durys neatsidare, tik sutirtejo ir eme baisiai tresketi. Apstulbes paleidau rankena ir pasitraukiau atbulas. Su durim daresi kazkas nepaprasta: ju lygi plastmasine plokste ilinko tarsi spaudziama is mano puses vidun, i kambari. Emale eme skilineti smulkiais lopineliais, atidengdama plienine stakta, kuri rietesi vis labiau. Dabar supratau: uzuot stumusi duris, kurios atsidarinejo i koridoriu, Hare stengesi atidaryti jas, traukdama i save. Sviesos refleksas issikreivino baltoje ploksteje it igaubtame veidrodyje, pasigirdo smarkus trakstelejimas, ir vientisa nezmoniskai isgaubta plokste perskilo. Isplesta is lizdo rankena ileke i kambari. Angoje beregint pasirode kruvinos rankos, kurios nepaliove traukusios — durys perluzo pusiau, pakibo istrizai ant vyriu ir man ant krutines kukciodama puole pamelusiu negyvu veidu butybe, vilkinti balta oranziniais dryziais chalata.
Jeigu sis reginys nebutu manes suparalyziaves, as turbut buciau bandes pabegti. Hare konvulsingai gaude ora, jos galva dauzesi man i peti, net plaikstesi issitarse plaukai. Apkabines pajutau, kad ji slysta man is ranku. Prasispraudes pro suskaldytas duris, inesiau ja i kambari, paguldziau lovon. Jos nagai buvo pasruve krauju ir aplauzyti. Kai atsuko ranka, pamaciau ligi gyvos mesos nudraskyta delna. As pazvelgiau jai i veida, atviros akys ziurejo pro mane be jokios israiskos.
— Hare!
Ji kazka neaiskiai sumurmejo.
Prikisau prie jos akies pirsta. Vokai uzsimerke. Priejau prie vaistu spinteles. Lova sugirgzdejo. Atsisukau. Hare sedejo issitiesusi ir issigandusi ziurejo i kruvinas rankas.
— Krisai, — sudejavo ji,— as... as... Kas man yra?
— Susizeidei, lauzdama duris,— tariau abejingai.
Kazkas pasidare mano lupoms, ypac apatinei, tarsi ja skruzdes beginetu. Prikandau ja.
Hare valandele ziurejo i nukarusius nuo staktos svarpletus plastmases gabalus, paskui nukreipe akis i mane. Jos smakras suvirpo, maciau, kaip ji stengesi iveikti baime.
Atkirpau gabala marles, isemiau is spinteles milteliu pabarstyti zaizdai ir grizau prie lovos. Viskas, ka nesiau, umai isslydo man is ranku, stiklainelis su kolodijum persprogo, bet as net nepasilenkiau. Vaistai buvo nebereikalingi.
Pakeliau Hares ranka. Uzdziuves kraujas dar buvo aprietes plonu ruozeliu nagus, bet zaizdos jau buvo uzgijusios, o delnus aptraukusi jauna, rausva oda. Randai blanko akyse.
As atsisedau, paglosciau Harei veida ir bandziau jai nusisypsoti, nors negaliu pasakyti, kad man tas butu pavyke.
— Kodel taip padarei, Hare?
— Ne. Tai... as?
Ji parode akimis i duris.
— Taip. Neatsimeni?
— Ne. Tai yra, pamaciau, kad taves nera, labai persigandau ir...
— Ir ka?
— Emiau taves ieskoti, pagalvojau, kad gal esi vonioje... Tik dabar pamaciau, kad uzstojanti vonios duris spinta nustumta i sali.
— O paskui?
— Nubegau prie duru.
— Ir ka?
— Nepamenu. Kazkas bus atsitike.
— Kas?
— Nezinau.
— O ka atsimeni? Kas buvo paskui?
— Sedejau cia, lovoje.
— O kaip tave atnesiau, neatsimeni?
Ji abejojo. Lupu kampuciai nusviro, veidas buvo itemptas.
— Berods... Galbut... Pati nezinau.
Ji nuleido kojas ant grindu ir atsistojo. Priejo prie suskaldytu duru.
— Krisai!
Apkabinau ja per pecius. Ji drebejo. Umai atsisuko ir pazvelge man i akis.
— Krisai,— kuzdejo ji,— Krisai.
— Nurimk.
— Krisai, o jeigu... Krisai, gal as sergu nuomariu? Nuomaris, dievuliau! Man norejosi juoktis.
— Ka tu, brangioji. Cia zinai, durys, na, cia tokios durys...
Mudu isejome is kambario, isorines langu sklendes, pratisai girgzdedamos, atsivere, parodydamos sedanti i okeana saules diska.
Pasukome i maza virtuvele kitame koridoriaus gale. Seimininkavome abu su Hare, isgriozdeme visas spinteles ir saldytuvus. As tuoj pastebejau, kad valgio gaminimas jai ne itin sekasi ir kad ji ne ka daugiau tesugeba, kaip tik atidarineti konservu skardines, zodziu, tiek, kiek ir as. As prarijau dvieju tokiu skardiniu turini ir isgeriau nebezinau kiek puoduku kavos. Hare irgi valge, bet taip, kaip kartais valgo vaikai — nenoredami daryti nemalonumo suaugusiems, netgi ne prisiversdami, o mechaniskai ir abejingai.
Paskui mudu nuejome i maza operacine salia radijo stoties. As turejau viena plana. Pasakiau Harei, kad noriu ja del viso pikto istirti, pasodinau i sudedama foteli ir paemiau is sterilizatoriaus svirksta bei adatas. Zinojau kone atmintinai, kas kur yra, taip buvome ismustruoti Zemeje, Stoties kopijoje. Paemiau jai is pirsto kraujo lasa, padariau tepineli, isdziovinau ji ekshausteryje ir apdulkinau sidabro jonais aukstame vakuume.
Sio darbo konkretumas veike raminamai. Hare, guledama ant sudedamos kedes pagalviu, dairesi po prigrusta aparatu operacine.
Tyla nutrauke trukciojantis vidaus telefono signalas. Pakeliau rageli.
— Kelvinas,— tariau, nenuleisdamas akiu nuo Hares, kuri dabar buvo apatiska, tarsi nukamuota paskutiniuju valandu pergyvenimu.
— Tu operacineje? Pagaliau! — isgirdau palengvejimo atodusi.
Kalbejo Snautas. As laukiau, prispaudes prie ausies rageli.
— Turi „svecia”, a?
— Taip.
— Ir esi uzsiemes?
— Taip.
— Mazuciai tyrimai, hm?
— O ka? Nori suzaisti sachmatu partija?
— Liaukis, Kelvinai. Sartorijus nori pasimatyti su tavim. Tai yra, su mumis.
— Tai bent naujiena,— atsakiau nustebes.— O kaip su...— nutraukiau ir uzbaigiau:
— Ar jis vienas?
— Ne. Blogai issireiskiau. Jis nori pasikalbeti su mumis. Susijungsime visi trys videofonu, tik ekranus pridengsime.
— Ak sitaip? Tai kodel tiesiai man nepaskambino? Gedijasi?
— Kazkas panasaus,— neaiskiai burbtelejo Snautas.— Tai kaip?
— Kaip susitarsim? Na, sakykim, uz valandos. Gerai?
— Gerai.
Maciau ji ekrane, tik jo veida, ne didesni uz delna. Valandele, tyliai zvimbiant laidui, jis akylai zvelge man i akis. Galiausiai prabilo, kiek dvejodamas:
— Kaip tau sekasi?
— Pakenciamai. O tau?
— Manau, kad truputi blogiau, negu tau. Ar galeciau...
— Nori ateiti pas mane? — atspejau as. Pazvelgiau pro peti i Hare. Atlosusi galva ant pagalves, ji gulejo, uzsidejusi koja ant kojos ir nesamoningai, nuobodziaudama, mete sidabrini bumbula, karanti ant grandineles prie fotelio atramos.
— Neliesk to, girdi? Neliesk! — isgirdau pikta Snauto balsa. Pamaciau ekrane jo profili. Daugiau nieko nebegirdejau, jis uzdenge ranka mikrofona, bet maciau jo krutancias lupas.
— Ne, negaliu ateiti. Gal paskui. Taigi uz valandos, — tare jis skubiai, ir ekranas uzgeso.
