raumuo keliolikos metru gylyje tampa kietesnis uz akmeni, nors nepraranda elastingumo. Ant pabaisos keteros tarp itemptu lyg pleve sienu, i kurias isikibe ,,skeleteliai”, nutises per daugeli kilometru tikrasis „Ilgunas”, paziureti savarankiskas tvarinys, nelyginant koks didziulis pitonas, kuris prarijo istisus kalnus ir dabar virskina juos tyledamas, kartkarciais is leto suvirpindamas savo suplota it zuvies kuna. Bet sitaip atrodo „Ilgunas” tik is virsaus, is skrendancios masinos. O jeigu priarteji prie jo tiek, kad abi „tarpeklio sienos” iskyla per simtus metru virs lektuvo, „pitono kunas” pasirodo esas ligi pat horizonto nutisusi erdve, judanti tokiu svaiginamu greiciu, jog atrodo lyg koks ispampes cilindras. Is pradziu atrodo tarsi suktusi slidi pilkai zalsva mase, nuo kurios kauburiu atsimusa stiprus saules blyksniai, bet kai masina pakimba ties paciu pavirsium (o slepiancio savyje „ilguna” tarpeklio krastai tada pavirsta lyg kokiom virsukalnem abipus geologines revos), matyti, kad judesys yra kur kas komplikuotesnis. Jis daro koncentriskus apsisukimus, jame kryziuojasi tamsesnes sroves, tarpais virsutinis „apsiaustas” pavirsta veidrodiniu pavirsium, atspindinciu dangu ir debesis, kuri su trenksmu perskrodzia sumaisyto su dujomis, pusiau skysto minkstimo erupcijos. Palengva imi suprasti, kad cia, po tavimi, yra jegu veikimo centras, kuris palaiko praskestus i salis, iskilusius ligi padanges tingiai besikristalizuojanciu drebuciu slaitus. Bet to, kas regima akiai, mokslas nenori taip lengvai pripazinti. Kiek jau metu vyko atkaklios diskusijos, kas gi is tikruju dedasi gelmese „ilgunu”, kuriu milijonai skrodzia gyvojo okeano platybes. Buvo manoma, kad tai kazkokie okeano organai, kad juose vyksta medziagu apykaita, alsavimo procesai, maitinimo substanciju transportavimas ir tik pridulkejusios bibliotekos zino, kas dar. Kiekviena hipoteze galiausiai pavykdavo sugriauti tukstanciais kruopsciu, o kartais ir pavojingu tyrinejimu. Ir visa tai liecia vien „ilgunus”, pacia paprasciausia, pastoviausia forma, nes ju egzistavimas skaiciuojamas savaitemis.
Sudetingesne, keistesne ir kelianti smarkiausia ziurinciojo pasipriesinima (aisku, instinktyvu) forma yra mimoidai. Galima neperdedant pasakyti, kad Geze pamilo juos ir ju tyrinejimui, aprasinejimui bei esmes aiskinimui atsidave iki galo. Pavadinimu jis stengesi perteikti tai, kas juose yra labiausiai isidemetina zmogui: tam tikra polinki sekti juos supancias formas, visvien, ar jos butu arti, ar toli.
Viena diena giliai po okeano pavirsiumi pradeda tamseti plokscias platus ratas apspurusiais pakrasciais ir tarsi derva aplietu pavirsium. Po keliolikos valandu jis ima plaisioti, vis labiau skaidosi ir podraug verziasi aukstyn, i pavirsiu. Stebetojas galetu prisiekti, kad po juo vyksta arsi kova, kadangi is visu pusiu lekia it kokios perkreiptos lupos, it gyvi raumenuoti uzsiveriantys krateriai, nesibaigiancios virtines ziediniu bangu virsta ant isskydusios gilumoje juodos svirduliuojancios pamekles ir, stojusios piestu, griuva zemyn. Kiekviena toki simtu tukstanciu tonu plazmos garmejima lydi kelias sekundes trunkantis lipnus, noretusi pasakyti, ciauksnojantis trenksmas. Cia viskas vyksta gigantisku mastu. Tamsi pabaisa nustumiama gilumon, kiekvienas sekantis smugis tarsi suploja ja ir suskaldo, nuo pavieniu plaku, nukarusiu it slapi sparnai, atsiskiria pailgos kekes, jos susiaureja ir pavirsta nelyginant ilgais karoliu veriniais, susilydo ir plaukia i virsu, tempdamos paskui save tarytum priaugusi prie ju suskaidyta embriona. O tuo tarpu is virsaus be paliovos i vis labiau gilejancia iduba krinta nauji bangu ziedai. Toksai zaidimas trunka kartais diena, kartais menesi. Kita karta tuo viskas ir baigiasi. Saziningasis Geze pavadino si varianta „neisnesiotu mimoidu”, tarsi butu tikrai zinojes, kad galutinis kiekvienos tokios kataklizmos tikslas yra „subrendes mimoidas”, atseit, toji polipo formos sviesiu ataugu kolonija (paprastai didesne uz miesta Zemeje), kurios paskirtis yra pamegdzioti aplinkos formas... Aisku, tuoj atsirado ir kitas soliarininkas, pavarde Ivensas, kuris pripazino sia paskutine faze degeneracine, issigimimu, mirimu, o aibe sukurtu formu — akivaizdziai pasireiskusiu atsiskyrusiu daliu issivadavimu is „motinos” valdzios.
Taciau Geze, kuris, aprasinedamas visus kitus Soliario darinius, yra atsargus it skruzde, ropojanti uzsalusiu kriokliu, ir niekad nenukrypsta nuo vienodos, sausos frazes, siuo atveju taip buvo isitikines savo teisumu, kad net sistematizavo atskiras mimoido formavimosi fazes pagal didejancio tobulumo laipsni.
Is aukstai stebimas mimoidas atrodo panasus i miesta, taciau tai yra iliuzija, kuria sukelia kokios nors analogijos su mums pazistamais reiskiniais ieskojimas. Kai dangus buna giedras, visas daugiaaukstes ataugas ir ju virsutines pakopas gaubia isilusio oro sluoksnis, ir tada atrodo, kad visos ir taip jau sunkiai apibreziamos formos siubuoja bei linguoja. Pirmasis slenkantis zydryne debesis (sakau taip is papratimo, nes toji „zydryne” buna ruda raudonaja diena ir akinamai balta zydraja diena) tuojau pat sukelia reakcija. Prasideda staigus skaidymasis. I virsu ismetama kone visiskai atsiskyrusi nuo pamato tasi issiputusi panasi i kalafiora pleve, kuri beregint ima blyksti ir po keliu minuciu kuo tiksliausiai imituoja kamuolini debesi. Tas milziniskas darinys meta raudonoka seseli, vienos mimoidu virsunes uzleidzia vieta kitoms, sis judejimas visad vyksta priesinga tikruju debesu judejimo kryptim. Manau, jog Geze butu leides nukirsti sau ranka, kad galetu suzinoti, kodel taip dedasi. Bet tokie „vienisi” mimoido produktai yra niekas, palyginus su gaivalinga veikla, kokia jis parodo „suerzintas” formu ir daiktu, kurie atsiranda virs jo ateiviu is Zemes valia.
Atkuriama viskas, kas yra ne toliau kaip uz astuoniu—devyniu myliu. Dazniausiai mimoidas produkuoja padidintus atvaizdus, kartais sudarkydamas juos ir paversdamas karikaturomis ar groteskiskai supaprastindamas, ypac masinas. Aisku, medziaga visad buna ta pati greit blykstanti mase. Ismesta i virsu, ji, uzuot nukritusi, pakimba ore, sujungta lengvai plystanciom bambagyslem su pamatu, kuriuo slenka is leto ir, susitraukdama, trumpedama arba issipusdama, plastiskai formuojasi imantriausiomis konstrukcijomis. Lektuva, santvara ar stieba mimoidas sukuria vienodai greit. Jis nereaguoja tik i pacius zmones, tikriau tariant, i jokias gyvas butybes, taip pat ir i augalus, nes ir juos nenuilstami tyrinetojai atgabeno i Soliari eksperimentiniais tikslais. O manekenas, lele, suns ar medzio statulele, isskaptuota is bet kokios medziagos, buna tuctuojau nukopijuojami.
Ta proga, reikia, deja, pasakyti, kad tas mimoido „paklusnumas” tyrinetoju norams kartais prapuola. Ir labiausiai subrendes mimoidas turi tokiu „tingiu dienu”, kada pulsuoja tik labai is leto. Beje, tas pulsavimas visiskai nepastebimas akiai, jo ritmas, atskira „pulso” faze trunka virs dvieju valandu ir reikia specialaus filmavimo, kad tas pulsavimas butu uzfiksuotas.
Tokiais periodais mimoida, ypac sena, labai lengva aplankyti, nes tiek panarintas i okeana atsparinis diskas, tiek ir virs jo iskilusios formos teikia pakankamai tvirta atrama kojai. Galima, aisku, pabuvoti mimoido gelmese ir jo „darbo” dienomis, bet tada matomumas lygus nuliui, kadangi ispampusios formas kopijuojancios mases ataugos be paliovos beria puria balzgana it smulkus sniegas koloidine suspensija, paliekancia nuosedas. Beje, tu formu net neimanoma is arti aprepti del milzinisko sulig kalnais dydzio. Be to, „dirbancio” mimoido pamatas pasidaro klampus nuo koloidinio sniego, kuris tik po keliolikos valandu pavirsta kieta keliskart lengvesne uz pemza pluta. Pagaliau be reikalingu prietaisu galima lengvai paklysti tarp didziuliu konstrukciju, panasiu lyg i persimetusias kolonas, lyg i pusiau skystus geizerius, gali paklysti netgi skaisciai svieciant saulei, kadangi jos spinduliai nepajegia pramusti suspensijos dangos, kuria „pseudoeksplozijos” be paliovos ismeta i atmosfera.
Mimoido stebejimas laimingosiomis dienomis (tiksliau tariant, tai yra laimingosios virs jo esancio tyrinetojo dienos), gali buti neisdildomu ispudziu saltinis. Mimoidas turi savo „kurybiniu skrydziu”, kai prasideda kazkokia priesgamtiska hiperprodukcija. Tada jis kuria arba savus isoriniu formu variantus, arba ju komplikuotus atvaizdus, arba net „formalius tesinius”, ir gali sitaip zaisti valandu valandas, didziam dailininko abstrakcionisto dziaugsmui ir didziam sielvartui mokslininko, kuris veltui stengiasi bent kiek suprasti vykstancius procesus. Kartais mimoido veikloje pasireiskia tiesiog vaikisko primityvumo bruozu, kartais pasitaiko „barokiniu nukrypimu”, tada viskas, ka jis kuria, yra pazenklinta paastrejusios dramblialiges. Ypac daznai seni mimoidai kuria figuras, galincias sukelti nuosirdu juoka. As, tiesa sakant, niekad is ju nesijuokiau, mane per daug sokiruoja reginio paslaptingumas.
Suprantama, kad pirmaisiais tyrinejimu metais mokslininkai iniko i mimoidus, laikydami juos issvajotais Soliario okeano centrais, vietomis, kur ivyks trokstamas dvieju civilizaciju kontaktas. Taciau labai greit paaiskejo, kad apie joki kontakta negali buti ne kalbos, nes viskas prasideda ir baigiasi formu imitavimu, kuris niekur toliau nebeveda.
Tyrinetojai savo beviltiskuose ieskojimuose tolydzio grizdavo prie antropomorfizmo — ar zoomorfizmo, kuris gyvojo okeano tvariniuose mate „jutimo organus” ar net „galunes”; tam tikra laika tokie mokslininkai, kaip Martensas ir Ekonajus, mane, kad tai ir bus Gezes „stuburainiai” ir „greituoliai”. Taciau laikyti „galunemis” siuos gyvojo okeano protuberantus, kartais ismetamus i atmosfera ligi dvieju myliu aukscio, butu tiek pat pagrindo, kiek laikyti zemes drebejima jos plutos „gimnastika”.
Katalogas daugmaz nuolatos pasikartojanciu formu, kurias gyvasis okeanas sutveria taip daznai, jog per para ju galima aptikti jo pavirsiuje keliasdesimt ar net kelis simtus, turi apie tris simtus pavadinimu. Uzvis nezmoniskiausios, atseit, absoliuciai nepanasios i ka nors zmogaus patirta Zemeje, yra, pagal Gezes mokykla, simetriados. Ilgainiui paaiskejo, kad okeanas nerodo agresyvumo ir zuti jo plazminiuose verpetuose gali tiktai tas, kas ypatingai stengiasi, elgdamasis neatsargiai ar lengvapediskai (zinoma, as nekalbu apie nelaimingus atsitikimus, pvz., sugedus deguonies aparatui ar kondicionieriui). Net cilindrines ilgunu upes bei siaubingus stuburainiu stulpus, be tikslo svirduliuojancius tarp debesu, galima be jokio pavojaus kiaurai pramusti lektuvu ar kitokia skraidancia masina; plazma duoda laisva kelia, prasiskirdama pries svetimkuni su spartumu, lygiu Soliario atmosferos garso
