— Bet tai paaiskintu ju nepaprasta atsparuma, — subambejo Snautas. — Ir regeneracijos tempa. Gal ten, gilumoje, net esama energijos saltinio, juk jiems nereikia valgyti...
— Prasau zodzio, — atsiliepe Sartorijus.
Jis buvo nepakenciamas! Kad bent jau nenukryptu nuo savo pasirinkto vaidmens!
— As noriu pakalbeti apie motyvus. Padaru F atsiradimo motyvus. As iskelciau klausima: kas yra padarai F? Tai nera nei zmones, nei tam tikru zmoniu kopijos, o tik materializuotos projekcijos to, kas slypi musu smegenyse apie taji zmogu.
Jo apibrezimo taiklumas apstulbino mane. Tas Sartorijus, kad ir antipatiskas, vis delto nera kvailas.
— Teisingai, — isiterpiau as.— Tai net paaiskina, kodel pasirodo tokie, o ne kitokie zmo... padarai. Buvo atrinkti patys patvariausi atminties pedsakai, labiausiai izoliuoti nuo visu kitu, nors, aisku, ne vienas toks pedsakas negali buti visiskai atsiribojes, ir „kopijuojant” ji buvo ar galejo buti uzgriebti kitu atsitiktinai netoliese pasitaikiusiu pedsaku likuciai, ir todel ateivis kartais pasirodo daugiau zinantis, negu kad galetu zinoti autentiskas asmuo, kurio pakartojimas jis turetu buti...
— Kelvinai! — vel suktelejo Snautas.
Nustebau, kad tik jisai sudrausdavo mane uz neatsargius zodzius. Sartorijus, atrodo, ju nebijojo. Ar tai reiske, kad jo „svecias” is prigimties yra ne toks sumanus, kaip Snauto?
Akimirka isivaizdavau kazkoki neuzauga kretina, kuris dabar yra pas mokslininka daktara Sartoriju.
— Taip, taip, mes tai pastebejome, — atsake Sartorijus. — Dabar pakalbekim apie padaru pasirodymo motyvus...
— Visu pirma kazkaip naturaliai atsirado mintis, kad okeanas daro su mumis eksperimenta. Taciau tai butu veikiau... netikes eksperimentas. Jeigu darome tyrimus, tai mokomes is rezultatu, visu pirma is klaidu, taigi kartodami juos, inesame pataisas... O cia ne tokios kalbos negali buti. Tie patys padarai F pasirodo vel... nepakoreguoti, papildomai neapginkluoti pries musu... bandymus atsikratyti jais...
— Zodziu, cia nera funkcionuojancios kilpos su koreguojanciu atgaliniu rysiu, kaip kad apibudintu daktaras Snautas, — pareiskiau as. — Ir kas is to seka?
— Tik tas, jog kaip eksperimentas tai butu... niekalas, visais kitais atvejais neitiketinas. Okeanas yra... preciziskas. Ta matome kad ir dvisluoksneje F tvariniu konstrukcijoje. Ligi tam tikros ribos jie elgiasi taip, kaip elgtusi... tikri... tikrieji...
Jis negalejo isbristi.
— Originalai, — skubiai pagelbejo Snautas.
— Taip, originalai. Bet kai situacija perzengia normalias vidutinisko... e... originalo galimybes, tvarinio F samone tarsi „issijungia” ir jis ima veikti kitaip, nezmoniskai.
— Tai tiesa, — tariau as, — bet sitaip mes tik sudarinejame tu... tu tvariniu elgesio kataloga ir nieko daugiau. Tai tuscias dalykas.
— As taip nemanau, — uzprotestavo Sartorijus.
Umai as supratau, kuo jis taip mane erzino: jis ne kalbejo, o sake kalba, visai kaip Instituto posedyje. Matyt, kitaip nemokejo.
— Cia mes susiduriame su individualybe. Okeanui si savoka neegzistuoja. Taip privalo buti. Man rodosi, kolegos, kad toji mums... e... opiausia, sokiruojanti eksperimento puse jam visiskai issprusta, nes yra uz jo supratimo ribu.
— Manote, kad tai nera tycios darbas?.. — paklausiau.
Sis tvirtinimas mane kiek suglumino, taciau pagalvojes sutikau, jog negalima jo nepaisyti.
— Taip. As netikiu jokia klasta, piktais keslais, noru kuo skaudziausiai uzgauti... kaip tai daro kolega Snautas.
— As visai nepriskiriu jam jokiu zmogisku jausmu, — pirmakart prabilo Snautas, — bet gal pasakytum, kaip tu aiskini tuos nuolatinius sugrizimus?
— Gal jis ijunge koki irengini, kuris kartoja viena ir ta pati cikla it patefono plokstele, — tariau as, slapta noredamas, mazumele igelti Sartorijui.
— Prasau jus, kolegos, — nesiblaskykime,— pareiske sniaukrodamas daktaras. — Cia dar ne viskas, ka norejau pasakyti. Normaliomis salygomis manyciau, kad per anksti daryti netgi preliminarini pranesima apie savo darbu eiga, bet, atsizvelgdamas i specifine situacija, padarysiu isimti. Man atrodo, kartoju, man atrodo (tuo tarpu negaliu kitaip pasakyti), jog kolegos Kelvino prielaidose esama tiesos. Turiu galvoje jo neutronines strukturos hipoteze... Tokios sistemos mums buvo zinomos tik teoretiskai, ir mes nemaneme, kad jas galima stabilizuoti. Cia atsiranda neabejotinu sansu, nes sunaikinus jegu lauka, kuris suteikia sistemai stabilumo...
Jau anksteliau as pastebejau, kad tas tamsus daiktas, kuris denge ekrana Sartorijaus puseje, pasislinko: paciame virsuje susvito plyselis ir pasimate kazkoks rausvas palengva: judantis daiktas. Dabar tamsi plokstuma staiga nuslinko.
— Salin! Salin!!!—pasigirdo langelyje veriantis sirdi Sartorijaus klyksmas. Umai nusvilusiame ekrane tarp besigalynejanciu su kazkuo daktaro ranku, apmautu parauktais antrankoviais, kokie vartojami laboratorijose, sutvisko auksinis panasus i diska daiktas, ir viskas uzgeso, dar man nespejus suvokti, kad tas auksinis apskritimas yra siaudine skrybele...
— Snautai?— tariau, giliai atsiduses.
— Taip, Kelvinai, — atsake man alsus kibernetiko balsas. Ta akimirka pajutau jam simpatija. Ir as tikrai nenorejau
zinoti, kas pas ji sveciuojasi. — Siam kartui uzteks, a?
— Manau, — atsakiau as. — Klausyk, jei galesi, uzeik apa - cion arba mano kambarin, gerai? — pasakiau greitai, kad jis nesuspetu padeti ragelio.
— Gerai, — atsake jis. — Tik nezinau, kada. Tuo ir baigesi problemine diskusija.
PABAISOS
Vidurnakty mane pazadino sviesa. Kilstelejau ant alkunes, kita ranka prisidenges akis. Hare, susisupusi paklode, sedejo lovagalyje, susiguzusi, plaukais apkritusiu veidu. Jos peciai krupciojo. Ji be balso verke.
— Hare!
Ji susiguze dar labiau.
— Kas tau?.. Hare...
Atsisedau lovoje dar ne visiskai atsikvosejes, palengva issinerdamas is kosmaro, kuris kamavo mane pries valanda. Hare drebejo. Apkabinau ja. Ji atstume mane alkune ir nusisuko.
— Mieloji.
— Nesakyk taip.
— Betgi, Hare, kas atsitiko?
As pamaciau jos slapia, virpciojanti veida. Stambios, vaikiskos asaros riedejo skruostais, zibejo smakro duobuteje, lasejo ant paklodes.
— Tu nemyli manes.
— Kas tau sauna i galva!
— Girdejau.
Pajutau, kad man stingsta veidas.
— Ka girdejai? Nesupratai, tai buvo tik...
— Ne. Ne. Sakei, kad cia ne as. Kad eiciau sau. As eiciau. Viespatie! Eiciau, bet negaliu. Nezinau, kas yra. Norejau ir negaliu. Esu tokia... tokia... nieksinga!
— Vaikeli!!!
Ciupau ja, stipriai prispaudziau prie krutines, viskas susidrumste, buciavau jos rankas, slapius ir surius pirstus, kartojau kazkokius pazadus, priesaikas, atsiprasinejau, sakiau, kad tai buvo tik kvailas, bjaurus sapnas. Ji palengva nurimo, nustojo verkti. Jos akys buvo didziules kaip lunatikes. Jau sausos. Ji atsisuko i mane.
— Ne, — tare ji, — nekalbek taip, nereikia. Tu nesi man
toks pat...
— As ne toks pat! — issprudo man lyg aimana.
