Hare atsireme alkunemis i mano kelius ir pazvelge man i veida. As suemiau ja uz riesu ir palengva perbraukiau per jos rankas ligi peciu, kol mano pirstai kone susiliete ant jos pulsuojancio nuogo kaklo. Tai galejo buti ir glamone, ir sprendziant is jos zvilgsnio, ji taip ir suprato. Is tikruju as tik norejau isitikinti, kad jos kunas yra paprastas, siltas zmogaus kunas ir kad po raumenimis yra kaulai ir sanariai. Ziuredamas i jos ramias akis, pajutau baisu nora stipriai suspausti pirstus.
Jau buvau besugniauzias juos, tik staiga prisiminiau kruvinas Snauto rankas, ir paleidau ja.
— Kaip tu ziuri...— tare ji ramiai.
Sirdis man taip dauzesi, kad negalejau zodzio istarti. Valandele uzsimerkiau.
Staiga man gime veikimo planas, nuo pradzios ligi galo, su visom smulkmenom. Nedelsdamas ne valandeles, atsistojau.
— Man jau reikia eiti, Hare, — tariau, — o jei butinai nori, tai eiks su manim.
— Gerai. Ji pasoko.
— Kodel tu basa? — paklausiau, eidamas prie spintos ir imdamas is spalvotu kombinezonu kruvos du, sau ir jai.
— Nezinau... matyt, busiu kur nudejusi batelius...— pasake ji netvirtu balsu.
As nuleidau jos zodzius negirdomis.
— Ant sukneles jo neuzsivilksi, teks ja nusimesti.
— Kombinezono?.. O kam? — paklause ji ir, nieko nelaukdama, eme tempti nuo saves suknele. Bet tada paaiskejo keistas dalykas: jos negalejai nusivilkti, nes nebuvo jokio uzsegimo. Raudonos sagutes per viduri tebuvo papuosimas. Niekur jokiu kableliu ar uztrauktuko. Hare sypsojosi sumisusi. As, dedamasis, jog tai yra paprasciausias dalykas pasaulyje, paemiau nuo zemes panasu i skalpeli instrumenta ir perreziau suknele nugaroje ten, kur baigesi iskirpte. Dabar Hare galejo nusivilkti suknele per galva. Kombinezonas buvo jai didokas.
— Skrisime?.. Tu irgi? — klausinejo Hare, kai mudu jau apsirenge ejome is kambario. As tik linktelejau galva. Baisiai bijojau, kad nesusitiktume Snauto, taciau vedantis i pakilimo aikstele koridorius buvo tuscias, o radijo stoties durys, pro kurias ejome, uzdarytos.
Stotyje viespatavo mirties tyla. Hare ziurejo, kaip as mazu elektriniu vezimeliu is vidurinio bokso i laisva kelia ridenu raketa. Patikrinau, kaip veikia mikroreaktorius, distanciniu budu valdomi vairai ir tutos, paskui drauge su startiniu vezimeliu nuridenau raketa i apskrita starto skydo plokstuma po centriniu kupolo kugiu, pries tai pasalines is ten savo tuscia kapsule.
Tai buvo maza raketa, skirta palaikyti rysi tarp stoties ir sateloido, naudojama vezioti krovinius, o ne zmones, nebent isimtinais atvejais, nes jos nebuvo galima atidaryti is vidaus. Tai kaip tik buvo man paranku ir sudare plano dali. As, zinoma, neketinau paleisti raketos, bet dariau viska, tarsi buciau ruosesis tikram startui. Hare, kuri daug kartu lydejo mane kelionese, truputi nusimane apie tai. Dar karta patikrinau vidaus kondicionierius ir deguonies aparatura, paleidau i darba viena ir kita, o kai, ijungus pagrindine grandine, uzsiziebe signalines lempeles, islindau is ankstos raketos ir pasakiau stovinciai prie kopeteliu Harei:
— Lisk vidun.
— O tu?
— Ilisiu paskui tave. Paskutiniam reikia uzdaryti liuka. Man neatrode, kad ji butu is anksto itarusi klasta. Kai
Hare kopetelemis iejo vidun, as tuoj ikisau pro anga galva ir paklausiau, ar ji patogiai isitaise, o kai isgirdau duslu ankstos erdves slopinama ,,taip”, atsitraukiau ir atsivedejes trenkiau liuka. Dviem judesiais ibedziau abi sklendes i atrama ir paruostu raktu emiau prisukineti penkis pritvirtinimo varztus sarvu grioveliuose.
Smaili raketa atsistojo statmenai, tarsi is tikruju butu bepakylanti i erdve. Zinojau, kad uzdarytai joje merginai neatsitiks nieko blogo — raketoje buvo pakankamai deguonies, ir net truputis maisto, be to, as visai neketinau kalinti jos ten visa laika.
Troskau zut but tureti bent pora valandu laisves, kad galeciau susidaryti planus tolesnei ateiciai ir susitikti su Snautu, dabar jau lygiom teisem.
Kai baigiau sukti priespaskutini sraigta, pajutau, kad metaliniai statramsciai, kuriuose tuno raketa, lengvai virpa, bet pagalvojau, kad as pats, smarkiai mosuodamas dideliu raktu, nenorom isjudinau svinini luita.
Bet kai zengiau pora zingsniu atgal, pamaciau tai, ko nenoreciau pamatyti dar karta.
Visa raketa drebejo, metoma serijomis is vidaus trankomu smugiu, bet kokiu smugiu! Jei vietoj juodaplaukes, lieknos merginos laive butu buves plieninis automatas, tikriausiai nebutu istenges taip konvulsingai sudrebinti astuoniu tonu mases!
Raketodromo lempu atspindziai zaizaravo ir virpciojo poliruotame raketos pavirsiuje. Smugiu garso as, tiesa, negirdejau, raketos viduje buvo visiskai tylu, tik placiai praskestos atramos konstrukcijos, kurioje kabojo raketa, virpedamos it stygos, neteko ryskiu konturu. Siu virpesiu daznumas buvo toks didelis, jog bugstavau, ar islaikys sarvas. Drebanciomis rankomis priverziau paskutini sraigta, sviedziau rakta ir nusokau nuo kopeteliu. Palengva traukdamasis atatupstas, maciau, kaip apskaiciuotu tik pastoviam spaudimui amortizatoriu varztai sokineja savo lizduose. Man pasirode, kad sarvo kevalas netenka savo monolitinio zvilgejimo. Kaip patrakes sokau prie distancinio valdymo pulto, abiem rankom pastumiau i virsu reaktoriaus ir rysio paleidimo svirti. Ir tada is garsiakalbio, kuris dabar buvo sujungtas su raketos vidumi, issiverze lyg koks klyksmas, lyg spiegimas, visiskai nepanasus i zmogaus balsa, ir vis delto as isgirdau jame besikartojanti kauksma. ,,Krisai! Krisai! Krisai!!!”
Negaliu sakyti, kad buciau aiskiai girdejes. Kraujas sruvo man is apdraskytu ranku, taip chaotiskai ir karstai stengiausi paleisti raketa. Ant jos sienu krito melzgana sviesa. Is starto aiksteles po ismetamosiomis angomis pliuptelejo dulkiu kamuoliai, pavirto nuodingu kibirksciu stulpu, ir visus balsus uzgoze aukstas pratisas gausmas. Raketa pakilo ant triju liepsnos stulpu, kurie beregint susiliejo i viena ugnies kolona ir, palikdama paskui save virpancius ikaitusio oro plakus, isleke po atdara starto sachta. Sklendes tuoj uzsidare, automatiniai kompresoriai eme leisti sviezia ora i pilna aitriu dumu sale. As nieko nesuvokiau. Rankomis atsiremes i pulta, deganciais veidais, nuo siluminio smugio susirangiusiais ir apsvilusiais plaukais, meslungiskai gaudziau ora, pilna degesiu tvaiko ir charakteringo kaip ozonas jonu kvapo. Nors raketai startuojant instinktyviai uzsimerkiau, plustelejusi liepsna apakino mane. Gera valanda temaciau juodus, raudonus ir auksinius ratilus. Pamazele jie issisklaide. Tirpo dumai, dulkes ir migla, siurbiama pratisai vaitojanciu ventiliacijos vamzdziu. Pirmas dalykas, kuri man pavyko pamatyti, buvo zalsvai svieciantis radaro ekranas. Emiau ieskoti raketos, manevruodamas reflektorium. Kai galiausiai ja sugavau, ji jau buvo virs atmosferos. Kaip gyvas dar nebuvau paleides raketos taip aklai, sitokiu paselusiu budu, neturedamas supratimo, nei koki greiti jai duoti, nei kur ja nukreipti. Pagalvojau, kad bus paprasciausia, jeigu ivesiu ja i ziedine orbita aplink Soliari mazdaug tukstancio kilometru aukstumoje, o tada galesiu isjungti variklius: jie buvo labai ilgai dirbe, ir nebuvau tikras, ar neivyks kokia nenumatyta katastrofa. Tukstancio kilometru orbita buvo — kaip rode tabelis — stacionarine. Tiesa, ji irgi nieko negarantavo, tiesiog tai buvo vienintele iseitis.
Neturejau drasos ijungti garsiakalbio, kuri buvau isjunges tuojau pat po starto. Buciau kazka padares, kad tik vel neisgirsciau to klaikaus balso, kuriame jau nebebuvo nieko zmogisko. Jau galejau sau pasakyti, kad visos abejones buvo issklaidytos ir pro tariamaji Hares veida zvelge kitas, tikrasis, ir dabar jau pamisimo alternatyva rodesi isganymas. Kai isejau is raketodromo, buvo pirma valanda.
„MAZASIS APOKRIFAS”
Mano veido ir ranku oda buvo nudeginta. Prisiminiau, jog ieskodamas Harei migdomuju vaistu (kad buciau galejes, buciau nusijuokes is savo naivumo), maciau vaistineleje stiklaini 60 tepalo nuo apsideginimo, tad nuejau i savo kambari. Atidariau duris ir raudonoje saulelydzio sviesoje pamaciau, kad kresle, prie kurio neseniai klupojo Hare, kazkas sedi. Baime sukauste mane, paniskai soktelejau atatupstas, pasineses begti; tai truko sekundes dalele. Sedintysis pakele galva. Tai buvo Snau - tas. Jis sklaide kazkokius popierius, uzsidejes koja ant kojos, atsukes man nugara (vis tebemuvejo tas pacias reaktyvu nudegintas drobines kelnes). Susnis popieriu gulejo salimais ant staliuko. Pamates mane, atidejo viska i sali ir valandele ziurejo paniures, is po ant nosies galiuko nuleistu akiniu.
Zodzio netares, nuejau prie praustuvo, paemiau is vaistineles skystoka tepala ir emiau tepti labiausiai apdegintas vietas kaktoje ir skruostuose. Laime, veidas nelabai istino, o kadangi buvau stipriai uzsimerkes, akys liko sveikos. Keleta didesniu pusliu ant smilkinio ir zando perduriau sterilia injekciju adata ir isspaudziau is ju skysti. Paskui uzsilipinau ant veido du suvilgytus marles lopus. Visa laika Snautas atidziai stebejo mane. As nekreipiau i ji
