tirsta, prisvilusi cukraus sirupa. Tasai dumblas, ar gleives, rezgesi i storus mazgus, kilo panasiais i kalafiorus gauburiais virs okeano ir palengva formavo ivairius pavidalus. Mane eme traukti prie ruko sienos, todel turejau pora minuciu kovoti su siuo judesiu posukiais ir vairu, o kai vel galejau pazvelgti apacion, isvydau po savim kazka, kas man primine soda. Taip, soda. Maciau zemaugius medelius ir gyvatvores, ir takelius, netikras — viskas is tos pacios substancijos, kuri jau buvo visiskai sustingusi lyg geltonas gipsas. Sitaip viskas atrode; okeano pavirsius smarkiai blizgejo. As nusileidau kuo zemiausiai, kad galeciau gerai apziureti.
Klausimas: Ar tie medziai ir kiti augalai, kuriuos matei, buvo su lapais?
Bertono atsakymas: Ne. Tai buvo tik toks bendras pavidalas, tarsi sodo modelis. Na, taip! Modelis. Sitaip atrode. Modelis, bet, rasi, naturalaus dydzio. Paskui viskas eme sprogineti ir luzineti, pro plysius, kurie buvo visiskai juodi, bangomis skverbesi i pavirsiu tirstas dumblas ir stingo, dalis varvejo, o dalis likdavo, ir viskas eme vis smarkiau kunkuliuoti, apsidenge puta, ir as jau daugiau nieko nebemaciau, tik ta puta. Podraug rukas eme spausti mane is visu pusiu, tat padidinau apsisukimus ir pakilau i 300 metru auksti.
Klausimas: Ar esi isitikines, jog tai, ka matei, buvo panasu i soda, o ne i ka kita?
Bertono atsakymas: Taip. Juk as pastebejau ten visokiu smulkmenu, pavyzdziui, kad vienoj vietoj stovejo isrikiuotos kazkokios kvadratines dezeles. Paskui man dingtelejo galvoje, kad tai galejo buti bitynas.
Klausimas: Tau dingtelejo paskui? Bet ne tada, kai pamatei?
Bertono atsakymas: Ne, nes viskas buvo lyg is gipso. Maciau ir kitokiu dalyku. Klausimas: Kokiu dalyku?
Bertono atsakymas: Tiksliai nepasakysiu, nes nesuspejau ju gerai apziureti. Man rodesi, kad po kai kuriais krumais guli kokie irankiai. Jie buvo pailgos formos su issikisusiais dantimis, tarsi gipsiniai mazu sodininkystes masinu liejiniai. Bet tuo as nesu visiskai tikras. Visu kitu — taip. Klausimas: Ar nepagalvojai, kad tai haliucinacija? Bertono atsakymas: Ne. Galvojau, kad tai fatamorgana. Kad haliucinacija, negalvojau, nes jauciausi visai gerai, ir dar todel, kad niekad kaip gyvas nebuvau ko panasaus mates. Kai pakilau ligi triju simtu metru, rukas po manim buvo isakytas, atrode kaip suris. Vienos skyleles buvo tuscios ir pro jas maciau, kaip banguoja okeanas, o kitose kazkas kunkuliavo. Nusileidau i viena tokia kiauryme ir is keturiasdesimties metru aukscio pamaciau, kad po okeano pavirsiumi, bet visiskai negiliai, guli siena, tarsi kokio didziulio pastato siena; ji aiskiai prasisviete pro bangas ir joje buvo eiles tolygiai isdestytu staciakampiu angu, panasiu i langus. Man net pasirode, kad kai kuriuose languose kazkas juda. Bet dabar nesu tuo isitikines. Paskui siena eme palengva kilti aukstyn ir isniro is okeano. Nuo jos istisais kriokliais varvejo dumblas ir kazkokie gleimeti padarai, tokie gysloti sutirstejimai. Staiga ji perluzo pusiau ir nugrimzdo gilyn taip greit, kad beregint dingo. As vel pavariau masina i virsu ir skridau virs pat ruko, kone liesdamas ji vaziuokle. Isvydau kita tuscia piltuvo pavidalo vieta — ji buvo gal keliskart didesne uz pirmaja.
Jau is tolo pamaciau kazka plaukiojanti. Kadangi daiktas buvo sviesus, kone baltas, man pasirode, kad tai Fechnerio skafandras, juoba kad jo forma buvo lyg zmogaus. Labai staigiai pasukau masina — bijojau, kad galiu praskristi pro ta vieta ir jau nebesurasiu jos. Tada toji figura lengvai kilstelejo ir atrode, tarsi plaukiotu ar stovetu ligi juosmens bangoje. Skubejau ir nusileidau taip zemai, jog pajutau, kaip vaziuokle atsitrenke i kazka minksta, gal i bangos ketera, nes ji toje vietoje buvo didele. Tas zmogus, taip, zmogus, buvo be skafandro. Ir vis tiek judejo.
Klausimas: Ar matei jo veida?
Bertono atsakymas: Taip.
Klausimas: Kas jis buvo?
Bertono atsakymas: Tai buvo vaikas.
Klausimas: Koks vaikas? Ar buvai ji kada anksciau mates?
Bertono atsakymas: Ne. Niekad. Bent neprisimenu. Kai prisiartinau, — mane nuo jo skyre kokie keturiasdesimt metru, gal kiek daugiau — pastebejau, kad cia kazkas ne taip.
Klausimas: Ka nori pasakyti?
Bertono atsakymas: Tuoj paaiskinsiu. Is pradziu pats nezinojau, kas cia yra, tik veliau susivokiau: jis buvo nepaprastai didelis. Maza pasakyti — milziniskas. Jis buvo gal kokiu keturiu metru. Gerai pamenu, kad kai trinktelejau vaziuokle i banga, jo veidas buvo auksteliau manojo, nors as sedejau kabinoje, taigi buvau kokie trys metrai virs okeano pavirsiaus.
Klausimas: Jeigu jis buvo toks didelis, tai is kur zinojai, kad tai vaikas?
Bertono atsakymas: Nes tai buvo labai mazas vaikas.
Klausimas: Ar nemanai, Bertonai, kad tavo atsakymas nelogiskas?
Bertono atsakymas: Ne. Nemaz. Todel, kad as maciau jo veida. Ir kuno proporcijos buvo vaikiskos. Man atrode, kad tai... kone naujagimis. Ne, perdedu. Jis buvo gal kokiu dveju ar treju metu. Jo plaukai buvo juodi ir melynos akys, didziules! Ir buvo nuogas. Visiskai nuogas, it ka tik uzgimes. Jis buvo slapias, veikiau slidus, taip zvilgejo jo oda. Tas reginys labai mane paveike. Jau nebetikejau jokia fatamorgana. Pernelyg aiskiai maciau ta vaika. Jis kilojosi drauge su banga, bet nepriklausomai nuo to dar ir judejo. Tai buvo slykstu!
Klausimas: Kodel? Ka gi jis dare?
Bertono atsakymas: Atrode, na, kaip kokiame muziejuje, kaip lele, bet kaip gyva lele. Jis prasiziodavo ir uzsiciaupdavo ir dare visokius slykscius judesius. Taip, nes tai buvo ne jo judesiai.
Klausimas: Kaip tai suprasti?
Bertono atsakymas: Nebuvau priartejes prie jo daugiau kaip per keliolika metru. Dvidesimt metru gal bus tiksliausias nuotolis. Bet jau esu sakes, koks jis buvo milziniskas, ir todel maciau ji nepaprastai aiskiai. Jo akys blizgejo ir isvis jis atrode kaip gyvas vaikas, tik tie judesiai... tarsi kas butu bandes... tarsi kas butu norejes ji isbandyti...
Klausimas: Pasistenk tiksliau paaiskinti, ka tai reiskia...
Bertono atsakymas: Nezinau, ar sugebesiu. Man taip pasirode. Intuityviai. As negalvojau apie tai. Tie judesiai buvo nenaturalus.
Klausimas: Ar nori pasakyti, kad, tarkim, rankos judejo taip, kaip negali judeti zmogaus rankos, kadangi sanariu judamumas yra ribotas?
Bertono atsakymas: Ne. Visai ne. Tik... Tie judesiai neturejo jokios prasmes. Kiekvienas judesys juk ka nors reiskia, yra skirtas kam nors...
Klausimas: Taip manai? Naujagimio judesiai gali nieko nereiksti.
Bertono atsakymas: Zinau. Bet naujagimio judesiai yra netvarkingi, nekoordinuoti. Apibendrinti. O anie buvo, a, zinau! Buvo metodiski. Jie vyko paeiliui, grupemis ir serijomis. Tarsi kas butu norejes istirti, ka tas vaikas sugeba padaryti rankomis, o ka liemeniu ir burna. Baisiausias buvo veidas — manau todel, kad veidas labiausiai israiskus, o anas buvo, kaip... ne, nemoku to pasakyti. Jis buvo gyvas, taciau tai nebuvo zmogaus veidas. Tai yra, bruozai visai zmogiski, ir akys, ir oda, ir viskas, bet israiska, mimika — ne.
Klausimas: Ar jis dare grimasas? Ar zinai, kaip atrodo epilepsijos priepuolio istikto zmogaus veidas?
Bertono atsakymas: Taip. Esu mates toki veida. Suprantu. Ne, cia buvo kas kita. Epilepsijos priepuolyje buna traukuliai ir spazmai, o cia buvo lygus, istisai grakstus judesiai, ar, jei taip galima pasakyti, melodingi. Kitaip apibrezti nemoku. Veidas taip pat. Veidas negali atrodyti taip, tarsi viena jo puse butu linksma, kita liudna, tarsi viena jo puse grasintu ar bijotu, o kita — triumfuotu ar panasiai; o to vaiko veidas buvo sitoks. Be to, tie visi judesiai ir mimika vyko nepaprastai greit. As buvau ten labai trumpai. Gal desimti sekundziu, gal dar maziau.
Klausimas: Ir nori pasakyti, kad suspejai viska pamatyti per toki trumpa laika? O is kur zinai, kiek tai truko. Ziurejai i laikrodi?
Bertono atsakymas: Ne. I laikrodi neziurejau, bet as skraidau nuo sesiolikos metu. Mano profesijoje privaloma numanyti laika sekundes tikslumu. Tai refleksas. Jis reikalingas nusileidziant. Pilotas, kuris nesugeba bet kokiom aplinkybem susiorientuoti, ar koks reiskinys trunka penkias sekundes, ar desimt, ne ko tevertas. Tas pats pasakytina ir apie stebejima. Zmogus metu metus mokosi viska suvokti paciu trumpiausiu laiku.
Klausimas: Daugiau nieko nematei?
Bertono atsakymas: Maciau. Bet kitko taip aiskiai neatsimenu. Reikia manyti, doze man buvo per stipri. Mano smegenys tarsi uzsikimso. Rukas eme kristi, ir turejau kilti aukstyn. Turejau, bet neatsimenu, kaip ir kada tai padariau. Pirmakart gyvenime vos neuzsimusiau. Rankos man taip drebejo, kad negalejau kaip reikiant nulaikyti vairo. Berods, kazka rekiau ir saukiau baze, nors zinojau, kad nera rysio.
Klausimas: Ar bandei tada grizti?
Bertono atsakymas: Ne. Pakiles i auksti, pagalvojau, kad gal kurioje tu skyliu yra Fechneris. Zinau, tai skamba absurdiskai. Bet as taip galvojau. Jeigu dedasi tokie dalykai, — pagalvojau as, tai gal man pavyks ir Fechneri surasti. Todel nutariau nusileisti i tiek skyliu, kiek tik bus galima. Bet treciakart pamaciau toki dalyka, jog, pakiles i virsu, supratau, kad cia ne mano jegom. Negalejau. Privalau pasakyti, nors tai jau yra zinoma. Man
