As padejau rageli.
— Kas cia buvo? — abejingai paklause Hare.
— Toks Snautas. Kibernetikas. Tu jo nepazisti.
— Ar dar ilgai tai truks?
— O ka, nuobodziauji? — paklausiau as.
Idejau pirma is serijos preparata i neutroninio mikroskopo kasete ir viena po kitos paspaudziau spalvotus jungikliu skridinelius. Jegos laukai dusliai suuze.
— Pramogu cia nedaug, ir jeigu mano kukli draugyste taves nepatenkins, bus prastai, — kalbejau issiblaskes, darydamas pauzes tarp zodziu, tuo pat metu abiem rankom spausdamas didele juoda galvute, kurioje sviete mikroskopo okuliaras, ir sprausdamas akis giliai i minksta gumine kriaukle. Hare kazka pasake, bet as neisgirdau. Maciau is virsaus, tarsi is didelio aukscio milziniska uzlieta sidabrines sviesos dykuma. Joje, apgaubti lengvo ruko, kupsojo tarsi suaizeje ir suduleje ploksti kalnu rieduliai. Tai buvo raudonieji kuneliai. Isryskinau vaizda ir, neatitraukdamas akiu nuo okuliaru, neriausi vis gilyn i sidabru tviskanti regejimo lauka. Podraug sukiojau kairiaja ranka reguliuojamaja stalelio rankena ir kai gulintis vienisas it riedulys raudonasis kraujo rutulelis atsirado juodu siulu susikryziavime, dar labiau isdidinau vaizda. Rodesi, kad objektyvas uzslinko ant deformuoto, idubusiu viduriu eritrocito, kuris dabar atrode lyg kalnu kraterio skridinelis su juodais ryskiais seseliais ziedines sieneles igriuvose. Paskui toji sienele, siurpsanti susikristalizavusiais sidabro jonu apnasais, isnyko uz mikroskopo lauko ribu. Pasirode drumsti tarsi pro opalini vandeni matomi aptirpusios islankstytos baltymu grandines konturai. Stebedamas juodoje sankryzoje viena baltyminiu nuotrupu sutirstejima, palengva stumiau didinimo sverta tolyn, vis tolyn, kas minute laukdamas, kada baigsis si kelione i giluma; suplotas vienos molekules seselis pripilde visa okuliara, vaizdas isryskejo — dabar!
Taciau nieko neatsitiko. Turejau pamatyti virpancias atomu demeles, panasias i tirtancius drebucius, bet ju nebuvo. Ekranas tviskejo tyru sidabru. Pastumiau sverta ligi galo. Aparatas piktai gaude, bet as vis nieko nemaciau. Pasikartojantis skardus signalas skelbe, kad aparatura perkrauta. Dar karta pazvelgiau i sidabrine tustuma ir isjungiau srove.
Dirstelejau i Hare. Ji kaip tik buvo beprasiziojanti ziovauti, bet tuoj mandagiai pakeite ziovuli sypsena.
— Na, kaip ten mano reikalai? — paklause ji.
— Labai geri, — atsakiau. — Maniau, kad... Geriau ne buti negali.
As vis ziurejau i ja, vel jausdamas tas nelemtas skruzdeles ant apatines lupos. Kas gi atsitiko? Ka tai reiskia? Sis kunas, paziureti toks silpnas ir gleznas, o is tikruju nesunaikinamas, pasirode esas sudetas is nieko? Trinktelejau kumsciu i cilindrini mikroskopo korpusa. Gal koks gedimas? Gal laukai nefokusuoja?.. Ne, zinojau, kad aparatura veikia gerai. Buvau zenges visom pakopom: lasteles, baltyminis konglomeratas, molekules — viskas atrode taip, kaip tukstantyje preparatu, kuriuos buvau mates. Bet paskutinis zingsnis zemyn vede niekur.
Paemiau jai krauja is venos ir perpyliau i matavimo cilindra, padalinau ji porcijom ir emiausi analizes. Sugaisau ilgiau, negu tikejausi, jau buvau atprates. Reakcijos buvo normalios. Visos. Nors galbut...
Nulasinau koncentruotos rugsties lasa ant raudono karoliuko. Lasas pradejo rukti, papilkejo, apsitrauke nesvariu putu apnasu. Irimas. Denaturacija. Toliau, toliau! As istiesiau ranka i megintuveli. Kai vel pasiziurejau i lasa, stiklas vos neiskrito man is rankos.
Po nesvariu putu sluoksneliu paciame megintuvelio dugne vel eme augti tamsiai raudona mase. Rugsties sudegintas kraujas atsistatinejo! Tai buvo nesamone! To negalejo buti!
— Krisai! — isgirdau tarsi is labai toli.— Telefonas, Krisai!
— Kas? A, taip, aciu.
Telefonas skambejo jau seniai, bet as tik dabar isgirdau. Pakeliau rageli.
— Kelvinas.
— Snautas. Perjungiau linija, taigi visi trys galime kalbetis vienu metu.
— Sveikinu tamsta, daktare Kelvinai,— pasigirdo aukstas, sniaukrojantis Sartorijaus balsas.
Jis skambejo taip, tarsi jo savininkas butu zenges ant pavojingai linguojancios pakylos — itarus, budrus ir santurus.
— Mano pagarba tamstai, daktare,— atsakiau as.
Man norejosi juoktis, bet nebuvau tikras, ar sio linksmumo priezastys man pakankamai aiskios, kad galeciau ji sau leisti. Ir is ko man juoktis? As laikiau kazka rankoje: megintuveli su krauju. Krestelejau ji. Kraujas jau buvo sukresejes. Gal viskas, ka neseniai maciau, tera haliucinacija? Gal man tik taip pasirode?
— Norejau pranesti kolegoms siokius tokius samprotavimus, susijusius su... e... fantomais,— girdejau ir podraug negirdejau Sartorijaus balso. Jis tarsi brovesi i mano samone. Gyniausi nuo to balso, vis tebeziuredamas i megintuveli su sukresejusiu krauju.
— Pavadinkime juos padarais F,— skubiai pridure Snautas.
— Puiku.
Ekrano viduryje juodavo statmena linija, zenklinanti, kad priimu vienu metu du kanalus — abiejose jo pusese turejo buti mano pasnekovu veidai. Taciau stiklas buvo tamsus ir tik siaura sviesos juostele pagal remelius rode, kad aparatura veikia, bet ekranai kazkuo uzdengti.
— Kiekvienas musu dare visokius bandymus...— Vel tas pats atsargumas sniaukrojanciame balse.— Gal visu pirma pasikeistume savo ziniomis, o paskui as galeciau pranesti tai, ka nustaciau pats... Gal tamsta pradekite, daktare Kelvinai...
— As?
Staiga pajutau Hares zvilgsni. Padejau megintuveli ant stalo taip neatsargiai, kad jis nuriedejo po stiklo statyvu, ir, prisitraukes koja auksta trikoji, atsisedau ant jo. Pirmu momentu norejau atsisakyti, bet pats nustebes, tariau:
— Gerai. Mazas pasitarimas? Puiku! Nepadariau, galima sakyti, nieko, bet kalbeti galiu. Viena histologini preparata ir pora reakciju. Mikroreakciju. Susidariau ispudi, kad...
Ligi to momento neturejau supratimo, ka pasakyti. Omai
kazkas prasiverze manyje.
— Viskas normalu, bet tai kamufliazas. Kauke. Tai yra tam tikra prasme superkopija: reprodukcija tikslesne uz originala. Vadinasi, ten, kur zmoguje aptinkame grudetumo pabaiga, strukturinio dalomumo pabaiga, cia, panaudojus subatomine struktura, kelias veda toliau.
— Palaukite! Kaip jus tai suprantat? — pasiteiravo Sartorijus.
Snautas tylejo. O gal tai jo daznas alsavimas girdejosi ragelyje? Hare pazvelge mano pusen. As supratau, kad susijaudines paskutiniuosius zodzius kone isrekiau. Atsitokejes susiguziau ant savo nepatogaus trikojo ir uzsimerkiau. Kaip geriau paaiskinti?
— Galutinis konstrukcinis musu kunu elementas yra atomai. Manau, kad padarai F yra sudaryti is daleliu, mazesniu uz paprastus atomus. Daug mazesniu.
— Is mezonu?..— pertare Sartorijus. Jis nemaz nenustebo.
— Ne, ne is mezonu... Mezonus butu galima pastebeti. Sios aparaturos dalomasis pajegumas cia, pas mane, siekia desimti minus dvidesimtajame angstremo. Teisingai? Bet nieko ligi galo nematyti. Taigi ne mezonai. Gal veikiau neutrinas.
— Kaip tai isivaizduojat? Juk neutrino konglomeratai yra nestabilus...
— Nezinau. As ne fizikas. Galimas daiktas, kad juose stabilizuojasi koks jegu laukas. Cia as nenusimanau. Siaip ar taip, struktura sudaro apie desimt tukstanciu kartu mazesnes uz atomus daleles. Bet cia dar ne viskas! Jeigu baltymu molekules ir lasteles butu sudarytos betarpiskai is tu ,,mikroatomu”, tai jos turetu buti atitinkamai mazesnes. Taip pat ir kraujo kuneliai, ir fermentai. Bet taip nera. Is to seka, kad visi baltymai, lasteles, lasteliu branduoliai tera kauke! Tikroji struktura, atsakinga uz „svecio” funkcionavima, slypi giliau.
— Betgi Kelvinai! — kone suriko Snautas.
As issigandes nutilau. Pasakiau „svecio”?! Taip, taciau Hare neisgirdo. Beje, ji visvien nebutu supratusi. Ziurejo pro langa, paremusi galva rankomis, jos svelnus taisyklingas profilis issiskyre purpurines zaros fone. Ragelis tylejo. Girdejau tik tolima kvepavima.
— Cia esama tiesos,— sumurmejo Snautas.
— Taip, gali buti, — pridure Sartorijus.— Tik iskyla viena kliutis — okeanas susideda ne is tu hipoteziniu Kelvino daleliu. Jis susideda is paprastu.
— Bet gal jis sugeba sintezuoti ir tokias, — pareiskiau as. Omai pajutau apatija. Sis pokalbis nebuvo netgi juokingas. Jis buvo nereikalingas.
