— Na... Taip.
— Istekejusi?
— Panasiai.
Jis niuktelejo man i sona ir mirktelejo:
— Aisku. Senis Mailsas — baisus puritonas, ar ne? Tvarka, as pridengsiu tave, o tu kada nors pridengsi mane. O ji kaip — nieko?
Pats sau pagalvojau: “Mielai pridengciau tave kastuvu, ketvirtarusi birzgale”. Mortas — is tu niekam tikusiu keliaujanciu prekiju, kurie daugiau laiko sugaista bandydami suvilioti padavejas, negu ieskodami pirkeju; be to, ir jo prekes buvo tokios pat nieku vertos, kaip ir jis — slamstas, ir tiek.
Bet pakvieciau ji isgerti ir privaisinau pasakomis apie pramanytaja “istekejusia moteri”, ir klausiausi, kaip jis gyresi savo zygdarbiais, be abejo, tokiais pat isgalvotais. Paskui jo atsikraciau.
Kita karta bandziau pavaisinti daktara Tvitcela, bet nepavyko.
Atsisedau salia jo prie baro Campa Strito vaistineje, paskui pamaciau veidrody jo veido atspindi. Vos nepuoliau sleptis po stalu.
Paskui susivaldziau ir supratau, kad is visu tukstantis devyni simtai septyniasdesimtais metais gyvenanciu asmenu profesorius man maziausiai pavojingas. Nieko blogo negali atsitikti, nes nieko neatsitiko — noriu pasakyti, neatsitiks... ne... Tada nustojau bandes isreiksti tai zodziais, nes supratau: jei kada nors laiko keliones isplis, anglu kalbos gramatikoje atsiras visa eile nauju laiku sangrazinems situacijoms reiksti, o pries toki asmenavima nublanks ir prancuziski literaturiniai, ir lotyniski istoriniai gramatiniai laikai.
Siaip ar taip, praeitis ar ateitis, ar dar kas nors, Tvitcelas siuo metu manes nejaudina. Galiu nurimti.
Apziurinejau jo atspindi veidrodyje, galvodamas, ar manes nebus suklaidines atsitiktinis panasumas. Bet ne. Tvitcelo veidas — tai ne mano standartine fizionomija; jo griezta, pasitikinti savim, kiek arogantiska ir gana maloni isvaizda pritiktu paciam Dzeusui. As prisiminiau vien to veido liekanas, bet neabejojau — tas pats, ir mane persmelke skausmas, kai pagalvojau apie seni ir apie tai, kaip bjauriai su juo pasielgiau. Kazin, kuo galeciau tai ispirkti.
Tvitcelas pamate, kad spoksau i jo atvaizda, ir kreipesi i mane:
— Kas atsitiko?
— Nieko. ... Juk jus — profesorius Tvitcelas? Is universiteto?
— Is Denverio universiteto, taip. Mes buvome susitike? Vos neprasitariau, uzmirses, kad siuo metu jis desto universitete. Sunku prisiminti iskart praeiti ir ateiti.
— Ne, sere, bet esu klausesis jusu paskaitu. Galit laikyti mane vienu is jusu gerbeju.
Tvitcelas syptelejo puse burnos, bet ant jauko neuzkibo. Is to ir is kitu dalyku supratau, kad jo dar negrauzia liaupsiu geismas; dabar profesorius pasitiki savimi, ir jam terupi jo paties nuomone.
— Jus isitikines, kad nesupainiojot manes su kokia ekrano zvaigzde?
— O ne! Jus — daktaras Hubertas Tvitcelas, didysis fizikas. Jo lupos vel kryptelejo.
— Sakykim, kad as — fizikas. Ar bent stengiuosi buti fiziku.
Kur i laika plepejome, ir, jam baigus sumustini, bandziau jo nepaleisti. Pasakiau, kad jis suteiktu man didele malone, jei leistusi pavaisinamas stikleliu. Jis papurte galva:
— As beveik negeriu, ir jau tikrai negeriu nesutemus. Bet vis vien dekoju. Malonu su jumis pasisneketi. Jei kada busit universiteto miestelyje, uzsukit i mano laboratorija.
Prizadejau.
Bet antra karta gyvendamas tukstantis devyni simtai septyniasdesimtais metais daug zioplysciu nepridariau, nes supratau tuos laikus, o be to, dauguma zmoniu, galinciu mane atpazinti, buvo Kalifornijoje. Nutariau — jei vel sutiksiu koki pazistama, saltai nuzvelgsiu ir kuo greiciau pavarysiu salin — neberizikuosiu.
Bet ir smulkmenos gali apkartinti gyvenima. Kad ir tas kartas, kai uzsikirto uztrauktukas — vien todel, kad jau buvau priprates prie patogesniu ir zymiai patikimesniu stiktito uzsegimu. Pasigedau daugybes panasiu smulkiu patogumu, prie kuriu buvau spejes priprasti net ir per sesis menesius. Skustis — vel turejau SKUSTIS! Karta netgi persisaldziau. Ta siaubinga praeities smekla suciupo mane todel, kad uzmirsau — drabuziai lyjant gali permirkti. Noreciau, kad rafinuotieji estetai, kurie tyciojasi is pazangos ir tauskia apie neprilygstamas praeities grozybes, pabutu mano vietoje — pasidziaugtu lekste mis, kuriose valgis atausta, marskiniais, kuriuos reikia skalbti ir lyginti, vonios veidrodziais, kurie aprasoja kaip tik tada, kai ju prireikia, varvanciomis nosimis, purvu po kojomis ir purvu plauciuose,— jau buvau priprates prie geresnio gyvenimo, ir sie metai man atrode tarsi istisa smulkiu nemalonumu virtine, kol vel su jais susigyvenau.
Bet pripratau — ir suo prie blusu pripranta. Septyniasdesimtuju metu Denveris — nuostabi, senove dvelkianti vieta; labai ji pamegau. Miestas dar netapo klastingu Naujojo plano labirintu, koks buvo (ar bus), kai atvykau (ar atvyksiu) is Jumos; cia gyveno dar tik nepilni du milijonai zmoniu, gatvemis dar vazinejo autobusai ir kitos ratuotos transporto priemones — cia dar buvo GATVIU: lengvai radau Kolfakso aveniu.
Denveris dar tik mokesi buti valstybes centru, ir nelabai tuo vaidmeniu dziaugesi — kaip berniukas pirmais oficialiais vakariniais rubais. Jo dvasia vis dar ilgejosi aukstakulniu jojimo batu ir Laukiniu Vakaru skambesio, nors miestas zinojo, kad teks isaugti ir tapti tarptautiniu metropoliu — su ambasadomis, snipais ir garsiais gurmaniskais restoranais. Miestas buvo paskubomis pleciamas i visas puses, kad galetu sutalpinti biurokratus, uzkulisiu politikus, agentus, plunksnagrauzius ir liokajus; namai augo kaip ant mieliu — statant tokiais greiciais, tarp sienu lengvai galejo pasilikti kokia karve. Vis delto miestas teissiplete rytuose vos kelias mylias uz Auroros, siaureje — iki Hendersono ir pietuose — iki Litltono; tarp miesto ir Aviacijos Akademijos dar driekesi laukai. Vakaruose, aisku, miestas kope aukstyn, o valstybines istaigos rausesi po kalnais.
Man patiko Denveris federalinio pakilimo metu. Bet vis vien laukiau nesulaukdamas, kada galesiu grizti i savaji laika.
Vis del tu smulkmenu. Netrukus po to, kai gavau darba “Tarnaites” susivienijime ir isigijau pinigu, susitaisiau dantis. Nemaniau, kad teks dar kada lankytis pas stomatologa. Bet 1970 neturejau antikariesiniu tableciu, ir vienas dantis prakiuro — ir eme baisiai skaudeti, siaip nebuciau kreipes i ta skyle demesio. Taigi nuejau pas dantista. Ir, viespateli, uzmirsau, ka jis pamatys, pazvelges i mano burna. Gydytojas sumirksejo, pasukiojo savo veidrodeli ir tare:
— Didis dieve! Kas jums taise dantis?
— Kho huh nohih?
Jis istrauke rankas is mano burnos.
— Kas juos taise? Ir kaip?
— Ka? Mano dantis? A, tai eksperimentas, atliktas... Indijoje.
— Kaip tai daroma?
— O ka as zinau?
— Mmm... Valandele. Turiu tai nufotografuoti. Gydytojas eme sukalioti rentgeno spinduliu aparata.
— Oi, ne,— pasipriesinau,— isvalykit ta krumini, kuo nors uzlopykit ir paleiskit mane.
— Bet...
— Nepykit, daktare. Bet as baisiai skubu.
