— Be abejo. Argi tai neaisku?
— Ne. Visai ne. Juk jis galejo paimti tik produkcijos recepta, kuris susideda ne is zodziu. Tai islikes atmintyje irasas, baltymine struktura, nelyginant spermatozoido galvute arba kiausinelis. Juk ten, smegenyse, nera jokiu zodziu, jausmu; zmogaus prisiminimai — tai vaizdas, uzrasytas nukleininiu rugsciu kalba daugiamolekuliniuose asinchroniniuose kristaluose. Taigi jis pasieme tai, kas buvo aiskiausiai isiede mumyse, labiausiai uzdara, issamiausiai isreiksta, giliausiai ispausta. Supranti? Bet jis galejo nezinoti, kaip tai svarbu mums, kokia turi reiksme. Lygu, kad mes sukurtume simetriada ir imestume ja i okeana, susipazine su statybos architektura, technologija, statybinem medziagom, bet nesuprasdami, kam ji tarnauja, kas yra jam...
— Galimas daiktas,— tariau as.— Taip, galimas daiktas. Tuo atveju jis visai... gal isvis nenorejo sumindzioti musu ir sitaip suniokoti. Gali buti. Ir tik atsitiktinai...
Man eme virpeti lupos.
— Kelvinai!
— Taip, taip. Gerai. Jau nieko. Tu esi geras. Jis irgi. Visi yra geri. Bet kodel? Isaiskink man. Kodel? Kam tu taip padarei? Ka jai sakei?
— Tiesa.
— Tiesa, tiesa! Ka?
— Juk zinai. Eiks dabar pas mane. Rasysime raporta. Eiks.
— Palauk. Tai ko gi tu nori? Turbut neketini pasilikti Stotyje?..
— Noriu pasilikti. Taip.
SENAS MIMOIDAS
Sedejau prie didelio lango ir ziurejau i okeana. Neturejau ka veikti. Per penkias dienas surasytas raportas dabar pavirto pundeliu bangu, lekianciu per tustuma, kazkur uz Oriono zvaigzdyno. Pasiekes tamsius dulkiu ukus, kurie driekiasi astuoniu trilijonu kubiniu myliu plote ir sugeria kiekviena signala bei sviesos spinduli, jis susidurs su pirmuoju retransliatorium is ilgos ju grandines. Is cia, nuo vieno radijo pluduro ligi kito, milijardu kilometru ilgumo suoliais jis leks milzinisko lanko kreive, kolei paskutinis retransliatorius, metalinis luitas, prikimstas tankiai supakuotu preciziniu instrumentu su pailgu kryptines antenos snukiu, sukoncentruos ji dar karta ir svies tolyn i erdve, Zemes linkui. Paskui praeis menesiai, ir toks pat energijos pluostas, issautas is Zemes, palikdamas paskui save gravitaciniame Galaktikos lauke smugiu sukeltu deformaciju ruoza, pasieks kosminio debesies krasta, prasmuks pro ji palengva dreifuojanciu pluduru veriniu ir, ju sustiprintas, nesumazines greicio, nuskries link dvigubu Soliario sauliu.
Okeanas po auksta raudona saule buvo juodesnis, negu kitais kartais. Rudas rukas sulyde ji su dangumi. Diena buvo nepaprastai tvanki, ji tarsi pranasavo viena is tu itin retu ir neisivaizduojamai smarkiu audru, kurios keliskart per metus aplanko planeta. Yra pagrindo manyti, kad vienintelis jos gyventojas kontroliuoja klimata ir tas audras sukelia pats.
Dar keleta menesiu man buvo like ziureti pro siuos langus, stebeti is aukstumos antpludzius balto aukso ir nuobodaus raudonio, kartas nuo karto atsispindincio kokioje skystoje erupcijoje, sidabriniame simetriados pursle, sekti palinkusiu pries veja liaunu ilgunu kelione, susidurti su apdulejusiais, apirusiais mimoidais. Viena grazia diena visi videofonu ekranai ims mirkcioti sviesomis, visa jau seniai nebeveikianti elektronine signalizacija atgis, isjudinta impulso, pasiusto is uzu simtu tukstanciu kilometru, pranesdama, kad arteja metalinis kolosas, kuris, pratisai riaumojant gravitoriams, nusileis virs okeano. Tai bus „Odisejas” arba ,,Prometejas”, arba koks kitas didelis tolimo plaukiojimo kreiseris. Kai trapu nulipsiu nuo plokscio Stoties stogo, pamatysiu deniuose issirikiavusius baltus sarvuotus masyvius automatus, kurie neturi kaip zmogus pirmaprades nuodemes ir yra tokie nekalti, kad vykdo kiekviena isakyma — galetu net sunaikinti patys save arba kliutis, kurios stotu jiems skersai kelia, jeigu sitaip butu uzprogramavusi ju kristaline atmintis. O paskui zvaigzdelaivis tyliai pakils, pralenkdamas garsa, ir tik tada trenksmas, suskiles bosinemis oktavomis, pasieks okeana, o visu zmoniu veidus akimirka nusvies mintis, kad jie grizta namo.
Bet as neturejau namu. Zeme? Galvojau apie jos didelius zmoniu uztvindytus triuksmingus miestus, kuriuose pasimesiu, pradingsiu beveik taip, kaip kad buciau pradinges, jei buciau padares tai, ka norejau padaryti antraja ar treciaja nakti — pulti i sunkiai banguojanti tamsybes okeana. As paskesiu tarp zmoniu. Busiu nesnekus ir atidus, todel pageidaujamas draugas, turesiu daug pazistamu, net biciuliu ir moteru, o gal netgi viena moteri. Tam tikra laika turesiu prisiversti, kad galeciau sypsotis, sveikintis, keltis, atlikti tukstancius smulkiu veiksmu, is kuriu susideda zemes gyvenimas. Paskui viskas susinormuos. Atsiras nauju interesu, nauju uzsiemimu, taciau as neatsiduosiu jiems visas. Niekam ir ne vienam zmogui, jau niekados. Ir galbut ziuresiu naktimis ten, kur danguje dulkiu debesies ukana it juoda skraiste uzdengia dvieju Sauliu sviesa, ir atsiminsiu viska, net tai, ka galvoju dabar. Su atlaidziu sypsniu prisiminsiu savo paikybes ir viltis, ir bus tame sypsnyje truputis gailescio, bet ir pranasumo. As visai nelaikiau to saves, kuris bus, blogesniu uz ta Kelvina, kuris butu ryzesis viskam del dalyko, vadinamo kontaktu. Ir niekas netures teises smerkti mane.
I kabina iejo Snautas. Jis apsidaire, paskui pazvelge i mane. As atsistojau ir priejau prie stalo.
— Tau ko nors reikia?
— Atrodo, kad neturi ka veikti?..— paklause jis mikciodamas.— Galeciau tau duoti kai kokiu apskaiciavimu, tiesa, tai neskubu...
— Aciu,— syptelejau as,— bet nereikia.
— Tu taip manai?— paklause jis, zvelgdamas pro langa.
— Taip. Masciau apie ivairius dalykus ir...
— Verciau maziau mastytumei.
— Tu nezinai, ka as turiu galvoj. Sakyk, ar... tu tiki i dieva?
Jis dirstelejo i mane.
— Ka tu? Kas gi siandien tiki... Jo akyse spindejo nerimas.
— Tai ne taip paprasta,— tariau tycia nerupestingu tonu,— nes as nekalbu apie tradicini zemisku tikybu dieva. Nesu religiju zinovas ir nieko naujo nesugalvojau, bet gal tu kartais zinai, ar kada yra buves tikejimas i... ydinga dieva?
— Ydinga?— pakartojo, kilstelejes antakius, Snautas.— Kaip tai suprasti? Tam tikra prasme kiekvienos religijos dievas buvo ydingas, nes jis buvo slegiamas zmogisku silpnybiu nastos, tik dar didesnes. Senojo Testamento dievas buvo, pavyzdziui, prievartautojas, trokstantis vergavimo ir auku, pavydintis kitu dievu... graiku dievai turejo ne maziau zmogisku ydu — buvo valdingi, kliautingi seimose...
— Ne,— nutraukiau as, — kalbu ne apie dieva, kurio netobulumas isplaukia is ji sukurusiu zmoniu naivumo, o kuris yra jo esminis, imanentinis bruozas. Tai turetu buti dievas, kurio visazinyste ir visagalybe ribota, kuris klaidingai numato savo kuriniu ateiti, kuriam gali sukelti siauba jo suformuotu reiskiniu eiga. Tai yra dievas... luosas, kuris visad troksta daugiau, negu gali, ir ne iskart ta suvokia. Dievas, sukonstraves laikrodzius, bet ne laika, kuri jie rodo. Strukturas ar mechanizmus, tarnaujancius numatytiems tikslams, bet peraugusius tuos tikslus ir nepateisinusius ju. Jis sutvere begalybe, kuri, uzuot buvusi, kaip turejo buti, jo galybes mastas, tapo jo beribio pralaimejimo mastu.
— Tai senovinis manicheizmas,— pratare dvejodamas Snautas.
Dabar kalbedamas su manim, jis nebebuvo toks itariai atsargus, kaip kad pastaruoju metu.
— Bet tai neturi nieko bendro su gerio ir blogio pradmenimis,— tuoj pat nutraukiau ji. — Tasai dievas neegzistuoja uz materijos ir negali is jos issivaduoti, tiktai nori to...
— Tokios religijos as nezinau,— tare patylejes Snautas.— Tokia niekad nebuvo... reikalinga. Jeigu gerai tave suprantu,— ko gero, suprantu,— tai tu turi galvoj kazkoki evoliucionuojanti dieva, kuris vystosi laike ir auga, kildamas i vis aukstesni galybes laipsni, kolei isitikina tos galybes bejegiskumu? Tasai tavo dievas — tai butybe, kuri izenge i dieviskuma kaip i situacija be iseities, o suvokusi tai, ipuole i sielvarta. Taip, bet sielvartaujantis dievas — tai juk zmogus, mano mielasis! Tu kalbi apie zmogu... Cia ne tik prasta filosofija, cia netgi prasta mistika.
— Ne,— atsoviau atkakliai,— as kalbu ne apie zmogu. Gal kai kuriais bruozais jis sutaptu su sia provizorine definicija, bet tik todel, kad ji pilna spragu. Zmogus nepasirenka sau tikslo, nors taip ir atrodo. Jam ji primeta laikas, kuriame jis gime.
Zmogus gali jam tarnauti ar maistauti pries ji, taciau tarnavimo ar maisto objektas jam duotas is isores. Kad
