— Na? Ka pasakysi?
— Deni, tu daug pripasakojai apie tai, koks bus Los Andzelas, tai yra, “Didysis Los Andzelas”. Kai susitiksim, pasakysiu, kiek tavo pasakojime teisybes.
— Viskas teisybe. Gal tik viena kita smulkmena busiu uzmirses.
— Mmm... Viskas, ka kalbejai, tikrai skamba logiskai. Bet siuo metu as manau, kad tu — pats maloniausias pakvaiselis, koki tik esu sutikes. Nors tai nekliudo tau buti geru inzinieriumi... Ar draugu. Patinki man, vaikine. Per Kaledas dovanosiu tau naujus tramdomuosius marskinius.
— Galvok kaip nori.
— As negaliu kitaip galvoti. Priesingu atveju pats buciau visiskai is proto issikraustes... O tai anaiptol nenudziugintu Dzenes.
Jis zvilgtelejo i laikrodi.
— Reiketu ja pazadinti. Ji mane nuskalpuos, jei leisiu tau isvykti neatsisveikinus su ja.
— Net nemanau taip negraziai pasielgti.
Jie nuveze mane iki Denverio tarptautinio aerouosto, ir prie vartu atsisveikinant Dzene mane pabuciavo. Spejau i lektuva, isskrendanti i Los Andzela vienuolikta valanda.
11
Sekanti vakara, 1970 metu gruodzio 3 diena, pasisamdziau, taksi ir islipau per kvartala nuo Mailso namu gana anksti, nes tiksliai nezinojau, kelinta valanda atvaziavau cionai pirma karta. Kai pasiekiau nama, jau buvo tamsu, bet prie saligatvio pamaciau tik Mailso automobili, taigi pasitraukiau koki simta jardu atgal, is kur galejau stebeti ta saligatvio atkarpa, ir emiau laukti.
Surukes dvi cigaretes, pamaciau, kaip privaziavo kitas automobilis, sustojo, jo sviesos uzgeso. Palaukes dar pora minuciu, nuskubejau prie jo. Tai buvo mano automobilis.
Rakto neturejau, bet tai ne kliutis: visada iki ausu pasineres i koki projekta, amzinai uzmirsdavau raktus; jau seniai issiugdziau iproti isimesti atsargini rakta i bagazine. Dabar ji susiradau ir sedau i automobili. Buvau pastates masina nezymioje nuokalneje nosimi zemyn, taigi, neijungdamas sviesu nei variklio, nuriedejau iki kampo ir pasukau, tada ijungiau varikli — sviesu neiziebiau — ir vel sustojau skersgatvyje uz Mailso namo, priesais garaza.
Garazas buvo uzrakintas. Spoksodamas pro purvina stikla, pamaciau kazkoki daikta, uzdengta drobe. Is konturu pazinau senaji savo drauga, “Sumanuji Frenka”.
Garazu durys, bent pietu Kalifornijoje 1970 metais, ne tokios tvirtos, kad galetu sustabdyti zmogu, apsiginklavusi domkratu ir ryztu. Atidariau per kelias sekundes. Zymiai daugiau laiko prireike “Frenko” supjaustymui i tokio dydzio gabalus, kokius galiu panesti ir sukrauti i automobili. Bet pirmiausia patikrinau, ar uzrasai ir breziniai ten, kur maniau; jie is tiesu ten buvo, taigi istraukiau ir isverciau ant automobilio grindu, po to emiausi paties “Frenko ”. Niekas geriau uz mane nezino, kaip jis sumontuotas, o tai, kad nekreipiau demesio i daroma zala, baisiai pagreitino darba. Bet vis delto prakaitavau vos ne valanda, lyg vienas aptarnaudamas visa konvejeri.
Vos spejau sukisti paskutine dali — sasi is veziojamo kreslo — i bagazine ir nuleisti dangti, kiek jis leidosi, sustugo Pitas. Mintyse keikdamasis, kad taip ilgai teko ardyti “Frenka”, nubegau aplink garaza i uzpakalini kiema. Tada ir prasidejo samysis.
Buvau sau pazadejes pasimegauti kiekviena Pito triumfo sekunde. Bet nepamaciau. Uzpakalines durys buvo atviros, pro tinklines duris sruveno sviesa, bet, nors ir girdejau beginejima, trinkciojima, krauja stingdanti Pito kovos suki, Belos zvygavima, veikejai nesuteike man malonumo ir nepasirode mano regejimo lauke. Todel nuselinau prie tinkliniu duru, vildamasis bent viena akimi isvysti musio lauka.
Prakeiktos durys buvo uzkabintos! Tai vienintelis dalykas ne pagal scenariju. Kaip paklaikes puoliau raustis kiseneje, nusilauziau naga lenkdamas peili, smeigiau per tinkla ir atkabinau kaip tik laiku — vos spejau atsokti, kai Pitas trenkesi i duris kaip koks motokrosininkas.
Nuvirtau i roziu kruma. Nezinau, ar Mailsas ir Bela bande vytis katina lauke. Abejoju — as, ju detas, nerizikuociau. Bet taip inikes vadavausi is krumo, kad ziureti neturejau kada.
Kai vel atsistojau ant koju, nuslinkau prie sienos, nelisdamas is krumu: nenorejau patekti i sviesa, sklindancia pro tas atviras duris. Tada beliko palaukti, kol nurims Pitas. Nebandziau jo liesti, juo labiau — imti i rankas. As pazistu kates.
Bet kaskart, kai Pitas ieskodamas iejimo ir visa gerkle skardendamas issuki praeidavo pro mane, tyliai kvieciau:
— Pitai. Eiks, Pitai. Nurimk, vaikuti, viskas gerai.
Jis zinojo, kad as cia, ir du kartus i mane zvilgtelejo, bet siaip nekreipe demesio. Kates iskart dvieju darbu nedirba: butent dabar Pitas tvarke neatideliojama reikala ir neturejo laiko bendrauti su teveliu. Bet as zinojau — ateis, kai atslugs jo inirsis.
Tupedamas ir laukdamas isgirdau vonios kambariuose begant vandeni, ir atspejau, kad Mailsas ir Bela nuejo apsisvarinti, palike mane kambaryje. Tada man sove siurpi mintis: kas atsitiktu, jei iselinciau ir perrezciau bejegio savo kuno gerkle? Bet nuvijau ta minti salin: ne taip baisiai tuo domejausi, kad imciausi tokio labai jau galutinio eksperimento — savizudybes, netgi tada, kai salygos matematiskai intriguoja.
Taip ir neistyriau.
Be to, ne uz ka nenorejau eiti vidun. Dar susidursiu su Mailsu — o su mirusiu zmogumi neverta prasideti. Pagaliau Pitas sustojo uz kokiu triju pedu priesais mane.
— Mrrraurr? — tare jis, o tai reiske: “Eime atgal ir isvaikysim tuos padugnes. Tu smogsi is virsaus, as — is apacios”.
— Ne, mazyli. Balius baigtas.
— Oiii, naaae!
— Laikas namo, Pitai. Eiks pas Deni.
Katinas atsitupe ir eme praustis. Kai pazvelge aukstyn, istiesiau rankas, ir jis liuoktelejo man i glebi.
— Kneeerrt? (“Kur, po velniu, tu buvai, kai kilo veltynes?”)
Nusinesiau ji i automobili ir plestelejau ant vairuotojo kedes. Katinas pauoste gelezgalius, sukrautus jo iprastoje vietoje, ir priekaistingai apsizvalge.
— Teks pasedeti ant mano keliu,— pasakiau as,— nesispyriok. Kai privaziavome gatve, ijungiau sviesas. Tada pasukau i rytus ir nuspaudziau link Didziojo Lokio ezero ir skautu stovyklos. Per desimt minuciu ismeciau lauk pakankamai “Frenko” liekanu, kad Pitas galetu grizti i savo teiseta vieta — taip mums abiems geriau. Kai dar po keliu myliu istustejo ir grindys, sustojau ir subrukau uzrasus ir brezinius i kanalizacijos liuka. Sasi is elektrinio kreslo atsikraciau tik ivaziaves i kalnus — ten ji nuriedejo i gilia griova, lydima nuostabaus garsinio efekto.
Apie trecia ryto ivaziavau i motokempinga salia kelio truputi uz posukio i mergaiciu skautu stovykla ir permokejau uz pasiure; Pitas vos visko nesugadino, iskises galva ir pareiskes savo nuomone, pasirodzius seimininkui.
— Kada,— paklausiau pastarojo,— cia atvezamas rytinis pastas is Los Andzelo?
