pasirodanciu darbu, o ypac naujoku, atkreipe i mane demesi ir parase laiska. Tas laiskas uzvere viena mano gyvenimo etapa ir atvere kita.
SAPNAI
Po sesiu dienu, kai eksperimentas nedave jokios reakcijos, mes pakartojome ji; ligi siol ramiai kabanti keturiasdesimt treciosios lygiagretes ir simtas sesioliktojo meridiano susikirtime Stotis eme plaukti, laikydamasi keturiu simtu metru aukstyje virs okeano, pietu kryptimi, kur, kaip rode radariniai indikatoriai ir sateloido radiogramos, plazmos aktyvumas labai padidejo.
Dvi paras mano encefalogramos sumoduliuotas rentgeno spinduliu pluostas nemaloniai kas kelios valandos suduodavo i kone visiskai lygu okeano pavirsiu.
Baigiantis antrajai parai, mes jau buvome taip arti asigalio, jog kai beveik visas zydros saules rutulys slepesi uz horizonto, purpuriniai debesu pakrasciai kitoje jo puseje pranasavo raudonosios saules patekejima. Juodame okeano masyve ir tuscioje padangeje virs jo vire akinanti savo staigumu spalvu kova — kietu it metalas, tviskanciu skaudzia zaluma, su blausiomis, prigesusiomis purpuro liepsnomis,— o pati okeana skrode atspindziai dvieju kontrastingu disku, dvieju skaisciu sviesos zidiniu, gyvsidabrio ir purpuro; kai tik zenite pasirodydavo maziausias debeselis, putotos bangu keteros sumirguliuodavo neregetomis vaivorykstes spalvomis.
Nusileidus zydrajai saulei, pietu puseje bematant pasirode, tuojau pat signalizatoriu atzymeta, simetriada. Kone susiliejusi su purpuru pasruvusia migla, ji issiskyre jos fone tik atskirais veidrodiniais atspindziais, it gigantiska stikline gele, isaugusi ten, kur susiduria dangus ir plazma. Taciau Stotis nekeite kurso, ir po kokio ketvircio valandos gigantas, mirgantis raudona sviesa lyg gestanti rubinine lempa, vel pasislepe uz horizonto. Po keleto minuciu keleta kilometru i atmosfera, be garso augdamas, iskilo aukstas, plonas stulpas, kurio pamata nuo musu akiu slepe pakrypusi planeta. Tasai akivaizdus zenklas, kad musu pastebetoji simetriada tuoj isnyks, vienoj pusej kruvinai liepsnodamas, kitoj svytedamas it gyvsidabrio stulpas, iskerojo i dvispalvi medi, paskui vis labiau brinkstanciu jo saku virsunes susiliejo i viena grybo pavidalo debesi, kurio virsutine dvieju sauliu nutvieksta dalis leidosi draug su veju i tolima kelione, o apatine su sunkiais, per trecdali horizonto nusidriekusiais kekiu formos likuciais labai is leto smuko zemyn. Po valandos dingo paskutinieji sio reginio pedsakai.
Ir vel praejo dvi paros, eksperimentas buvo pakartotas paskutini karta, rentgeno duriai jau apeme geroka okeano dali, pietuose pasirode puikiai matomi is musu aukstumos, nors nutole per tris simtus kilometru Arenidai— uoleta tarsi sniegu nuklotu sesiu virsukalniu grandine, gaubiama debesu, charakteringu raudonajai dienai. Paskui isnyko ir kalnai. Nuo pirmojo eksperimento jau buvo praeje desimt dienu.
Per visa ta laika Stotyje nieko neatsitiko. Sartorijus viena karta sudare eksperimento programa, o dabar ja kartojo automatine aparatura, as net nesu tikras, ar kas nors kontroliavo jos darba. Bet podraug Stotyje vyko kur kas daugiau, negu galetumei noreti. Tiesa, zmones cia buvo niekuo deti. As bugstavau, kad Sartorijus vel nepasinestu imtis anihiliatoriaus. Be to, laukiau, kaip reaguos Snautas, suzinojes is Sartorijaus, kad as ji mazuma apgavau, perdedamas pavoju, kuri galejo sukelti neutronines materijos sunaikinimas. Taciau nieko tokio neivyko del pradzioje man visai nezinomu priezasciu. Be abejo, as galvojau ir apie kokia nors klasta is ju puses. Maniau, kad jie slapta ka nors ruosia. Todel kasdien uzsukdavau i belange patalpa po didziosios laboratorijos grindim, kur buvo anihiliatorius. Ne karto ju ten neaptikau, o dulkiu sluoksnis, dengiantis aparaturos sarvus ir kabelius, bylojo, jog daugeli savaiciu prie jos niekas nera prisilietes.
Snautas tuo metu pasidare toks pat nematomas, kaip ir Sartorijus, ir dar labiau uz ji nesugaunamas, nes net radijo stoties videofonas neatsiliepdavo. Stoties judejima kazkas, be abejo, valde, bet negaliu pasakyti, kas, nes man tai nemaz nerupejo, nors gal tai ir keistai skamba. Kad okeanas nerodo jokios reakcijos, man irgi buvo taip nesvarbu, jog po dvieju triju dienu ne tik lioviausi jos tikejesis ir baiminesis, bet net visai uzmirsau ir okeana, ir eksperimenta. Kiauras dienas sededavau arba bibliotekoje, arba kambaryje su Hare, kuri it seselis slankiojo paskui mane. Maciau, kad mudvieju reikalai negeri, ir kad si apatisko ir beprasmisko atokvepio bukle negali testis nepabaigiamai. Privalejau pralauzti ja kaip nors, kazka pakeisti mudvieju santykiuose, taciau kraciausi kiekvienos minties apie bet kokia permaina, neturejau drasos kam nors ryztis. Nemoku to gerai paaiskinti, bet man rodesi, kad viskas Stotyje, ypac tai, kas vyksta tarp Hares ir manes, yra kazkokioje itin nepastovioje, baisiai itemptoje pusiausvyros bukleje ir pazeidus ja galima viska paversti griuvesiais. Kodel? Nezinau. Keisciausia, kad ir Hare jaute kazka panasaus. Kai galvoju dabar, man atrodo, kad visa si netikrumo, laikinumo ispudi, si nerima lyg pries zemes drebejima sukele jokiu kitu budu nepasireiskiantis, visas Stoties patalpas pripildantis kazkieno buvimas. Nors gal buvo ir kitas paaiskinimas: sapnai. Kadangi niekad nei pries tai, nei po to neturejau tokiu regejimu, nutariau uzrasyti ju turini ir tik todel galiu dabar apie juos si ta pasakyti. Taciau tai tera sapnu nuotrupos, nebetekusios kone visos savo siaubingos ivairoves. Kazkokiom man nesuprantamom aplinkybem, erdveje be dangaus, zemes, grindu, lubu ir sienu, as tunojau susirietes, nugrimzdes kazkokioje man visai svetimoje substancijoje, tarytum visas mano kunas butu iauges i sustingusi, nejudanti beformi luita arba, veikiau, tarsi pats buciau netekes kuno ir pavirtes luitu. Mane supo pradzioje neaiskios sviesiai rausvos demes, kyburiuojancios erdveje, optiskai visai kitokioje, negu oras, taigi daiktai tik is labai arti tapdavo aiskus, netgi pernelyg ir nenaturaliai aiskus, nes tuose sapnuose mane supanti aplinka konkretumu ir materialumu pranoko tikrove. Bundant man rodesi, nors tai paradoksalu, kad tikrove, reali tikrove, buvo mano sapnas, o tai, ka matau atmerkes akis, tera kazkokie isdziuve seseliai.
Toksai buvo pirmasis reginys, pradzia, is kurios vystesi sapnas. Aplink mane kazkas lauke leidimo, mano sutikimo, vidinio pritarimo, o as zinojau, tikriau tariant, zinojo kazkas manyje, kad as neprivalau pasiduoti nesuprantamai pagundai, nes juo daugiau — be zodziu — zadama, tuo baisesnis bus galas. Bet is tiesu as to nezinojau, nes tada turbut buciau bijojes, o baimes nejutau niekad. As laukiau. Is mane supancio rausvo ruko isniro pirmas prisilietimas, o as, bejegis it trinka, iklimpes kazkur giliai tame, kas mane tarsi laike uzdares, negalejau nei pasitraukti, nei pajudeti, o anas tyrinejo mano kalejima aklais ir podraug reginciais prisilietimais, ir tai jau buvo nelyginant ranka, kuri kure mane. Ligi to momento as netgi neturejau regejimo, bet jau maciau — is po apgraibom sliauziojanciu mano veidu pirstu isniro is nieko mano lupos, skruostai, ir, vis labiau plintant siam suskaldytam i kuo smulkiausias dalelytes prisilytejimui, atsirado mano veidas ir alsuojantis liemuo, sutverti to simetrisko kurimo akto. Nes ir as, kuriamas, kuriau savo ruoztu, ir stai pasirode veidas kokio dar niekad neregejau, svetimas, pazistamas. Stengiausi pazvelgti jam i akis, bet negalejau to padaryti, nes viskas buvo sukeista proporcijomis, viskas kas sau, ir tik kazkokioje palaimingoje tyloje susirade vienas kita, zengeme i buti, kits kita kurdami, ir as jau buvau gyvas, pats savimi, tik tarsi isplites ligi begalybes, o anoji butybe — moteris?—tvyrojo drauge su manim nejudedama. Mumyse plake pulsas ir mudu buvome viena esybe. Ir tada umai i sia leta scena, uz kurios nieko nebuvo ir nieko negalejo buti, eme selinti kazkas pasibjauretina, neimanoma ir priesinga prigimciai. Tas pats prisilietimas, kuris sukure mus ir nematomu auksiniu apsiaustu prigludo prie musu kunu, pradejo siurpinti. Musu nuogi ir balti kunai eme juoduoti, plaukti srovemis besiranganciu kirminu, kurie ejo is musu it oras, ir buvau — buvome — buvau blizganti, susiraizganti ir atsiraizganti, slyksciai besiraitanti gliti mase, nesibaigianti, nepabaigiama, ir toje bekrastybeje — ne!—as bekrastybeje, staugiau tyledamas, troksdamas, kad isnykciau, kad viskas baigtusi, bet kaip tik tada pasklidau iskart i visas puses, ir manyje tvino kancia, skaudesne uz bet kokia tikrove, simtasyk padauginta, sukaupta juoduose ir raudonuose toliuose, cia stingstanti i uola, cia kunkuliuojanti kazkur, kitos saules ar pasaulio spinduliuose.
Tai buvo paprasciausias is sapnu, kitu nesugebu atpasakoti, nes trykstantys is ju siaubo verpetai jau nebeturejo jokio atitikmens samoneje. Juose nieko nezinojau apie Hares egzistavima, bet negalejau aptikti ir jokiu atsiminimu bei dienos pergyvenimu.
Buvo ir kitokiu sapnu, kai negyvai sustingusioje tamsoje jauciausi esas kazkokiu kruopsciu, letu tyrimu objektas, bet nejutau irankiu, kuriais mane tyre. Kazkas smelkesi i mane, trupino mane, sekino ligi visiskos tustumos. Auksciausia situ nebyliu naikinanciu kankyniu virsune buvo baime, kuria prisiminus, net dienos metu man ima smarkiau plakti sirdis.
O dienos, vienodos, tarsi isblukusios, slinko tingiai, kupinos baisaus nuobodulio, viskas man buvo atgrasu ir nemiela. Tik bijojau naktu ir nezinojau, kaip nuo ju issigelbeti. Budejau drauge su Hare, kuriai miegas nebuvo reikalingas, buciavau ja ir glamonejau, bet zinojau, kad man nerupi nei jinai, nei as pats, kad viska darau bijodamas uzmigti, o ji, nors ir nesakiau ne zodzio, kokie kosmarai mane kamuoja, matyt, kazka nuvoke, jauciau, kad, budama mano glebyje, ji visad patiria pazeminima, ir nieko negalejau padaryti.
Esu sakes, kad visa laika nesimaciau nei su Snautu, nei su Sartorijum. Tiesa, Snautas kas kelios dienos duodavo koki zenkla, kartais atsiusdavo kortele, bet dazniausiai skambindavo telefonu. Jis klausdavo, ar
