Durys i vasara

Tai visiskai neiprasta.

Pamosavau jam pries nosi pinigais, banknotais, ant kuriu sviete itikinantys skaiciai.

— Neeskit manes be druskos, serzante. Tvarkysit mano reikala ar ne? Jei ne, taip ir sakykit, ir as persiverbuosiu Vidurio Sleniui. Nes uzmiegu siandien.

Pauelas vis dar pyko, bet pasidave. Paskui eme bambeti del to, kad pratesiau miego laika sesiais menesiais, ir nenorejo uztikrinti tikslios prisikelimo datos.

— Kontraktuose paprastai rasoma “plius minus menuo” priklausomai nuo administraciniu sunkumu.

— Siame taip nerasoma. Cia parasyta: 2001 metai, balandzio 27 diena. Bet man nerupi, ar virsuje uzrasytas jusu, ar Vidurio Slenio kompanijos pavadinimas. Misteri Pauelai, as perku, jus parduodat. Jei negalit parduoti to, ka noriu pirkti, kreipsiuos i galincius.

Jis pakeite sutarti, ir abu padejome inicialus.

Lygiai dvylikta vel prisistaciau pas gydytoja galutiniam patikrinimui. Jis pazvelge i mane:

— Negirtas?

— Blaivus kaip teisejas.

— Tai ne rekomendacija. Paziuresim.

Istyrinejo mane beveik taip pat atidziai, kaip “vakar”. Galu gale padejo savo gumini plaktukeli ir pasake:

— Keista. Jusu organizmo bukle zymiai geresne nei vakar. Daug geresne. Net nuostabu.

— Daktare, kad jus zinotumet!

Laikiau ir raminau Pita, kai jam leido pirma raminanciu doze. Paskui pats atsiguliau, kad ir mane apdorotu. Manau, puikiausiai buciau galejes palaukti dar diena ar net daugiau, bet kad baisiai troskau kuo greiciau grizti i 2001 metus.

Mazdaug ketvirta valanda po pietu, ploksciai Pito galvai ilsintis ant mano krutines, laimingas uzmigau vel.

12

Sikart sapnavau malonesnius sapnus. Prisimenu tik viena nemalonu, ir tas buvo ne kosmaras, o siaip — nesibaigiancios nesekmes. Tame saltame sapne drebedamas klaidziojau besisakojanciais koridoriais, atidarinedamas visas pasitaikiusias duris, galvodamas, kad sekancios butinai bus Durys i Vasara, o uz ju lauks Rika. Man vis kliude Pitas, “sekdamas priesaky”— tai toks erzinantis kaciu iprotis siuti pirmyn atgal tarp koju tiems, kurie, zinia, neuzlips ir neispirs.

Prie kiekvienu nauju duru jis nerdavo pro mano kojas, paziuredavo laukan, pamatydavo, kad uz duru vis dar ziema, ir puldavo atgal, vos manes neapversdamas.

Bet abu ir toliau vylemes, kad sekancios durys bus tos.

Sikart pabudau lengvai, ne kiek nepasimetes — gydytojas, tiesa sakant, beveik suirzo, kai nesnekedamas nieku paprasiau pusryciu ir Didziojo Los Anzelo Times. Maniau, neverta jam aiskinti, kad prisikeliu jau antra karta — nebutu patikejes. Manes lauke Dzono laiskas su praeitos savaites data:

Brangusis Deni,

Gerai, pasiduodu. Kaip tau pavyko?

Prasei nepasitikti taves, taigi klausau, nors Dzene priestarauja. Ji siuncia tau link ejimus ir tikisi, kad aplankysi mus, neversdamas labai ilgai laukti; bandziau jai paaiskinti, kad kuri laika zadi buti uzsiemes. Mudu jauciames puikiai, nors as dabar linkes eiti, kur seniau begdavau. Dzene dar grazesne, negu anksciau.

Hasta la vista, amigo,

Dzonas

P. S. Jei to, ka pridedu, neuztektu — ten, is kur tai paimta, yra daug daugiau. Mums puikiai sekasi.

Svarsciau, ar nevertetu paskambinti Dzonui, pasisveikinti ir papasakoti apie didzia nauja ideja, sovusia man bemiegant, apie prietaisa , kurio deka maudydamasis vonioje is kasdienine s prievoles taptu sibaritisku malonumu. Bet nusprendziau neskambinti — man kas kita rupi. Todel uzsirasiau, kol dar mintis sviezia, ir kiek nusnudau su Pitu, kuris miegojo, ibrukes galva man i pazasti. Noreciau ji nuo to atpratinti. Tai glosto savimeile, bet ikyri.

Pirmadieni, balandzio 30 diena, issirasiau ir nukeliavau i Riversaida, kur issinuomojau kambari senoje misijos uzeigoje. Kaip ir maniau, del katino kilo triuksmas, o automatinis viesbucio patarnautojas nejautrus kysiams — vargu ar tai pazanga. Bet direktoriaus padejejo sinapses buvo paslankesnes — ji paveike standus ir slamantys argumentai. Miegojau prastai: labai jaudinausi.

Kita ryta desimta valanda prisistaciau Riversaido prieglobscio direktoriui.

— Daktare Ramsi, as — Danielius B. Deivis. Jusu prieglobstyje miega kliente Frederika Heinike?

— Ar jus galite pateikti koki dokumenta atpazinimui? Parodziau 1970 metais Denveryje isduota vairuotojo pazymejima ir israsymo is Forest Lono prieglobscio patvirtinima. Apziurejes visa tai, o kartu ir mane, gydytojas pagaliau grazino dokumentus.

— Ji turetu siandien nubusti,— pasakiau susijaudines.— Ar kartais nepaliktas nurodymas leisti man dalyvauti? Ne vykstant paciai procedurai, bet paskutine minute, kai paciente bus parengta galutiniam restimuliavimui ir samones atgavimui.

Jis atkiso lupas ir nutaise besaliska mina:

— Sios klientes patvarkyme neparasyta, kad reikia ja zadinti siandien.

— Ne?

Pasijutau apviltas ir iskaudintas.

— Ne. Stai tikslus jos palikti nurodymai: uzuot butinai zadinus ja siandien, visai nezadinti, kol jus pasirodysit. Gydytojas nuzvelge mane nuo galvos iki koju ir nusisypsojo:

— Tikriausiai jusu sirdis auksine. Negaliu to paaiskinti jusu groziu.

Atsidusau.

— Aciu, daktare.

— Galit palaukti vestibiulyje arba ateiti veliau. Pora valandu mums jusu nereikes.

Grizau i vestibiuli, pasiemiau Pita ir patrauke m pasivaikscioti. Buvau apgyvendines katina naujame kelioniniame krepsyje, ir tai jam anaiptol nepatiko, nors nupirkau krepsi kuo panasesni i senaji ir vakar vakare itaisiau viename sone langeli. Gal krepsio kvapas dar ne toks, koks turi buti.

Praejom “tikrai puikia valgykla”, bet nebuvau isalkes, nors ir pusryciu nesugebejau suvalgyti — Pitas sudorojo