demesio. Galiausiai baigiau sia procedura (veidas vis labiau persejo) ir atsisedau i kita foteli, nuemes nuo jo Hares suknele. Tai buvo paprasciausia suknele, tik be susegimo.
Snautas, pasidejes ant smailiu keliu rankas, kritiskai stebejo mano judesius.
— Na, tai ka, pasisnekesim? — man atsisedus, atsiliepe jis. As neatsakiau, tik prispaudziau beslystanti nuo skruosto
marles lopa.
— Turejome sveciu, a?
— Taip, — abejingai atsakiau. Nejauciau ne maziausio noro taikytis prie jo tono.
— Ir atsikrateme? Na, na, smarkiai griebeisi.
Jis paliete savo apsilupinejusia kakta, kurioje jau sviete rausvi sviezios odos lopeliai. Ziurejau i juos apdujes. Kodel ligsiol manes nepriverte susimastyti vadinamasis Snauto ir Sartorijaus idegimas? Visa laika maniau, jog tai nuo saules, bet juk niekas nesikaitina Soliaryje...
— Bet turbut pradejai kukliai? — kalbejo Snautas, nepaisydamas, jog as staiga kai ka supratau. — Visokie narkotikai, nuodai, laisvosios kovos veiksmai, a?
— Ko tu nori? Galime pasikalbeti lygiom teisem. Jei ketini kresti komedijas, tai verciau iseik.
— Kartais nenorom buni komediantas, — tare jis ir pakele i mane primerktas akis. — Juk neimsi manes itikineti, kad nepavartojai virves ir plaktuko? Ar nesvaidei rasaline kaip Liuteris? Ne? E, — issiviepe jis, — tai tu tikras saunuolis! Net praustuvas sveikas, nemeginai ne sutraiskyti galvos, nieko, kambario nesujaukei, tik is karto, smaukst braukst, igrudai, issovei, ir baigta?! — Snautas pazvelge i laikrodi. — Todel dabar turime kokias dvi, o gal ir tris valandas, — baige jis.
Jis ziurejo i mane, ziurejo nemaloniai sypsodamasis, paskui tare:
— Tai sakai, kad as kiaule?
— Paskutine kiaule, — pritariau piktai.
— Taip? O ar butum patikejes, jei buciau tau pasakes? Bent vienu zodeliu?
As tylejau.
— Pirmam taip atsitiko Gibarianui, — kalbejo jis, vis taip pat dirbtinai sypsodamasis. — Jis uzsidare savo kabinoje ir kalbejosi tik pro duris. O mes, zinai, ka maneme?
As zinojau, bet nutariau tyleti.
— Aisku. Tareme, kad jis pamiso. Pasake mums kai ka pro duris, bet ne viska. Gal tu net numanai, kodel jis slepe, kas pas ji buvo? Na, juk jau zinai:
— Kokiu sansu?
— Na, manau, kad jis bande tai kaip nors klasifikuoti, kaip nors susitarti, isspresti, dirbo nakti. Zinai, ka jis dare? Tikriausiai zinai!
— Tie apskaiciavimai, — tariau as. — Stalciuje. Radijo stotyje. Tai jo darbas?
— Taip. Bet tada as dar to nezinojau.
— Kiek tai tesesi?
— Viesejimas? Gal savaite. Kalbejomes pro duris. O, kas ten dejosi! Maneme, kad ji uzpuole haliucinacijos, motoriniai sudirgimai. Duodavau jam skopolamino.
— Kaip tai... jam?!
— Na taip. Jis eme, bet ne sau. Eksperimentavo. Sitaip viskas ir ejo.
— O jus.. ?
— Mes? Trecia diena nutareme patekti pas ji, islauzti duris, jei nebus galima kitaip, taurumo skatinami, norejome ji gydyti.
— A... tai todel! — issprudo man.
— Taip.
— Ir ten... toje spintoje...
— Taip, mielas berneli. Taip. Jis nezinojo, kad tuo metu ir mus lanke sveciai. Ir jau negalejome rupintis juo. Bet jis to nezinojo. Dabar tai... tai jau yra tam tikra... rutina.
Jis istare tai taip tyliai, kad paskutini zodi ne tiek isgirdau, kiek numaniau.
— Palauk, nesuprantu, — tariau as. — Tai kaip gi, juk turejote girdeti. Pats sakei, kad klausetes. Turejote girdeti du balsus, taigi...
— Ne. Tik jo balsa, o jeigu ten ir buvo kokie neaiskus kuzdesiai, tai turbut supranti, kad viska priskyreme jam...
— Tik jo?.. Bet... kodel?
— Nezinau. Turiu, tiesa, viena teorija tuo klausimu. Bet, manau, jog neverta skubeti ja taikyti, juo labiau kad ji ne viska paaiskina. Taigi. Bet tu turejai kai ka pastebeti jau vakar, antraip butum palaikes mus abu pamiseliais?
— Maniau, kad pats busiu pamises.
— Sitaip? Ir nieko nematei?
— Maciau.
— Ka?!
Jo grimasa jau nebebuvo panasi i sypsni. Ilgai ziurejau i ji, paskui atsakiau:
— Ta... juoduke...
Jis nepasoko, bet visas jo susiguzes ir priekin palinkes kunas nezymiai atsileido.
— Galejai mane ispeti, — pradejau, bet jau nebe taip tvirtai.
— Juk ispejau.
— Kokiu budu?
— Vieninteliu galimu. Suprask, nezinojau, kas tai bus! To niekas nezinojo, to negalima zinoti...
— Klausyk, Snautai, pora klausimu. Tu... jau turi siokia tokia patirti. Ar toji... tai. .. kas jai atsitiks?
— Tau rupi, ar gris?
— Taip.
— Gris ir negris.
— Ka tai reiskia?
— Gris tokia, kaip... pirmojo vizito pradzioje. Paprasciausiai ji nieko nezinos arba, tiksliau, elgsis taip, tarsi to visko, ka tu darei, noredamas ja atsikratyti, niekad nebutu buve. Jei situacija jos neprivers, ji nebus agresyvi.
— Kokia situacija?
— Tai priklauso nuo aplinkybiu.
— Snautai!
— Ko tu nori?
— Negalime sau leisti tokios prabangos slepti ka nors vienas nuo kito!
— Tai ne prabanga, — nutrauke jis sausai. — Kelvinai, man atrodo, kad tu vis dar nesupranti... arba palauk! — Jam sublizgo akys.
— Ar gali pasakyti, kas buvo pas tave?!
As nurijau seile. Nuleidau galva. Nenorejau i ji ziureti. Verciau cia butu buves kas kitas, ne jis. Bet neturejau pasirinkimo. Marles lopas atsiklijavo ir nukrito man ant rankos. Kruptelejau nuo jo slidaus prisilietimo.
— Moteris, kuria...— As nebaigiau.— Nusizude. Pasidare injekcija...
Snautas lauke.
— Nusizude?..— paklause jis, matydamas, kad tyliu.
— Taip.
— Tai viskas? As tylejau.
— Negali buti, kad viskas.
As staigiai pakeliau galva. Jis neziurejo i mane.
— Is kur zinai? Jis neatsake.
— Gerai, — tariau as, apsilaizes lupas. — Susibareme. Tiesai sakant, ne. Tai as jai pasakiau, zinai, kaip sakoma supykus... Susirinkau manta ir issikrausciau, ji dave man suprasti, nepasake tiesiai, bet kai gyveni su kuo ilgus metus, tai to ne nereikia... Buvau tikras, jog tai tik zodziai, kad ji pabugs ir nepadarys sito... As taip jai ir pasakiau. Kita diena prisiminiau, kad palikau stalciuje tas... injekcijas. Ji zinojo, kad jos yra. Atsinesiau is laboratorijos, buvo man reikalingos, pasakiau jai tada, koks ju veikimas. Issigandau ir norejau eiti ju pasiimti, bet
