitant si laiska. Dar karta atsidejes ji perziurejau, suplesiau ir imeciau i kriaukle. Paskui emiau ieskoti kombinezono Harei. Jau vien tai buvo baisu. Visai kaip ana karta. Bet ji nieko nezinojo, nes nebutu galejusi taip apsidziaugti, kai pasakiau, kad turiu vykti i maza zvalgyba uz Stoties ribu, ir prasiau, kad ji mane lydetu. Mudu papusryciavome mazoje virtuveleje (Hare vel nurijo tik keleta kasniu) ir nuejome i biblioteka.
Pries vykdydamas tai, ko pageidavo Sartorijus, as norejau perzvelgti literatura, lieciancia neutroniniu sistemu ir lauko problemas. Nutariau kontroliuoti jo darba, nors dar nezinojau, kaip imsiuosi to. Man dingtelejo, kad sitas kol kas dar neegzistuojantis neutroninis anihiliatorius galetu isvaduoti Snauta ir Sartoriju, o as pralaukciau „operacija” drauge su Hare kur nors uz Stoties, pavyzdziui, raketoje. Ilgokai kiurksojau prie didelio elektroninio katalogo, uzduodamas jam klausimus, i kuriuos jis atsakinejo arba ismesdamas kartotekines korteles su lakonisku uzrasu „bibliografijoje nera”, arba siulydavo man leistis i tokias specialiu fizikos darbu dziungles, kad nezinojau, nuo ko pradeti. Man kazkodel nesinorejo iseiti is sito didelio, apskrito kambario lygiom sienom, israizytom kvadratais stalciu su daugybe mikrofilmu ir elektroniniu irasu. Esanti paciame Stoties centre biblioteka buvo be langu ir labiausiai izoliuota vieta metalinio kiaukuto viduje. Kas zino, gal todel man joje buvo gera, nors ieskojimai buvo aiskiai nesekmingi. Vaikstinejau po erdvia sale, sustojau prie didziulio ligi pat lubu stelazo, pilno knygu. Tai buvo gan abejotinos vertes knygos, laikomos cia veikiau kaip atminties ir pagarbos duokle Soliario tyrinejimu pionieriams. Lentynose gulejo apie sesi simtai tomu — visa soliaristikos klasika — pradedant monumentalia, nors gerokai pasenusia devyniu tomu Gezes monografija. As emiau tuos tomus, nuo kuriu sunkumo sviro ranka, ir varciau be didelio susidomejimo, atsisedes ant fotelio atramos. Hare irgi susirado kazkokia knyga — pro jos peti perskaiciau kelias eilutes. Tai buvo viena is nedaugelio knygu, priklausanciu pirmajai ekspedicijai, ar tik kitados ne paties Gezes nuosavybe — „Tarpplanetinis virejas”... Nieko nepasakiau, matydamas, kaip atsidejusi Hare studijuoja kulinarinius receptus, pritaikytus ruscioms kosmonautikos salygoms, ir vel emiau sklaidyti pagarba pelniusia knyga, gulincia ant mano keliu. „Desimt Soliario tyrinejimo metu” buvo isleista „Soliarianos” serijoje nuo ketvirtojo ligi tryliktojo leidinio, o dabartiniai leidiniai jau yra keturzenkliai.
Geze neturejo dideles fantazijos, taciau sis bruozas negali pakenkti Soliario tyrinetojui. Turbut niekur kitur vaizduote ir sugebejimas greit kurti hipotezes nera toks pragaistingas dalykas. Pagaliau, sioje planetoje viskas imanoma. Neitiketinai skambantys aprasymai zvaigzdynu, kuriamu plazmos, yra vis delto autentiski, nors nepatikrinami, nes okeanas retai pakartoja savo evoliucijas. Ta, kuris stebi jas pirmakart, jos ypac apstulbina savo mislingumu, gigantisku dydziu; jeigu jos rodytusi mazesniame plote, kokioje nors baloje, tikriausiai butu buvusios pripazintos dar viena „gamtos isdaiga”, atsitiktinumo reiskiniu ir aklu jegu zaismu. Tai, kad vidutinybe ir genialumas yra vienodai bejegiai pries nesuskaiciuojama soliariniu formu ivairove, irgi nepalengvina bendravimo su gyvo okeano formomis. Geze nebuvo nei vidutinybe, nei genijus. Jis buvo tik klasifikatorius pedantas, vienas tu, kuriu isorine ramybe slepia neissenkancia, visa gyvenima tveriancia darbo aistra. Jis kur galedamas vartojo aprasomaja kalba, o kai pritrukdavo zodziu, pasigelbedavo sau, kurdamas naujus, daznai nevykusius, neatitinkancius aprasomu reiskiniu. Beje, jokie terminai neperteikia to, kas dedasi Soliaryje. Jo „kalnamedziai”, ,,ilgunai”, „grybainiai”, „mimoidai”, „simetriados” ir „asimetriados”, „stuburainiai”, „greituoliai” skamba baisiai dirbtinai, taciau duoda sioki toki supratima apie Soliari net tiems, kurie nieko nera mate, tik neaiskias fotografijas ir itin netobulus filmus. Be abejo, ir sis saziningas klasifikatorius yra ne karta pasielges neapdairiai. Zmogus kuria hipotezes visados, netgi budamas labai atsargus, netgi visai to nenumanydamas. Geze mane, kad ,,ilgunai” yra pagrindine forma, ir lygino juos su keliskart padidintomis ir ant viena kitos suvirtusiomis juru potvynio bangomis zemeje. O kas skaite pirmaji jo veikalo leidima, zino, kad is pradziu jis ir pavadino tas formas „potvyniais”, ikveptas geocentrizmo, kuris butu juokingas, jei nebutu toks bejegis. Juk tai yra — jeigu ieskosime palyginimu Zemeje — formacijos, savo dydziais virsijancios Didiji Kolorado kanjona, ismodeliuotos maseje, kuri virsuje turi drebutiniu putu konsistencija (toji puta sustingsta gigantiskais lengvai trupanciais festonais, mezginiais su didziulem akutem ir kai kuriems tyrinetojams ji net atrode kaip „skeleto ataugos”) — o gilumoje virsta vis stangresne substancija, lyg itemptu raumenimi, bet tas
