paskui pagalvojau, kad gali atrodyti, jog rimtai ziuriu i jos zodzius, ir... viskas taip pasiliko. Bet trecia diena vis delto nuejau, labai man buvo neramu. Bet... kai atejau, ji jau buvo mirusi.
— Ak tu, nekaltybe...
Man uzvire sirdis. Bet kai pazvelgiau i Snauta, supratau, kad jis nesitycioja. As tarsi pirmakart ji pamaciau. Jo veidas buvo papilkes, neapsakomas nuovargis gludejo giliose skruostu raukslese, jis atrode kaip sunkiai sergantis zmogus.
— Kodel taip kalbi? — keistai susidrovejes, paklausiau as.
— Todel, kad si istorija tragiska. Ne, ne, — skubiai pridure, matydamas, kad as subruzdau,— tu vis dar nesupranti. Zinoma, gal labai kremtiesi, net laikai save zudiku, bet... tai nera uzvis blogiausia.
— Ka tu sakai! — tariau ironiskai.
— Dziaugiuosi, kad manim netiki. Tai, kas ivyko, gali buti baisu, taciau baisiausia yra tai, kas... neivyko. Niekad.
— Nesuprantu...— sukuzdejau. Tikrai nieko nesupratau. Jis palingavo galva.
— Normalus zmogus, — tare jis. — Kas yra normalus zmogus? Toks, kurs niekad nepadare nieko slykstaus? Taip, bet ar niekad to nepagalvojo? O gal netgi nepagalvojo, tik kazkas jame pagalvojo, isniro pries desimti ar trisdesimti metu, gal jis apsigyne nuo to ir uzmirso, ir nebijojo, nes zinojo, kad niekad nebutu to padares. Na, o dabar isivaizduok, kad staiga, dienos vidury, tarp kitu zmoniu susitinki TAI ikunyta, prikaustyta prie taves, nesunaikinama, kas tada? Kas bus tada?
As tylejau.
— Stotis, — tare jis tyliai.— Tai bus Stotis Soliaris.
— Bet... kas gi tai pagaliau galetu buti? — tariau netvirtai. — Juk nei tu, nei Sartorijus nesat zudikai...
— Bet juk tu psichologas, Kelvinai! — nekantriai pertare mane Snautas. — Kas gi nera kada nors sapnaves tokio sapno? Kliedesio? Pagalvok apie... apie fetisista, kuris isimylejo, sakysim, nesvaru skudura, kuris, rizikuodamas savo kailiu, grasindamas ir maldaudamas, isigyja ta savo brangiausia, slykstu skudura... Komiska, tiesa? Kuris podraug bjaurisi savo geidimo objektu ir kraustosi is galvos del jo, ir atiduotu del jo gyvybe, rasi prilygdamas jausmais Romeo ir Dziuljetai... Buna sitaip. Taip, bet jau turbut supranti, kad egzistuoja poelgiai... situacijos... tokios, kad niekas neisdris ju realizuoti, nebent mintyse, kokia viena sutrikimo, nuopuolio, pamisimo valandele, pavadink tai kaip nori. Paskui zodis tampa kunu. Tai viskas.
— Tai... viskas, — pakartojau nesamoningai, negyvu balsu. Man uze galvoje. — Bet, bet Stotis? Kuo cia deta Stotis?
— Tu turbut apsimetineji, — murmtelejo Snautas, atidziai paziurejes i mane. — Juk visa laika kalbu apie Soliari, tik apie Soliari, apie nieka kita. Ne mano kalte, jeigu tai taip labai skiriasi nuo to, ko tu tikejaisi. Bet tu jau patyrei pakankamai daug, todel bent isklausyk mane ligi galo.
Mes iskeliaujam i kosmosa, pasiruose viskam: vienatvei, kovai, kancioms ir mirciai. Kartais galvojame sau, kad esame nuostabus, nors is kuklumo nesakome to garsiai. O is tikro tai ne viskas, ir musu pasiryzimas pasirodo esanti poza. Visai nenorime uzvaldyti kosmoso, norime tik isplesti Zeme ligi jo ribu. Vienos planetos dykos kaip Sachara, kitos apledejusios kaip asigalis arba tropines kaip Brazilijos dziungles. Esame humaniski ir taurus, nenorime uzkariauti kitu rasiu, norime tiktai perteikti joms savo vertybes ir mainais perimti ju palikima. Laikome save sventojo Kontakto riteriais. Tai antrasis melas. Mes nieko kito neieskome, tik zmoniu. Nereikia mums kitu pasauliu. Mums reikia veidrodzio. Mes nezinome, ka veikti su kitais pasauliais. Uztenka to vieno, jau juo springstame. Mes norime surasti savo paties idealizuota paveiksla — tai turetu buti pasauliai, turintys tobulesne uz musu civilizacija. Kitose tikimes atrasti musu primityvios praeities atvaizda. O anoje puseje esama kazko, ko nenorime priimti, nuo ko ginames, nes atvezeme is Zemes ne vien tik dorybiu distiliata, didvyriska zmogaus monumenta! Atskridome cia tokie, kokie esame tikroveje, o kai anoji puse parodo mums ta tikrove, ta jos dali, kuria nutylime — negalime su tuo susitaikinti!
— Tai kas gi cia yra? — kantriai isklauses Snauto, paklausiau as.
— Tas, ko norejome: kontaktas su kita civilizacija. Turime ji, si kontakta! Isdidintas lyg pro mikroskopa musu siaubingas bjaurumas, musu paikyste ir geda!!!
Jo balsas virpejo nuo ituzio.
— Tu manai, kad tai... okeanas? Kad tai jis? Bet kodel? Dabar jau nesvarbu mechanizmas, bet del dievo, kodel?! Ar rimtai galvoji, kad jis nori pasismaginti musu saskaita? Arba bausti mus?! Juk tai primityvi demonologija! Planeta, uzvaldyta labai didelio velnio, kuris, tenkindamas savo setonisko humoro gyslele, pakisa mokslines ekspedicijos nariams succuby (Velnias moters pavidalu
— Tas velnias nera toks jau kvailas, — iskose pro dantis Snautas.
Nustebes pazvelgiau i ji. Man toptelejo, kad galejo sutrikti jo nervai, netgi jei to, kas dejosi Stotyje, nelaikytume beprotybe. „Reaktyvine psichoze?..” — dingtelejo man, kai Snautas eme tyliai kone be garso juoktis.
— Nustatineji man diagnoze? Dar luktelk. Mat, tu patyrei tai tokia svelnia forma, kad dar nieko nezinai!
— Aha. Velnias pasigailejo manes, — tariau as. Pokalbis man jau ikyrejo.
— Tai ko gi tu nori? Kad pasakyciau tau, kokia klasta mums ruosia iks metamorfines plazmos bilijonai? Galimas daiktas, nieko.
— Kaip tai nieko? — paklausiau apstulbes. Snautas vis tebesisypsojo.
— Turetumei zinoti, kad mokslas rupinasi vien tuo, kaip kas nors vyksta, o ne kodel kas nors vyksta. Kaip? Ogi prasidejo tai astunta ar devinta diena po to eksperimento rentgenu. Gal okeanas atsake i spinduliavima kuriuo kitu spinduliavimu, gal iszondavo juo musu smegenis ir isgriebe is ju kazkokias izoliuotas psichikos saleles.
— Psichikos saleles? Tai mane sudomino.
— Na taip, atplestus nuo visu kitu procesus, uzsisklendusius savyje, prislopintus, uzgniauztus, kazkokius isiziebusius atminties zidinelius. Jis traktavo juos kaip recepta, kaip kazkokios konstrukcijos plana... Tu juk zinai, kokie panasus i kits kita asimetriniai kristalai chromosomu ir tu nukleininiu cerebrozidu junginiu, kurie sudaro isiminimo procesu substrakta. Juk paveldimoji plazma yra ,,isimenanti” plazma. Taigi okeanas iseme tai is musu, uzfiksavo, o paskui... pats zinai, kas buvo paskui. Bet kodel tai buvo padaryta? O! Tik jau ne tam, kad mus sunaikintu. Ta jis galejo padaryti kur kas lengviau. Siaip ar taip, esant tokiai technologinei laisvei, jis galejo padaryti viska, pavyzdziui, siuntineti mums antrininkus.
— A! — susukau as. — Tai todel taip issigandai pirmaji vakara, kai as atejau!
— Taip. O pagaliau, — pridure Snautas, — gal jis taip ir padare. Ka tu zinai, ar as is tikruju esu tas doras seniokas Seskas, kuris atskrido cia pries dvejus metus...
Jis eme tyliai juoktis, tarsi mano apstulbimas butu jam padares dievaizin koki malonuma, bet tuojau liovesi.
— Ne, ne, — sumurmejo jis, — uztenka ir be to... Gal esama ir daugiau skirtumu, bet as zinau tik viena: mane ir tave galima uzmusti.
— O ju ne?
— Nepatariu meginti. Klaikus vaizdas!
— Niekuo?
— Nezinau. Tik jau ne nuodais, peiliu, kilpa...
— Atomine bomba?
— Pabandytume!?
— Nezinau. Jeigu tai ne zmones.
— O jeigu tam tikra prasme — zmones? Subjektyviai jie zmones. Jie visiskai nenutuokia, kaip yra atsirade. Turbut pastebejai?
— Taip. Na ir... kaip tai vyksta?
— Regeneruoja neregetu tempu. Neimanomu tempu, akyse, sakau tau, ir vel ima elgtis kaip... kaip...
— Kaip kas?
— Kaip kad mes isivaizduojame, kaip tie atminties irasai, pagal kuriuos...
— Tai tiesa, — patvirtinau as, nepaisydamas, kad tepalas varva man nuo nudegintu skruostu ir lasa ant ranku.
— Gibarianas zinojo?.. — staiga paklausiau as. Snautas atidziai pazvelge i mane.
— Ar zinojo ta, ka mes?
— Taip.
