— Senele atrase, kad nera man ko ten gyventi, jei nenoriu, nes jis manes neidukrino, ir mano “teiseta globeja”— senele.
Rika neramiai paziurejo i mane:
— Tai tiesa, ar ne? Manes negali priversti?
Pajutau neapsakoma palengvejima. To vieno klausimo niekaip neistengiau isspresti, del to krimtausi menesiu menesius: kaip apsaugoti Rika nuo nuodijancios Belos itakos bent — na, dvejiem metams; atrode neabejotina, kad mazdaug dvejiem.
— Jei jis taves neidukrino, Rika, esu tikras, kad galesi likti su senele, jei tik abi tvirtai laikysites. Tada susiraukiau ir prikandau lupa.
— Bet ryt tau gali buti nelengva. Tau gali uzdrausti isvaziuoti su senele.
— Kaip mane sulaikys? As paprasciausiai sesiu i automobili ir isvaziuosiu.
— Tai ne taip paprasta, Rika. Zmones, kurie vadovauja stovyklai — jie turi laikytis taisykliu. Tave jiems patikejo tevelis — noriu pasakyti, Mailsas,— ir jie nenores atiduoti taves kam kitam.
Rika patempe apatine lupa:
— Negrisiu. Vaziuosiu su senele.
— Taip. Bet gal galeciau tau patarti, kaip lengviau issisukti. Tavo detas, nesakyciau, kad palieku stovykla, pasakyciau, kad noriu pasivazineti su senele, o paskui negrizciau.
Rika kiek atsileido.
— Gerai.
— Tik nesivezk krepsio ar dar ko, nes jie gali atspeti, ka darai. Neimk jokiu drabuziu — tik tuos, kuriais tuo metu vilkesi. Pinigus ar kitka, ka tikrai nori pasilikti, isidek i kisenes. Manau, neturi cia tokiu daiktu, kuriu tikrai nenoretum prarasti?
— Turbut ne.
Bet ji atrode sunerimusi:
— Turiu naujuteli maudymosi kostiuma.
Kaip paaiskinsi vaikui, kad kartais tenka mesti bagaza? Nepaaiskinsi — vaikai puola i deganti nama gelbeti leles ar zaislinio drambliuko.
— Mmm... Rika, paprasyk seneles pasakyti, kad ji vezasi tave i Erouheda pasimaudyti... Ir kad tikriausiai pietausite ten, viesbutyje, bet tave parves pries signala gultis. Tada galesi pasiimti maudymosi kostiuma ir ranksluosti. Bet daugiau nieko. Ar tavo senele sutiks pasakyti tuos prasimanymus?
— Turbut sutiks. Taip, tikrai suliks. Ji sako, kad zmonems kartais tenka nekaltai pameluoti, kitaip jie negaletu viens kito pakesti. Bet ji sako, kad prasimanymais reikia naudotis, o ne piktnaudziauti.
— Atrodo, turi protinga senele. Padarysi kaip sakiau?
— Viska taip ir padarysiu, Deni. Paemiau sumaigyta laiska.
— Rika, sakiau, kad turiu isvaziuoti. Turiu isvaziuoti labai ilgam laikui.
— Kiek?
— Trisdesimciai metu.
Jos akys, jei tik tai imanoma, dar labiau issiplete. Kai tau vienuolika, trisdesimt metu — ne ilgai; tai — amzinai. Priduriau:
— Man gaila, Rika. Bet reikia.
— Kodel?
Negalejau atsakyti. Tiesa — neitiketina, o meluoti negalima.
— Rika, tai labai labai sunku paaiskinti. Bet as turiu isvykti. Negaliu neisvykti. Padvejojes priduriau:
— As uzmigsiu ilguoju miegu. Saltuoju miegu — supranti, ka noriu pasakyti.
Ji suprato. Vaikai prie naujoviu pripranta greiciau, negu suaugusieji; saltasis miegas — megstama komiksu tema. Rika pasibaisejusi uzprotestavo:
— Bet, Deni, as daugiau taves nebepamatysiu!
— Pamatysi. Negreit, bet pamatysi vel. Ir Pita. Nes Pitas keliaus su manim — jis taip pat miegos saltuoju miegu. Ji pazvelge i Pita ir visiskai nuliudo.
— Bet... Deni, kodel jus su Pitu negalit vaziuoti i Brauli gyventi su mumis? Taip butu daug, daug geriau. Senelei Pitas patiks. Ir tu patiksi — ji sako, kad labai gerai, kai namuose yra vyriskis.
— Rika... Brangioji Rika... As negaliu. Prasau, neikalbinek.
Rika supyko, o jos smakras eme virpeti:
— Man atrodo, cia ji kalta!
— Ka? Jei turi omeny Bela — ne. Bent jau ne visai.
— Ji nemiegos saltuoju miegu su tavim? Manau, sudrebejau.
— O viespatie, ne! Myliu mylias begciau, kad tik jos isvengciau. Rodos, Rika aprimo.
— Zinai, as taip pykau ant taves del jos. Siaubingai siutau.
— Nepyk, Rika. Tikrai apgailestauju. Tu sakei teisybe, o as klydau. Bet cia ji niekuo deta. Su ja baigta — baigta amzinai, ir kad as prasmegciau, jei meluoju. Dabar stai kas.
Parodziau jai savo nuosavybes “Tarnaites” susivienijime sertifikata.
— Zinai, kas cia?
— Ne. Paaiskinau.
— Atiduodu ji tau, Rika. Manes labai ilgai nebus, todel noriu, kad tu ji turetum.
Paemiau popieriu, ant kurio buvau surases perdavimo akta, suplesiau ir isidejau skutus i kisene; negalima sitaip rizikuoti — Bela labai jau lengvai gali suplesyti atskira lapa, o musu uostas dar uz juru mariu. Apverciau sertifikata ir atidziai perskaiciau standartini perdavimo blanka antroje puseje, bandydamas sugalvoti, kaip cia ji idavus Amerikos Bankui saugoti...
— Rika, koks tavo pilnas Vardas?
— Frederika Virdzinija. Frederika Virdzinija Dzentri. Juk zinai.
— Argi “Dzentri”? Man rodos, sakei, kad Mailsas taves neidukrino?
— Oi! Kiek pamenu, visad buvau Rika Dzentri. Bet tu klausi tikros pavardes. Ji tokia pat, kaip seneles... Tokia, kaip mano tikro tetes pavarde. Heinike. Bet manes niekas taip nevadina.
— Dabar vadins.
— Irasiau: “Saugoti Frederikos Virdzinijos Heinikes vardu” ir pridejau: “bei atiduoti auksciau minetajai, kai jai sukaks dvidesimt vieneri metai”, o mano nugara nubego siurpuliukai: juk ankstesnysis mano perdavimo rastas siaip ar taip galejo pasirodyti negaliojantis.
Pasirasinedamas pamaciau, kaip is savo kabineto kystelejo galva musu sergetoja. Zvilgtelejes i laikrodi supratau, kad kalbames jau valanda — man beliko vos kelios minutes.
