— Beveik tikrai.
— Is kur zinai, sake tau?
— Ne. As radau pas ji viena knyga...
— „Mazaji Apokrifa”?! — susukau, pasokdamas is vietos.
— Taip. O is kur tu gali tai zinoti? — staiga susierzines, paklause jis, ibedes akis man i veida. As nuraminau ji mostu.
— Ramiau, — tariau as. — Juk matai, kad esu apsviles ir visai neregeneruoju. Jis paliko man laiska.
— Ka sakai?! Laiska? Kas jame parasyta?
— Nedaug. Tiesa sakant, rastelis, ne laiskas. Bibliografine soliaristinio priedo ir sito „Apokrifo” nuoroda. Kas tas „Apokrifas”?
— Senas dalykas. Gal jis ir turi ka nors bendro su visu tuo. Imk.
Jis iseme is kisenes aptraukta oda nusitrynusiais kampais plona tomeli ir padave man.
— O Sartorijus?..— tarstelejau, paemes knyga.
— Ka Sartorijus? Tokioj situacijoj kiekvienas elgiasi... kaip ismano. Jis stengiasi buti normalus, jam tai reiskia — oficialus.
— Na zinai!
— Ogi taip. Buvau karta drauge su juo atsidures tokioje situacijoje, neminesiu smulkmenu, kad mums astuoniems liko penki simtai kilogramu deguonies. Mes vienas po kito meteme kasdieninius uzsiemimus, galiausiai visi vaiksciojome apzele, jis vienas skutosi, valesi batus; toksai jis zmogus. Zinoma, ka jis padarys dabar, bus apsimetimas, komedija ar nusikaltimas.
— Nusikaltimas?
— Na, gal ir ne nusikaltimas. Reikia tam sugalvoti koki nauja zodi. Pavyzdziui, „reaktyvines skyrybos”. Geliau skamba?
— Esi nepaprastai samojingas, — tariau as.
— Noretumei, kad verkciau? Pasiulyk ka nors.
— Et, duok man ramybe.
— Ne, kalbu rimtai. Tu dabar zinai mazdaug tiek, kiek as. Turi koki plana?
— Ka tu! Neturiu supratimo, ka darysiu, kai... ji vel pasirodys. Turi pasirodyti?
— Veikiau taip.
— Pro kur gi jie patenka i vidu? Juk Stotis hermetine. Gal sarvai...
Jis papurte galva.
— Sarvai tvarkoj. Neturiu supratimo kaip. Dazniausiai sveciu susilaukiam pabude, bet reikia nors retkarciais pamiegoti.
— Uzdaryti juos kur?
— Trumpam tepadeda. Lieka priemones... zinai, kokios. Jis atsistojo. Atsistojau ir as.
— Klausyk, Snautai... Tu turi galvoj Stoties likvidavima. Ir noretumei, kad iniciatyvos imciausi as?
Jis papurte galva.
— Tai ne taip paprasta. Aisku, mes visad galime pabegti, kad ir i sateloida, ir is ten pasiusti SOS. Zinoma, kolegos nuspres, kad mes pamiseliai, — kokia nors sanatorija Zemeje ligi tol, kol viska graziausiai paneigsime, — juk pasitaiko kolektyvinio pamisimo atveju tokiose izoliuotose bazese. Gal tai ir nebutu uzvis blogiausia. . . Sodas, ramybe, baltos palatos, pasivaiksciojimai su slaugais...
Jis kalbejo visai rimtai, susibrukes i kisenes rankas, ismeiges kambario kerten neregincias akis. Raudona saule jau dingo uz horizonto ir skiauteretos bangos tirpo juodoje kaip rasalas dykumoje. Dangus liepsnojo. Virs sito dvispalvio neapsakomai niuraus peizazo plauke violetiniais pakrasciais debesys.
— Vadinasi, nori begti? Ar ne? Dar ne? Jis nusisypsojo.
— Nepalauziamas nugaletojau... tu dar neparagavai sito, nes neklausinetum taip prisispyres. Svarbu ne tai, ko norim, o tai, kas galima.
— O kas?
— Sito nezinau.
— Vadinasi, liekame cia? Manai, kad atsiras priemone... Snautas pazvelge i mane, — nugeibes, rauksliu isvagotu apsilupinejusia oda veidu.
— Kas zino. Gal ir verta, — tare galu gale. — Apie ji veikiausiai nieko nesuzinosime, bet gal apie save. . .
Jis nusisuko, pasieme savo popierius ir isejo. Norejau ji sustabdyti, bet zodis neissprudo pro lupas. Neturejau ka veikti, tegalejau laukti. As priejau prie lango ir pazvelgiau i kruvinai juoda okeana, beveik nematydamas jo. Toptelejo, kad galeciau uzsidaryti kurioje nors raketoje, taciau negalvojau rimtai, tas butu buve perdaug kvaila; juk visvien buciau turejes iseiti. Anksciau ar veliau. Atsisedau prie lango ir pasiemiau knyga, kuria man dave Snautas. Sviesos dar pakako, ji nurausvino puslapius, visas kambarys sviete raudonai.
Knygoje buvo kazkokio filosofijos magistro Otono Ravintzero surinkti negincijamos vertes straipsniai ir darbai. Kiekviena moksla visad lydi koks nors pseudomokslas, jo keisti iskraipymai tam tikro tipo protuose; astronomija karikaturisku
budu atsispindi astrologijoje, chemija — kitados alchemijoje, tad suprantama, kad soliaristikos gimima lydejo tikra minciu — issigimeliu banga. Ravintzero knygoje buvo sitokios rusies dvasios peno, nors, reikia atvirai pasakyti, izangoje jis atsiribojo nuo sito panoptikumo. Jis paprasciausiai ir visai teisingai galvojo, kad toks rinkinys gales buti vertingas epochos dokumentas tiek istorikui, tiek ir psichologui.
Bertono raportas uzeme knygoje derama vieta. Jis buvo keliu daliu. Pirmaja sudare jo labai lakonisko laivo zurnalo kopija.
Nuo keturioliktos ekspedicijos sutartinio laiko valandos ligi sesioliktos keturiasdesimt minuciu uzrasai buvo trumpi ir negatyvus.
,,Aukstis 1000 arba 1200, arba 800 metru, nieko nepastebeta — okeanas tuscias”. Tai kartojosi keleta kartu.
Paskui, 16,40: ,,Kyla raudonas rukas. Matomumas 700 metru. Okeanas tuscias.”
17.00: „Rukas tirsteja, tyla, matomumas 400 metru, su prosvaistem. Leidziuos i 200.”
17.20: „Esu ruke. Aukstis 200. Matomumas 20 — 40 metru. Tyla. Kylu i 400.”
17.45: „Aukstis 500. Ruko lavina ligi horizonto. Ruke — piltuvo formos kiaurymes, pro kurias prasisviecia okeano pavirsius. Kazkas vyksta jose. Meginu patekti i viena toki piltuva.”
17.52: „Matau lyg koki sukuri — ismeta geltonas putas. Jis apsuptas ruko sienos. Aukstis 100. Leidziuosi i 20.”
Tuo baigesi uzrasai Bertono laivo zurnale. Sito vadinamojo raporto tasa buvo istrauka is jo ligos istorijos; tiksliau tariant, tai buvo tekstas Bertono padiktuotu parodymu, pertraukiamu komisijos nariu klausimais.
Bertonas: Kai nusileidau ligi trisdesimties metru, islaikyti auksti pasidare sunku, nes toje apskritoje be ruko erdveje gusiais pute vejas. Turejau visa demesi sukaupti i vairus ir todel kuri laika — gal 10 ar 15 minuciu — negalejau pazvelgti is kabinos. Todel nenorom patekau i ruka, mane ten sviede stiprus vejo gusis. Tai nebuvo paprastas rukas, bet lyg kokia suspensija, atrodo, koloidine, ji aptrauke man visus langus. Turejau daug vargo, kol juos nuvaliau. Suspensija buvo labai lipni. Tuo tarpu apsisukimai sumazejo trisdesimt procentu, nes propeleris nepajege iveikti sito ruko pasipriesinimo, ir as nebegalejau islaikyti aukscio. Nusileidau labai zemai ir, bijodamas uzkliuti uz bangu, paleidau variklius visu greiciu. Masina issilaike tame paciame aukstyje, bet i virsu nekilo. Turejau dar keturis raketiniu greitintuvu patronus. Nepavartojau ju, galvodamas, kad padetis gali pablogeti ir tada man ju tikrai prireiks. Propeleriui sukantis visu smarkumu, prasidejo labai didele vibracija; numaniau, kad propeleris apsitraukia ta keista suspensija; kelimo jegos matuokle vis teberode nuli, ir cia as nieko negalejau padaryti. Kai tik patekau i ruka, saules nebemaciau, bet ten, kur ji buvo, rukas fosforizavo raudonai. Sukiojausi, vildamasis, kad pagaliau man pavyks pakliuti i viena tu ruko neaptrauktu vietu, ir tikrai po kokio pusvalandzio man tas pavyko. Iskridau i laisva kone visiskai apskrita keliu simtu metru skermens erdve. Jos ribas zymejo smarkiai kunkuliuojantis rukas, tarsi kilnojamas stipriu konvekciniu sroviu. Todel stengiausi laikytis kuo arciausiai ,,skyles” vidurio — ten oras buvo ramiausias. Tada pastebejau, kad okeano pavirsius pasikeites. Bangos kone visiskai isnyko, o virsutinis sio skyscio — to, kas sudaro okeana — sluoksnis pasidare pusiau permatomas, vietomis drumzlinas, bet drumzles palengva nyko, ir neilgai trukus pavirsius visiskai praskaidrejo, as galejau pro keleto metru storumo sluoksni ziureti i giluma. Ten tvenkesi tarsi koks geltonas dumblas, kuris plonom, statmenom srovelem kilo aukstyn ir, isplaukes i pavirsiu, sublizgedavo kaip stiklas, imdavo glermeti ir putoti, o paskui sustingdavo; tada jis daresi panasus ir labai
