pasidare bloga ir as vemiau laive. Ligsiol nezinau, ka tai reiskia. Manes niekad nepykindavo.
Klausimas: Tai buvo apsinuodijimo reiskinys, Bertonai.
Bertono atsakymas. Gali buti. Nezinau. Bet to, ka pamaciau treciakart, neisgalvojau, to nepaaiskinsi apsinuodijimu.
Klausimas: Is kur tu zinai?
Bertono atsakymas: Tai nebuvo haliucinacija. Juk haliucinacija yra tai, ka sukuria mano paties smegenys, taip?
Klausimas: Taip.
Bertono atsakymas: Taigi. O to smegenys negalejo sukurti. Niekad tuo nepatikesiu. Jos nesugebetu sito padaryti.
Klausimas: Verciau pasakyk, kas tai buvo, gerai?
Bertono atsakymas: Pirmiausia turiu suzinoti, kaip bus traktuojama, ka ligsiol esu pasakes.
Klausimas: Kokia tai turi reiksme?
Bertono atsakymas: Man — principine. Sakiau, kad isvydau toki dalyka, kurio niekad nepamirsiu. Jeigu komisija pripazins, jog tai, ka pasakiau, yra bent vienu procentu itikima, vadinasi, reikia pradeti sito okeano tyrinejimus. Tada pasakysiu viska. O jeigu komisija tars, jog cia tik mano svaiciojimai, nesakysiu nieko.
Klausimas: Kodel?
Bertono atsakymas: Todel, kad mano haliucinaciju turinys, kad ir koks jis butu, yra mano privatus reikalas. O mano eksperimentu Soliaryje turinys — ne.
Klausimas: Ar tai turi reiksti, kad atsisakai toliau duoti bet kokius atsakymus, kol kompetentingi ekspedicijos organai priims nutarima? Juk turetum suprasti, kad komisija nera igaliota tuojau pat priimti nutarima.
Bertono atsakymas: Taip.
Tuo baigesi pirmasis protokolas. Buvo dar fragmentas antrojo, parasyto po vienuolikos dienu.
Pirmininkas: ...atsizvelgdama i tai, komisija, susidedanti is triju gydytoju, triju biologu, vieno fiziko, vieno inzinieriaus mechaniko ir ekspedicijos vadovo pavaduotojo, padare isvada, kad Bertono papasakoti ivykiai yra haliucinacinis kompleksas, kuris atsirado apsinuodijus planetos atmosfera, — buvo sudirgintos smegenu zieves asociacines zonos, — todel Bertonui buvo aptemusi samone, ir tie ivykiai visai arba beveik visai neatitinka tikroves.
Bertonas: Atsiprasau. Ka reiskia „visai ar beveik visai”? Kas yra ,,beveik visai”? Kiek tai svarbu?
Pirmininkas: As dar nebaigiau. Atskirai uzprotokoluota votum separatum (atskira nuomone
Bertonas: Kartoju ankstyvesniji klausima.
Pirmininkas: Labai paprasta. „Beveik visai” reiskia, kad kokie nors realus reiskiniai galejo sukelti tavo haliucinacijas, Bertonai. Normaliausiam zmogui gali vejuota nakti judantis krumas pasirodyti gyva butybe. O ka jau svetimoje planetoje, kai stebetojo protas yra nuodu veikiamas. Cia nera tau nieko izeidziamo, Bertonai. Tai koks bus tavo nutarimas?
Bertonas: Pirmiau noreciau suzinoti, kokiu pasekmiu tures daktaro Mesendzerio
Pirmininkas: Praktiskai jokiu. Vadinasi, bandymu sia kryptimi nebus daroma.
Bertonas: Ar protokoluojama tai, ka mes kalbame?
Pirmininkas: Taip.
Bertonas: Tada noreciau pasakyti, jog, mano isitikinimu, komisija nesiskaito ne su manim — as cia niekas — bet su pacia ekspedicijos dvasia. Taigi as, kaip jau esu sakes, daugiau i klausimus neatsakinesiu.
Pirmininkas: Ar tai viskas?
Bertonas: Taip. Bet as noreciau pasimatyti su daktaru Mesendzeriu. Ar bus galima?
Pirmininkas: Zinoma.
Tuo baigesi antrasis protokolas. Korteles apacioje buvo smulkiu sriftu isspausdinta pastaba, sakanti, kad dr. Mesendzeris kita diena apie tris valandas kalbejosi su Bertonu, paskui kreipesi i Ekspedicijos Taryba, reikalaudamas dar karta isnagrineti piloto parodymus.
Jis tvirtino, jog to reikalauja nauji papildomi duomenys, kuriu jam suteike Bertonas, bet kuriuos gales paskelbti tik tada, jei Taryba priims teigiama nutarima. Taryba, kuria sudare Sanahanas, Timolis ir Trahieras, atmete si pasiulyma, ir byla buvo baigta.
Knygoje dar buvo fotokopija vieno puslapio laisko, rasto Mesendzerio dokumentuose po jo mirties. Tai buta, matyt, juodrascio, Ravintzeriui nepavyko nustatyti, ar tas laiskas buvo issiustas ir kokios buvo jo pasekmes.
„...jos neitiketina bukaprotyste, — prasidejo tekstas. — Rupindamasi savo autoritetu, Taryba, konkreciai kalbant, Sanahanas ir Timolis (nes Trahiero balsas nieko nereiske) atmete mano reikalavima. Dabar kreipiuosi betarpiskai i Instituta, bet pats supranti, jog tai tik bejegiskas protestas. Saistomas pazado, deja, negaliu Tau atskleisti to, ka man yra pasakes Bertonas. Tarybos sprendima, reikia manyti, bus paveikes tas faktas, kad apie savo atradima jiems pranese zmogus, neturintis jokio mokslinio laipsnio, nors ne vienas tyrinetojas galetu pavydeti tam pilotui sveiko proto ir stebetojo talento. Prasau Tave atsiusti man atgaliniu pastu tokius duomenis:
1) Fechnerio biografija, pradedant vaikyste,
2) viska, ka zinai apie jo seima ir seimos santykius; girdejau, kad jis paliko naslaiciu maza vaika,
3) topografija tos vietos, kur augo Fechneris.
Dar noreciau Tau pasakyti, ka as apie visa tai galvoju. Kaip zinia, netrukus po Fechnerio ir Karucio isskridimo raudonosios saules centre atsirado deme, kuri savo korpuskuliniu spinduliavimu pazeide radijo rysi, ypac, pagal sateloido duomenis, pietiniame pusrutulyje, tai yra, ten, kur buvo musu baze. Fechneris ir Karucis buvo nuskride nuo bazes toliau uz visas kitas tyrinetoju grupes.
Tokio tirsto atkakliai tvyrancio ruko, esant visiskam stiliui, nebuvome pastebeje per visa savo buvimo planetoje laika ligi pat katastrofos dienos.
Manau, kad tai, ka mate Bertonas, buvo dalis operacijos ,,Zmogus”, kuria ivykde anoji lipni pabaisa. Visu Bertono pastebetu dariniu tikrasis saltinis buvo Fechneris — jo smegenys kazkokios mums nesuprantamos „psichines vivisekcijos” metu; tai buvo eksperimentinis atkurimas, kai kuriu (turbut patvariausiu) jo atminties pedsaku rekonstrukcija.
Zinau, kad tai skamba fantastiskai, zinau, kad galiu klysti. Todel prasau, padek man; dabar esu Alaryke ir cia lauksiu tavo atsakymo.
Tavo A.”
As vos begalejau skaityti — taip sutemo, jog knyga mano rankoje papilkejo, paskui raides eme mirguliuoti akyse, bet tuscia puslapio dalis rode, kad priejau pabaiga tos istorijos, kuri mano paties pergyvenimu sviesoje pasirode labai tiketina. Pasisukau i langa. Virs horizonto tirstoje violetineje sviesoje it blestancios zarijos dar svytejo keli debesys. Tamsos gaubiamas okeanas buvo nematomas. Girdejau, kaip siusena popierines juosteles virs ventiliatoriu.
Isiles siek tiek ozonu atsiduodantis oras atrode sutirstejes. Visoje Stotyje viespatavo absoliuti tyla. Pagalvojau, kad musu nutarimas pasilikti nemaz nebuvo didvyriskas. Jau seniai praejo epocha didvyrisku kovu, drasiu ekspediciju, baisiu mirciu, kaip, sakysim, pirmosios okeano aukos, Fechnerio, zuvimas. Man jau beveik nerupejo, kas yra Snauto ar Sarto - rijaus „sveciai”. „Praeis kiek laiko, — pagalvojau as, — ir mes liausimes gedytis ir vengti kits kito. Jei negalesime „sveciu” atsikratyti, tai priprasime prie ju ir gyvensime su jais, o jeigu ju kurejas pakeis zaidimo taisykles, prisitaikysime ir prie nauju, nors tam tikra laika spyriosimes, blaskysimes, o gal net kuris nusizudys, bet galiausiai vel viskas atgaus pusiausvyra.” Kambario tamsa vis labiau panesejo i zemiskaja. Joje tesviete balti praustuvo ir veidrodzio konturai. As atsistojau, apgraibom susiradau lentynoje vatos gniuzuleli, apsitryniau suvilgytu tamponu veida ir atsiguliau aukstielninkas i lova. Kazkur virs manes palei ventiliatoriu cia stiprejo, cia tilo kazkoks siugzdesys, panasus i peteliskes plazdejima. As net nemaciau lango, viska gaube juoduma; nezinia is kur sklindancios blausios sviesos ruozelis kabojo pries mane, net nezinau, ar ant sienos, ar dykumos gelmeje ten, uz lango. Prisiminiau, kad ana vakara issigandau tuscio Soliario erdves zvilgsnio, ir vos nenusijuokiau. As nebebijojau jo. Nieko nebijojau. Pakeliau prie akiu ranka. Laikrodzio ciferblate susvito fosforinis skaitmenu vainikelis. Po valandos turejo pateketi zydroji saule. Megavausi viespataujancia tamsa, giliai alsavau, tuscias, issivadaves nuo bet kokiu minciu.
Pasijudines pajutau prispausta prie slaunies magnetofono dezele. Taip. Gibarianas. Jo balsas, islikes
