greiciui, atverdama, jeigu ja priversi, gilius tunelius net po okeano pavirsiumi (tam tikslui panaudota energija yra milziniska — Skriabinas apskaiciavo ja krastutiniais atvejais siekiant 1019 ergu!!!). Simetriados tyrinejamos nepaprastai atsargiai, nuolat traukiantis atgal, imantis visokiausiu saugumo priemoniu, daznai, tiesa, fiktyviu, o pavardes tu, kurie pirmieji leidosi i ju bedugnes, zino kiekvienas vaikas Zemeje.
Sie milzinai gasdina ne savo isvaizda, nors is tikruju gali sukelti kosmariskus sapnus. Siaubinga yra tai, kad ju ribose nera nieko pastovaus nei tikro, jose negalioja net fiziniai desniai. Tai dave pagrindo simetriadu tyrinetojams vis atkakliau tvirtinti, kad gyvasis okeanas yra protingas.
Simetriados atsiranda staiga. Ju gimimas primena erupcija. Pries kokia valanda okeanas pradeda smarkiai blizgeti, tarsi jo pavirsius per keliasdesimt kvadratiniu kilometru butu padengtas stiklu. Taciau nei jo tirstumas, nei bangavimo ritmas nepakinta. Kartais simetriada iskyla ten, kur buvo susidares piltuvas, isiurbes greituoli, bet taip buna anaiptol ne visada. Po kokios valandos blizganti pleve islekia i virsu it kokia baisinga pusle, kurioje, zaizaruodama ir luzinedama, atsispindi visa padange, saule, debesys, visi horizontai. Zaibiskas spalvu zaismas, sukeltas is dalies sviesos ilinkiu, is dalies jo luziu, yra niekur neregetas reiskinys.
Ypac smarkius sviesos efektus duoda simetriados, atsirandancios zydraja diena ir tuoj pries saulelydi. Tada atrodo, kad planeta gimdo kita, kas minute dvigubinancia savo apimti. Issautas is gelmiu, visas tviskantis rutulys tuoj pat virsuneje suskyla i vertikalius sektorius, bet tai nera irimas. Si stadija, ne itin vykusiai pavadinta „ziedo taures faze”, trunka kelias sekundes. Nutaikytos i dangu plevetos arkos apsivercia, sukimba nematomoje vidineje dalyje ir ima zaibiskai formuoti kazka panasaus i kresna torsa, kurio ribose vyksta iskart simtai reiskiniu. Paciame centre, kuri pirmakart istyre septyniasdesimties asmenu Hamalejaus ekipa, vykstant giganto kristalizacijai ir polikristalizacijai, formuojasi asis — atraminis karkasas, kartais vadinamas „stuburu”, bet as nesu sio termino salininkas. Svaiginancia tos centrines atramos architektonika palaiko in statu nascendi be paliovos trykstantys is kilometriniu duburiu statmeni suskystejusiu, kone vandeningu drebuciu stulpai. Vykstant siam procesui, kolosas dusliai, pratisai mauroja, ji supa smarkiai tirtanciu baltuteliu, stambiai akytu putu siena. Paskui seka nepaprastai komplikuoti — nuo centro i pakrasti — posukiai sudirzusiu plokstumu, ant kuriu sluoksniuojasi is gelmes trykstantys tasios mases klodai, minetieji giluminiai geizeriai stingdami persiformuoja i judrias su ciauptuveliais kolonas, ju pundeliai krypsta i tiksliai visumos dinamikos nustatytos konstrukcijos vietas, panasus i kazkokias dangu remiancias begaliniu greiciu augancio vaisiaus ziaunas, kuriomis teka upeliai rausvo kraujo ir tamsiai zalio, kone juodo vandens. Nuo tos minutes jau pradeda reikstis nepaprasciausia simetriados ypatybe — tam tikru fiziniu desniu modeliavimas ar, tiksliau, ju pazeidimas. Visu pirma reikia pasakyti, kad nera dvieju vienodu simetriadu, ir kiekvienos ju geometrija yra tarsi naujas gyvojo okeano „isradimas”. Be to, simetriada produkuoja savo viduje tai, kas daznai vadinama „monumentaliomis masinomis”, nors tos konstrukcijos nemaz nepanasios i zmoniu konstruojamas masinas. Cia kalbama tik apie palyginti siaura ir todel lyg ir „mechanini” veiklos tiksla. Trykstantys is prarajos geizeriai, stingdami ir issipusdami, formuoja storasienes galerijas ir koridorius, einancius visom kryptim, o „pleves” kuria susikertanciu plokstumu, iskysu, skliautu sistema. Simetriada pateisina savo pavadinima tuo, kad kiekviena vingiuotu koridoriu, pereju, pandusu darini viename asigalyje atitinka su visom smulkmenom priesingo asigalio darinys.
Po kokiu dvidesimties trisdesimties minuciu gigantas ima palengva nirti i okeana, is pradziu palenkes savo statmena asi astuoniais dvylika laipsniu. Simetriadu buna didesniu ir mazesniu, taciau net neuzaugos panirusios iskyla gerus astuonis simtus metru virs horizonto ir yra matomos uz keliolikos myliu. Patekti i simetriados vidu saugiausia atsiradus pusiausvyrai, kai visa sistema nustoja grimzti i gyvaji okeana ir grizta i vertikalia padeti. Idomiausia vieta tyrinejimui yra simetriados virsune. Cia palyginti glotnia asigalio „kepure” supa erdve, isakyta it sietas, su panasiomis i ciulptuvus vidiniu kameru ir tuneliu angomis. Si formacija kaip visuma yra kazkokiu aukstesnio pobudzio lygciu trimatis modelis.
Kaip zinoma, kiekviena lygti galima vaizdingai isreiksti aukstosios geometrijos kalba ir sukurti jai ekvivalentiska geometrini kuna. Sitaip samprotaujant, simetriada yra kazkokia Lobacevskio konusu ir Rimano pasyviu kreiviu giminaite, taciau labai tolima del savo neapsakomo sudetingumo. Ji yra keliu kubiniu myliu plota apimantis visos matematines sistemos modelis, be to, keturmatis modelis, kadangi lygciu dauginamieji pasireiskia ir laike.
Pati paprasciausia buvo mintis, kad mes susiduriame su kazkokia gyvojo okeano „matematine masina”, su atitinkamu mastu sukurtu apskaiciavimu modeliu, kuris jam reikalingas del mums nezinomo tikslo. Taciau siai Fermonto hipotezei siandien jau niekas nebepritaria. Ji buvo tikrai gundanti, bet galvoti, kad tokiomis titaniskomis erupcijomis, kuriu kiekviena dalelyte priklauso nuo nuolat besikomplikuojanciu didziosios analizes formuliu, gyvasis okeanas sprendzia materijos, kosmoso, buties klausimus, ilgainiui jau nebebuvo galima. Milzino gelmeje galejai aptikti labai jau daug reiskiniu, nesuderinamu su tuo is esmes paprastu (vaikiskai naiviu, kaip nori kai kurie) reginiu.
Nestigo ir bandymu isgalvoti koki prieinama simetriados modeli, akivaizdziai parodyti ja; buvo gan populiarus Averiano pavyzdys. Jis viska aiskino sitaip: isivaizduokime senovini Babilono klestejimo laiku Zemes pastata, sukurta is gyvos, judrios ir evoliucionuojancios substancijos; jo architektonika sklandziai pereina daugeli faziu, igaudama musu akyse graiku, romenu statybos formas, paskui kolonos ima laibeti it nendres, skliautai netenka svorio, pradeda lengveti, smaileti, arkos pavirsta staciom parabolem, galop staigiai uzluzta. Taip atsiradusi gotika ima bresti ir senti, pereina i velyvesnes formas, ligsiolini staigiai saunanciu i virsu formu grieztuma pakeicia nesutramdomai verzlus ju isvesejimas, musu akyse issivysto pernelyg derlus barokas, ir jeigu sitaip tesime toliau, traktuodami vis besikeicianti musu tvarini kaip paskirus gyvos buties etapus, prieisime galiausiai prie kosmodromines epochos architekturos, podraug galbut artedami ir prie supratimo, kas yra simetriada.
Taciau sis palyginimas, kad ir vystomas bei turtinamas (buvo bandyta ji parodyti specialiais modeliais ir filmu), geriausiu atveju lieka bejegis, o blogiausiu — issisukinejimas, ar net, ko gero, melas, nes simetriada nera panasi i nieka Zemeje...
Zmogus gali aprepti issyk tiek nedaug dalyku; matome tik tai, kas vyksta pries mus, cia ir dabar; o akivaizdziai regeti daugeli vienu metu vykstanciu procesu, kad ir susietu, net ir papildanciu vienas kita, zmogus nieku budu nesugeba. Mes tai patiriame net stebedami gan paprastus reiskinius. Vieno zmogaus likimas gali reiksti labai daug, keliu simtu likima sunku aprepti, o istorija tukstancio, milijono isvis nieko nereiskia. Simetriada yra milijonas, ne, milijardas, nepaprastai isdidintas, pati neisivaizduojamybe; kas is to, jei gilumoje kazkokios jos navos, kuri yra desimteriopai padidinta Kronekerio erdve, stovime it skruzdes, isikibusios i alsuojanciu skliautu rauksles, jei matome skrydi gigantisku plokstumu, pilkai zaizaruojanciu musu zibintu sviesoje, matome, kaip jos prasiskverbia i viena kita ir sklandziai, su neklaidingu tobulumu issiformuoja — juk tai trunka tik momenta, nes cia viskas plaukia — tos architektonikos turinys yra judesys, sukauptas ir tikslingas. Mes stebime proceso dalele, vienos stygos virpejima supermilzinu simfoniniame orkestre ir, maza to, mes zinome, — bet tiktai zinome, nesuprasdami, — jog tuo pat metu virs musu ir po mumis, staigiose prarajose, kur nesiekia nei zvilgsnis, nei vaizduote, vyksta tukstanciai ir milijonai pasikeitimu, sujungtu it gaidos matematiniu kontrapunktu. Todel kazkas ja pavadino geometrine simfonija, tik mes esame kurti jos klausytojai.
Cia, norint ka nors dorai pamatyti, reiketu nubegti, atsitraukti i begalini toli, bet juk viskas simetriadoje yra vidus, lavinomis ismetantis vaisiu dauginimasis, formavimasis, kuris yra drauge ir formuojantis faktorius, ir jokia mimoza nera tokia jautri prisilietimui, kokia jautri yra nutolusi myliu mylias nuo tos vietos, kur mes stovime, simto kondignaciju atskirta simetriados dalis tiems pasikeitimams, kurie vyksta toje musu vietoje. Cia kiekviena konstrukcija su visu savo groziu, isikunijanciu uz musu zvilgsnio ribos, yra bendraautorius ir dirigentas visu kitu, viena kita veikianciu konstrukciju, o jos savo ruoztu daro itaka josios modeliavimui. Simfonija — teisingai, bet tokia, kuri kuria pati save ir pati save uzslopina. Baisus yra simetriados galas. Niekas, kas ji mate, negalejo atsispirti ispudziui, kad yra liudininkas tragedijos, jeigu ne zudyniu. Po kokiu dvieju, daugiausia triju valandu — sitos erupcijos, dauginimasis ir uzgimimas niekad ilgiau netrunka — gyvasis okeanas zengia atakon. Tai atrodo sitaip: lygus pavirsius raukslejasi, jau nurimusi, sudziuvusia pluta apsidengusi goza uzverda, nuo horizontu lekia koncentriskos virtines bangu, tokiu paciu raumenuotu krateriu, kaip tie, kurie asistuoja, gimstant mimoidui, tik siuokart jie buna nepalyginamai didesni. Povandenine simetriados dalis lieka suspausta, kolosas palengva kyla i virsu tarsi ji kas noretu ismesti uz planetos ribu; virsutiniai okeano dumblo sluoksniai pradeda aktyvizuotis, sliauzia vis auksciau, lipa ant soniniu sienu, stingdami aptraukia jas, uzmurija angas, bet visa tai yra niekai, palyginus su tuo, kas tuo pat metu dedasi gilumoje. Visu pirma formas kuriantys procesai — kai architektonikos isnyra viena is kitos — akimirka sustingsta, paskui pasidaro staigus ir skuboti, ligi siol darnus judesiai, ritmingi pagrindu ir skliautu prasiskverbimai, garanksciavimaisi, issiketojimai, tokie tikslus, tarsi jiems butu lemta tverti amzius, darosi skuboti. Zmogu prislegia jausmas, kad kolosas mato jam gresianti pavoju ir skuba kazka padaryti. Taciau juo labiau sparteja permainos, juo aiskesne darosi baisi, pasibjauretina pacios konstrukcijos ir jos dinamikos metamorfoze.
