Hare vaiksciojo po kambari, apziurinejo visus kampus, pazvelge pro langa, galiausiai priejo prie manes ir tare:
— Krisai, man atrodo tarsi kas butu atsitike.
Ji nutilo. As laukiau, laikydamas rankoj isjungta skutimosi masinele.
— Tarsi buciau ka pamirsusi... tarsi buciau daug ka pamirsusi. Zinau... prisimenu tik tave... ir... ir nieko daugiau.
As klausiausi, stengdamasis tvardyti savo veida.
— Ar as... sirgau?
— Na... galima pasakyti ir taip. Taip, kuri laika kiek negalavai.
— Aha. Tai tikriausiai nuo to.
Hare pralinksmejo. Nemoku pasakyti, ka as jauciau. Kai ji tylejo, vaiksciojo, sedejo, sypsojosi, isitikinimas, jog cia Hare, buvo stipresnis uz maudzianti nerima. Bet tarpais, kaip siuo momentu, man rodesi, kad tai kazkokia suprastinta Hare, apribota keletu posakiu, gestu, judesiu. Ji priejo prie manes visai arti, ireme sugniauztus kumscius man i krutine pacioj pakaklej ir paklause:
— Kaip yra su mumis? Gerai ar blogai?
— Kuo geriausiai, — atsakiau. Ji syptelejo.
— Kai taip sakai, tai veikiau blogai.
— Kodel taip manai, Hare, mieloji! Dabar man reikia iseiti, — skubriai tariau. — Palauksi manes, gerai? O gal... esi alkana? — priduriau, nes pats staiga pasijutau esas alkanas.
— Alkana? Ne.
Ji papurte galva, kad net plaukai paziro.
— Laukti taves? Ilgai?
— Valandele, — pradejau, bet ji nutrauke mane.
— Eisiu su tavim.
— Negalima eiti su manim, nes man reikia dirbti.
— Eisiu su tavim.
Tai buvo visai kitokia Hare: anoji nebuvo ikyri. Niekad.
— Tai neimanoma, vaike...
Ji ziurejo i mane is apacios, paskui staiga paeme man uz rankos. As paglosciau jos stangru, silta peti, visai to nenoredamas, ir umai supratau, jog glamoneju Hare. Mano kunas pripazino ja, norejo jos, mane trauke prie jos, nepaisant proto, logikos ir baimes.
Stengdamasis zutbut likti ramus, pakartojau:
— Hare, tai neimanoma. Turi likti cia.
— Ne.
Kaip skambejo sis zodis!
— Kodel?
— N...ezinau.
Ji apsidaire ir vel pakele i mane akis.
— Negaliu...— tare tyliai.
— Bet kodel gi?
— Nezinau. Negaliu. Man rodos... man rodos...
Ji atkakliai ieskojo savyje atsakymo, o kai ji surado, tai buvo lyg staigmena jai paciai.
— Man rodos, kad turiu tave vis... matyti.
Sausa siu zodziu intonacija nieko nesake apie jausmus: cia buta visai ko kito. Ir todel as jau suvis kitaip laikiau ja apkabines, nors is isores niekas nepasikeite — ji buvo mano glebyje; ziuredamas jai i akis, emiau lauzti jos rankas atgal. Sis is pradziu neryztingas judesys daresi samoningas, as jau turejau tiksla. Ieskojau akimis, kuo galeciau ja suristi.
Jos atgal atlauztos alkunes lengvai kaukstelejo viena i kita ir tuoj pat isireze su tokia jega, kad bergzdziai stengiausi islaikyti ja savo glebyje. Galynejausi gal kokia sekunde. Net atletas, issilenkes atgal taip, kaip Hare, vos liesdamas kojomis grindis, nebutu pajeges issivaduoti. Bet jinai, nezymiai, nedrasiai sypsodamasi, nedalyvaujanciu siose grumtynese veidu praskete mano glebi, issitiese ir nuleido rankas.
Jos akys stebejo mane ramiai ir susidomejusios kaip ir tada, ka tik nubudus, tarsi ji nebutu suvokusi mano beviltisku pastangu pries valandele, padiktuotu uzpludusiu nerimo. Ji stovejo nejudedama, tarsi ko laukdama — abejinga, susikaupusi ir truputeli stebedamasi visu tuo.
Man nusviro rankos. Palikau ja vidury kambario ir nuejau prie lentyneles virs prausyklos. Jauciau, kad esu patekes i siaubingus spastus, ir ieskojau iseities, svarstydamas vis ziauresnius kovos budus. Jei kas butu paklauses, kas su manim darosi ir ka visa tai reiskia, nebuciau pajeges ne zodzio istarti. Taciau jau buvau isitikines, jog tai, kas dedasi Stotyje mums visiems — yra kazkokia baisi ir nesuprantama visuma. Taciau ne apie tai galvojau si momenta, o tik stengiausi surasti koki triuka, kokia priemone, kuri leistu man pabegti. Neatsigrezdamas jauciau i save nukreipta Hares zvilgsni. Virs lentyneles sienoje buvo maza parankine vaistinele. Paskubom pazvelgiau, kas joje yra. Radau dezute su migdomaisiais ir imeciau keturias tabletes — maksimalia doze — i stikline. Netgi nelabai slepiau savo manipuliacijas nuo Hares. Sunku pasakyti, kodel. Negalvojau apie tai. Ipyliau stiklinen karsto vandens, palaukiau, kol tabletes istirps ir priejau prie Hares, tebestovincios kambario vidury.
— Pyksti? — tyliai paklause ji.
— Ne. Isgerk.
Nezinau, kodel maniau, kad ji paklausys manes. Ir tikrai — netarusi ne zodzio, ji paeme man is ranku stikline ir vienu mauku isgere viska ligi dugno. Pastaciau tuscia stikline ant staliuko ir atsisedau kerteje tarp spintos ir knygu lentynos. Hare pamazu priejo prie manes ir atsisedo ant grindu prie kreslo, taip, kaip ne syki yra dariusi, pariete po savim kojas ir, taip pat gerai man pazistamu judesiu atmete atgal plaukus.
Nors jau nemaz netikejau, kad cia jinai, kiekviena syki, kai atpazindavau siuos jos mazus iprocius, man sugniauzdavo gerkle. Tai buvo nesuprantama ir klaiku, o klaikiausia, kad as pats turejau veidmainiauti, dedamasis, jog manau ja esant Hare. Bet juk ji tikrai laike save Hare, todel jos elgesys nebuvo klastingas. Nezinau, kokiu budu nusprendziau, kad sitaip yra, bet buvau tuo tikras, jeigu apskritai dar galejo buti cia kas nors tikra!
As sedejau, o ji atsireme nugara i mano kelius, jos plaukai kuteno mano nejudancia ranka, mudu beveik nejudejome. Porakart nezymiai dirstelejau i laikrodi. Praejo puse valandos, migdomieji vaistai jau turejo veikti. Hare kazka tyliai sumurmejo.
— Ka sakai? — paklausiau as, bet ji neatsake.
Tariau, kad ji jau minga, nors, tiesa sakant, sirdies gilumoje abejojau, ar vaistai paveiks. Kodel? Ir i si klausima nerandu atsako. Veikiausiai todel, kad mano gudrybe buvo pernelyg jau paprasta.
Palengva jos galva nusviro man ant kelio, tamsus plaukai uzdenge ji visa, ji alsavo lygiai kaip miegantis zmogus. As pasilenkiau, ketindamas perkelti ja lovon. Umai ji neatsimerkdama svelniai griebe man uz plauku ir garsiai nusikvatojo.
As nusterau, o Hare nesitvere juoku. Prisimerkusi ji ziurejo i mane pro akiu plyselius naiviu ir drauge gudriu veidu. As sedejau, nenaturaliai nusteres, apdujes ir bejegis, o Hare, prisijuokusi i valias, priglaude veida prie mano rankos ir nutilo.
— Ko juokiesi? — paklausiau mediniu balsu.
Jos veide atsirado ta pati neramaus susimastymo israiska. Zinojau, kad ji nori buti sazininga. Ji bakstelejo pirstu i savo maza nosyte ir pagaliau tare atsidususi:
— Pati nezinau.
Jos zodziuose skambejo nuosirdi nuostaba.
— Elgiuosi kaip idiote, tiesa? — pradejo ji. — Taip man staiga kazin kaip... Bet tu irgi geras: sedi pasiputes kaip... kaip Pelvis...
— Kaip kas? — paklausiau as; man pasirode, kad busiu nenugirdes.
— Kaip Pelvis, juk zinai, tas druckis...
Betgi Hare be jokios abejones negalejo nei pazinti Pelvio, nei girdeti apie ji is manes del tos paprastos priezasties, kad jis grizo is savo ekspedicijos treji metai po jos mirties. As irgi ligi tol nebuvau su juo pazistamas ir nezinojau, kad, pirmininkaudamas Instituto susirinkimuose, jis turejo nepakenciama iproti uztesti posedzius ligi begalybes. Jis vadinosi Pele Vilis, is cia ir atsirado sutrumpinta pravarde, taip pat nezinoma, kol jis nebuvo grizes.
