mano kiausiniene ir nusuko nosi nuo mieliu drozliu. Puse dvylikos vel buvau prieglobstyje. Pagaliau buvau ileistas pas Rika.
Tepamaciau jos veida, kunas buvo uzklotas. Bet cia manoji Rika, isaugusi i moteri ir panasi i mieganti angela.
— Dabar ja veikia pohipnozine instrukcija,— tyliai pasake daktaras Ramsis,— pastovekite stai ten, as ja prikelsiu. E, manau, reiketu isnesti ta katina.
— Ne, daktare.
Jis ziojosi ka sakyti, guztelejo ir nusisuko i savo paciente.
— Prabusk, Frederika. Prabusk, Jau reikia prabusti.
Jos vokai suvirpo, ji atmerke akis. Kiek paklaidzioje jos uzkliuvo uz musu, ir Rika mieguistai nusisypsojo.
— Denis... Ir Pitas.
Ji pakele rankas, ir ant kairiosios nykscio pamaciau savo mokyklini zieda.
Pitas suciulbo ir liuoktelejes ant lovos eme palaimingai trintis nugara i Rika sveikindamasis.
Gydytojas Ramsis norejo, kad ji pasiliktu iki ryto, bet Rika nieku gyvu nesutiko. Taigi iskvieciau taksi prie pat duru, ir nulekem i Brauli. Rikos senele mire 1980 metais, senos pazintys isblanko, bet Rika buvo palikusi saugykloje savo daiktus, daugiausia knygas. Issiunciau daiktus i “Aladino” firma, kad jais pasirupintu Dzonas Satenas. Gimtojo miesto pasikeitimai Rika stebino, bet nepakeliamas namu ilgesys, ta skaudziausia prisikeleliu rykste, jos nekamavo. Ji tik norejo kuo greiciau isvykti is Braulio.
Todel pasamdziau kita taksi ir soktelejom i Juma. Ten grazia, aiskia rasysena pasirasiau apskrities metrikacijos knygoje; padejau pilna parasa —”Danielius Bunas Deivis”— kad niekas nesuabejotu, kuris D. B. Deivis sukure si
— As, Danielius, imu tave, Frederika... kol mirtis mus isskirs.
Mano pajauniu buvo Pitas. Liudininkus susigavome metrikacijos rumuose.
Iskart isvykom is Jumos ir nulekem i sveciu ranca netoliese Tuskono, issinuomojom nameli atokiau nuo pagrindiniu pastatu, namelyje mudu aptarnavo musu “Stropuolis”, taigi nereikejo su niekuo matytis. Pitas iskovojo pergale didingame musyje su katinu, kuris anksciau seimininkavo rancoje, ir po to teko laikyti Pita viduje arba priziureti. Tai vienintelis trukumas, kuri prisimenu. Rika apsiprato su seimyniniu gyvenimu, tarsi pati butu ji isradusi, o as — ka gi, as turejau Rika.
Stai beveik ir nebeliko ko pasakoti. Remdamasis Rikos “Tarnaites” akcijomis — tai vis dar stambiausias paketas — nuleidau Makbi iki “Nusipelniusio inzinieriaus isradejo” posto ir pakeliau Caka vyriausiu inzinieriumi. Dzonas seimininkauja “Aladine”, bet vis graso atsistatydinsias — tuscias grasinimas. Jis, as ir Dzene valdome ta kompanija, nes Dzonas pasirupino isleisti privilegijuotas akcijas ir platino obligacijas, kad valdymas neisslystu is ranku. As nepriklausau ne vienos kompanijos valdybai: nevadovauju joms, ir jos varzosi tarpusavy. Darvinas neklydo — varzybos tikrai geras dalykas.
O as — as dabar “Deivio inzinerine kompanija”: turiu braizymo kambari, maza dirbtuvele ir sena mechanika, kuris laiko mane beprociu, bet brezinius seka kuo tiksliausiai. Kai uzbaigiam koki darba, parduodu licenzija.
Vel susiradau savo uzrasus apie Tvitcela. Parasiau jam, kad man pavyko ir kad grizau, pasinaudojes saltuoju miegu... Ir nusizemines meldziau atleisti uz tai, kad “netikejau”. Klausiau, ar jis nenoretu perskaityti rankrascio, kai baigsiu rasyti. Profesorius neatsake, todel manau, kad vis dar pyksta.
Bet vis vien rasau, ir isplatinsiu knyga visose svarbesnese bibliotekose, net jei tektu isleisti ja uz savo pinigus. Bent tiek esu Tvitcelui skolingas. Dar daugiau: skolingas uz Rika. Ir uz Pita. Ketinu knyga pavadinti “Neapdainuotas genijus”.
Dzene ir Dzonas, atrodo, niekad nepasens. Geriatrijos, gryno oro, saules, mankstos ir visad giedros nuotaikos deka Dzene grazesne nei bet kada, nors jai jau — na, speju, sesiasdesimt treji. Dzonas laiko mane “paprastu” aiskiaregiu ir nenori tiketi irodymais. Na tai KAIP gi man pavyko? Bandziau paaiskinti Rikai, bet ji nusimine, kai pasakiau, kad medaus menesio metu tikrai ir be juoku buvau dar ir Baulderyje, o tada, kai aplankiau ja skautu stovykloje, taipogi tisojau apatiskas ir apsvaiges San Fernando slenyje.
Ji isbalo. Tada pasakiau:
— Isdestykim tai hipotetiskai. Kai pamastai matematiskai, viskas logiska. Tarkim, imam juru kiaulyte — balta su rudomis dememis. Idedame ja i laiko kabina ir nusiunciame savaite atgal. Bet pries savaite mes ja jau ten radome, taigi sikart uzdarem i garda kartu su ja pacia. Dabar turime dvi kiaulytes, nors is tiesu tai tik viena juru kiaulyte — viena tai ir yra kita, tik savaite vyresne. Taigi kai viena paemei ir nusiuntei savaite atgal ir...
— Palauk minutele! Kuria?
— Kuria? Juk viena ir tebuvo. Paemei ta, aisku, kuri savaite jaunesne, kadangi...
— Tu sakei, kad buvo tik viena juru kiaulyte. Paskui sakai, kad dvi. Paskui, kad tos dvi — tai viena. Bet nori imti viena ju, nors tera viena...
— As juk ir bandau paaiskinti, kaip dvi gali buti viena. Jei imsi jaunesne...
— Kaip atskirti, kuri kiaulyte jaunesne, jei jos visai vienodos?
— Na, gali tai, kuria siunti atgal, nupjauti uodega. Paskui, kai ji gris, tu...
— Oi, Deni, juk tai ziauru! Be to, juru kiaulytes neturi uodegu.
Ji tikriausiai mane, kad tai kazka irodo. Verciau jau ne nebuciau pradejes aiskinti.
Bet Rika ne is tu, kas grauziasi del nesvarbiu dalyku. Pamaciusi, kad as nusiminiau, ji svelniai tare:
— Eiks, brangusis.
Sutarsiusi plaukus, kiek dar ju turiu, pabuciavo mane:
— Mieliausiasis, man reikia taves vieno. Su dviem dar galiu nesusidoroti. Pasakyk man: ar dziaugiesi, kad laukei, kol as uzaugsiu?
Puoliau visais budais itikineti, kad dziaugiuosi.
Bet tas mano bandymas paaiskinti ne viska paaiskins. Viena dalyka praziopsojau, nors pats vaziavau karuseleje ir skaiciavau apsisukimus. Kodel nepamaciau skelbimo apie savo atbudima? Tai yra, antraji, 2001 m. balandzio menesi, o ne 2000 m. gruodzio menesi. Turejau pamatyti: buvau cia ir visad perziuredavau tuos sarasus. Prabudau (antra karta) penktadieni, balandzio 27 diena; sestadieniniame laikrascio numeryje turejau buti pazymetas. Bet nepamaciau. Veliau paieskojau — prasom: “D. B. Deivis” sestadieniniame, 2001 m. balandzio 28 d.
Jei ziuresim filosofiskai — viena vienintele spaudos eilute gali taip pat pakeisti pasauli, kaip Europos kontinento dingimas. Argi senoji “besisakojanciu laiko sroviu” ir “kartotiniu visatu” savoka teisinga? Nejau atsitiktinai ilekiau i kita visata? Net jei cia radau Rika ir Pita? Ar kur nors (arba kada nors) yra pasaulis, kur Pitas stauge tol, kol nustojo vilties, o tada apleistas isklydo pats rupintis savimi? Ir kur Rikai nepavyko pasprukti su senele ir teko kesti kerstingosios Belos pykti?
