juostoje. Man net i galva neatejo atgaivinti ji, paklausyti. Tai buvo viskas, ka galejau padaryti del jo.
As paemiau magnetofona, noredamas pakisti ji po lova, ir isgirdau snaresi, paskui tyliai sugirgzdejo veriamos durys.
— Krisai?.. — pasigirdo tylus balsas, kone kuzdesys. — Ar tu cia, Krisai? Taip tamsu.
— Nieko, — tariau as. — Nebijok. Eiks cia.
PASITARIMAS
Gulejau aukstielninkas, nieko negalvodamas, jos galva buvo padeta man ant peties. Uztvindziusi kambari tamsa atgijo. Girdejau zingsnius. Sienos nyko. Virs manes kazkas dunksojo ir vis kilo i begalini auksti. As sustingau tamsoje, kiaurai jos persmelktas, apglebtas be prisilietimo, jutau jos standu, ora isstumianti vaiskuma. Kazkur labai toli plake sirdis. Sukaupiau visa demesi, jegu likucius ir laukiau agonijos. Ji neatejo. Tik vis mazejau, o nematomas dangus, nematomi horizontai, erdve be formos, debesu, zvaigzdziu, atitoldama ir didedama, dare mane savo centru. As stengiausi isisprausti i tai, ant ko gulejau, bet po manim jau nebebuvo nieko ir tamsa jau nieko nebeslepe. As sugniauziau rankas, uzdengiau jomis veida. Jo jau nebuvo. Pirstai perejo kiaurai, norejau saukti, rekti...
Kambarys buvo melsvai pilkas. Baldai, lentynos, sienu kertes — viskas tarsi apvesta placiais matiniais bruksniais, be spalvos — vien konturai. Vaiski, perline baltuma tyloje uz lango. Mano kunas buvo slapias nuo prakaito. Pazvelgiau jos pusen, ji ziurejo i mane.
— Tau nutirpo petys?
— Ka?
Ji pakele galva. Jos akys buvo tokios pat spalvos, kaip kambarys, pilkos, svieciancios tarp juodu blakstienu. Pajutau jos kuzdesio siluma ir tik paskui supratau zodzius.
— Ne. A, taip.
As apkabinau jos pecius. Nuo prisilietimo mane nukrete siurpas. Pamazu priglaudziau ja antra ranka.
— Sapnavai bloga sapna?
— Sapna? Taip, sapna. O tu nemiegojai?
— Nezinau. Gal ir ne. Nenoriu miego. Bet tu miegok. Ko taip ziuri?
As prisimerkiau. Jauciau tanku, lygu jos sirdies plakima ten, kur leciau plake manoji. „Butaforija”, — pagalvojau. Taciau manes niekas nestebino, net mano paties abejingumas. Baime ir neviltis jau buvo praeje. Buvau toli nuo ju, o, taip toli dar nera buves niekas. Palieciau lupomis jos kakla, nuslydau zemyn, i maza, glotnu lyg kriaukleles vidus idubima prie gerkles. Ir cia plake pulsas.
Pasiremiau ant alkunes. Jokiu gaisu, jokios priesausrio svelnumos, horizonta uzliejo elektrinio zydrumo zara, pirmas spindulys pervere kambari it strele, viskas suziro sviesomis, vaivorykstiniai atspindziai sutvisko veidrodyje, rankenose, nikeliniuose vamzdeliuose; rodesi, jog sviesa plieskia i kiekviena sutikta plokstuma, tarsi noredama issivaduoti, issprogdinti anksta kambari. Jau nebebuvo galima ziureti. As nusisukau. Hares vyzdziai sumazejo. Pilkos akys pazvelge man i veida.
— Ar jau diena? — paklause ji slopiu balsu. Tai buvo pusiau sapnas, pusiau tikrove.
— Cia visad sitaip, mieloji.
— O mes?
— Ka mes?
— Ilgai cia busime?
Mane eme juokas. Bet kai duslus garsas issprudo man is krutines, jis nebuvo panasus i juoka.
— Manau, kad ilgokai. Tu nenori?
Jos akiu vokai ne nevirptelejo. Hare idemiai ziurejo i mane. Ar ji mirkcioja? To nezinojau. Ji timptelejo apklota: ant jos peties pasimate maza rausva trikampe demele.
— Ko tu taip ziuri?
— Tu labai grazi.
Ji syptelejo. Bet tai tebuvo mandagumas, padeka uz komplimenta.
— Tikrai? Tu ziuri tarsi tu... tarsi as...
— Ka?
— Tarsi ko ieskotum.
— Nekalbek nieku!
— Ne. Tarsi galvotumei, kad man kazkas yra arba, kad tau kazko nepasakiau.
— Ka tu!
— Jeigu giniesi, tai tikrai taip yra. Bet kaip sau nori.
Uz liepsnojanciu langu tvenkesi sustingusi melsva kaitra. Prisidenges ranka akis, susiradau akinius. Jie gulejo ant stalo. Atsiklaupiau lovoje, uzsidejau juos — ir pamaciau jos atspindi veidrodyje. Ji kazko lauke. Kai vel atsiguliau salia, ji nusisypsojo.
— O man? Staiga supratau.
— Akiniu?
As atsikeliau ir emiau ieskoti stalciuose, ant staliuko palangeje. Radau dvi poras, abi per dideles. Padaviau jai. Ji prisimatavo viena ir antra. Jie smuko jai ant nosies galiuko.
Pratisai girgzdedamos, eme vertis langu sklendes. Akimirka, ir viduje Stoties, kuri it vezlys ilindo i savo kiauta, stojo naktis. Apgraibom nuemiau jai akinius ir drauge su savais padejau po lova.
— Ka darysim? — paklause ji.
— Kas daroma nakti: miegosim.
— Krisai. - Ka?
— Gal uzdeti tau nauja kompresa?
— Ne, nereikia. Nereikia... brangioji.
Kai istariau tuos zodzius, pats nesupratau, ar apsimetineju, ar ne, bet staiga tamsoje apkabinau apgraibom jos liaunus pecius ir, jausdamas ju virpesi, patikejau, kad cia jinai. Nors... nezinau. Man staiga pasirode, kad tai as ja apgaudineju, o ne ji mane, nes ji yra tiktai pati savimi.
Paskui as migdziausi dar keliskart, bet is snaudulio mane vis isplesdavo meslungis, besidauzanti sirdis rimo palengva, mirtinai pavarges glaudziau ja prie saves, ji rupestingai liete mano veida, kakta, labai atsargiai, tikrindama, ar neturiu karscio. Tai buvo Hare. Kitos, tikresnes negalejo buti.
Kai taip pagalvojau, kazkas pasikeite manyje. As lioviausi kovoti ir beregint uzmigau.
Mane pazadino svelnus prisilietimas. Kakta gaivino maloni vesa. Mano veida buvo uzklojes kazkas dregnas ir minkstas. Paskui tas daiktas palengva atsidenge, ir as pazvelgiau i palinkusi prie manes Hares veida. Ji abiem rankom greze marle i porcelianini dubeneli. Salia stovejo buteliukas skyscio nuo nudegimu. Ji nusisypsojo man.
— Na, ir miegi, — tare ji, vel dedama marle ant kaktos. — Ar skauda?
— Ne.
As pajudinau kaktos oda. Tikrai, nudegimu nebejutau. Hare sedejo ant lovos krasto, apsigaubusi vyrisku baltu su oranziniais dryziais maudymosi chalatu, jos juodi plaukai paziro ant apykakles. Rankoves buvo pasiraitojusi ligi alkuniu, kad nekliutu.
Buvau baisiai isalkes, gal dvidesimt valandu nieko neturejau burnoje. Kai Hare nueme kompresa, as atsikeliau. Staiga mano zvilgsnis krito i dvi greta gulincias visiskai vienodas baltas sukneles su raudonom sagom — pirma, kuria padejau jai nusivilkti, perpjoves iskirpte, ir antra, kuria apsivilkusi, atejo vakar. Si karta ji pati praarde zirklemis siule. Sake, kad uztrauktukas tikriausiai bus uzsikirtes.
Tos dvi vienodos sukneles buvo baisiausias dalykas, koki pergyvenau ligsiol. Hare triuse prie vaistu spinteles, tvarkydama ja. As vogcia nusisukau nuo jos ir ligi kraujo isikandau ranka. Vis ziuredamas i tas dvi sukneles, tiksliau, viena ir ta pacia, dukart pakartota, emiau trauktis atbulas i duris. Is ciaupo ciurlendamas vis bego vanduo. Atidariau duris, tyliai issmukau koridoriun ir atsargiai jas uzdariau.
Girdejau, kaip kambaryje sroveno vanduo ir skambciojo buteliukai. Staiga sitie garsai nutilo. Koridoriuje palubeje dege pailgos lempos, neaiski sviesos deme krito ant duru pavirsiaus. As sukandau dantis ir laukiau, isitveres rankenos, nors nesitikejau galesias ja islaikyti. Staigus truktelejimas vos neisplese man jos is rankos, bet
