Taigi jis eme taisyti, vis stabteledamas apziureti mano dantu. Uzmoke jau grynais, pavardes nepasisakiau. Manau, galejau leisti jam nufotografuoti dantis, bet slapstymasis jau buvo tapes refleksu. Tos nuotraukos nebutu niekam pakenke. Ir padeje nebutu, nes rentgeno spinduliai nepaaiskins, kaip atlikta regeneracija, o ir as negaleciau to pasakyti.
Praeitis — pats geriausias laikas reikalu tvarkymui. Kasdien po sesiolika valandu prakaituodamas prie “Braizytojo Denio” bei “Pito Protejaus”, sugebejau ir dar si ta nuveikti. Pats neprisistatydamas, per Dzono juridini kabineta uzmokejau sekliu agenturai, turinciai valstybinius skyrius, kad pasikapstytu po Belos praeiti. Daviau jos adresa, vairuotojo pazymejimo numeri, pasakiau, koks jos automobilis (nes ant vairo lieka aiskus pirstu atspaudai) ir uzsiminiau, kad ji gali tureti kelis vyrus, o gal net jau yra patekusi i policijos iskaita. Turejau grieztai riboti biudzeta — negalejau pasamdyti tokio seklio, apie kokius rasoma knygose.
Kai per desimt dienu negavau atsakymo, pasakiau sudie pinigeliams. Bet dar po keliu dienu Dzono kabinete atsirado storas vokas.
Bela — veikli mergele. Gime seseriais metais anksciau, negu sakesi, dar nesulaukusi astuoniolikos spejo dukart isteketi. Vienas kartas nesiskaito, nes tas vyras jau turejo, zmona; jei Bela ir issiskyre su antruoju, agentura to nesuzinojo.
Po to ji, atrodo, istekejo dar keturis kartus, nors vienas kartas abejotinas: tai tikriausiai “kario nasles” gudrybe, nes zmogus jau buvo mires ir negalejo priestarauti. Karta issiskyre (vyrui reikalaujant), vienas jos vyru, mire. Gali buti, ji “susituokusi” dar su kitais.
Policija surase ilga ir idomia charakteristika, bet teista uz kriminalini nusikaltima Bela tik karta, Nebraskoje, ir tai lygtinai — neikalinta. Tai nustatyta tik pagal pirstu atspaudus, nes merguzele paspruko, pakeite varda ir isigijo nauja socialinio draudimo numeri. Agentura klause, ar perspeti Nebraskos valdymo organus.
Atsakiau, kad nesivargintu: bylai jau devyneri metai, o ir nuteista Bela tik uz tai, kad buvo santazuotoju jaukas. Kazin, kaip pasielgciau, jei ji butu buvusi apkaltinta narkotiku prekyba? Atgaliniai sprendimai turi savu plonybiu.
Velavau su breziniais ir nepajutau, kaip atejo spalis. Aprasymus vos teipusejau, kadangi jie turi atitikti brezinius, o paraisku net nepradejau. Dar blogiau — nieko nepadariau tvirtai sutarciai uztikrinti; negaliu, kol neturiu uzbaigto darbo. Ir dalykiniu pazinciu neuzmezgiau — truksta laiko. Pradejau galvoti, kad suklydau, nepaprases daktaro Tvitcelo nustatyti aparata bent trisdesimt dvieju metu perkelimui, o ne trisdesimt vieneriems metams ir varganoms trims savaitems: neivertinau man prireiksiancio laiko ir pervertinau savo sugebejimus.
Zaisliuku savo biciuliams Satenams nerodziau — ne todel, kad buciau norejes juos nuslepti, bet todel, kad nenorejau ilgu sneku ir nereikalingu patarinejimu, kol aparatai nebaigti. Pagal plana paskutini rugsejo sestadieni turejau su Satenais vaziuoti i klubo stovykla. Kadangi darbai spaude, is vakaro vargau iki velumos, paskui ankstybese mane prizadino ikyrus zadintuvo skambesys — pries jiems uzsukant norejau speti nusiskusti ir susiruosti. Nutildziau ta sadista ir padekojau dievui, kad du tukstanciai pirmaisiais tokiu siaubingu mechanizmu nebebus, paskui siaip taip atsikeliau ir nusvyravau iki vaistines gatves kampe paskambinti ir pasakyti, kad vaziuoti negaliu, turiu dirbti.
Atsiliepe Dzene:
— Deni, tu persidirbi. Savaitgalis uzmiestyje tau iseis tik i nauda.
— Nieko nepadarysi, Dzene. Reikia. Nepykit. Dzonas pakele paralelinio telefono rageli ir tare:
— Ka tu cia dabar sneki?
— As privalau dirbti, Dzonai. Privalau, ir viskas. Perduok klube nuo manes linkejimus.
Uzlipau i savo palepe, prisvilinau kelis skrebucius, suvulkanizavau kelis kiausinius ir vel sedau prie “Braizytojo Denio”. Po valandos i duris eme trankyti Satenai.
Ta savaitgali ne vienas musu neisvaziavo i kalnus. Uztat as pademonstravau abu prietaisus. “Braizytojas Denis” Dzenei didelio ispudzio nepadare (tai ne moteriskas zaisliukas, nebent moteris pati inziniere), bet i “Pita Proteju” ji ziurejo isplestomis akimis. Namuose apsiruosti Dzenei padejo “Tarnaite2”, ir Dzene suprato, kad sis automatas moka kur kas daugiau.
Bet Dzonas mate, ko vertas “Braizytojas Denis”. Kai parodziau, koks parasas — tikrai mano parasas — iseina, paspaudus kelis klavisus (prisipazistu, treniravausi anksciau), jo antakiai pakilo.
— Biciuli, per tave tukstanciai inzinieriu neteks darbo.
— Nieko panasaus. Saliai kasmet vis labiau truksta inzinieriu. Sis prietaisas tik pades uzpildyti spraga. Praeis dar pora desimtmeciu, ir pamatysi — visi iki vieno konstruktoriu ir architektu biurai naudosis siuo prietaisu. Jie neissivers be jo taip pat, kaip siuolaikinis mechanikas — be elektriniu irankiu.
— Kalbi kaip zinodamas.
— Zinau.
Dzonas pazvelge i “Pita Proteju”,— tas, mano palieptas, tvarke darbastali,— paskui vel i “Braizytoja Deni”.
— Deni... Kartais pagalvoju, kad gal ir teisybe sakei tada — ta diena, kai susitikom.
— Sakykim, tai — nuojauta... Bet as is tiesu zinau. Uztikrinu. Argi tai svarbu?
— Manau, ne. Ka zadi daryti su sitais daiktais? Suraukiau kakta.
— Cia ir beda, Dzonai. As — geras inzinierius ir, jei reikia, pakenciamas amatininkas. Bet as ne prekybininkas — tuo jau isitikinau. Nesi turejes reikalu su patentavimu?
— Jau sakiau. Tam reikia specialisto.
— Gal pazisti sazininga tos srities veikeja? Kuris butu dar ir gudrus kaip lape? As jau nebegaliu issiversti be juristo. O dar turiu sudaryti prekybine korporacija. Ir paruosti finansavimo plana. Bet man truksta laiko, man baisiai truksta laiko.
— Kodel?
— Griztu is kur atkeliaves.
Kuri laika Dzonas sedejo tyledamas. Pagaliau tare:
— Kada?
— Na, mazdaug po devyniu savaiciu. O jei tiksliai — po devyniu savaiciu nuo sekancio ketvirtadienio. Jis pazvelge i abi masinas, vel i mane.
— Verciau perziurek savo tvarkarasti. Taves laukia darbas, kurio uzteks greiciau jau devyniems menesiams. Ir net tada nepradesi prekiauti — tik busi, jei pasiseks, viska paruoses gamybai.
— Dzonai, as negaliu.
— Pats matau.
— Noriu pasakyti, negaliu pakeisti tvarkarascio. Tai nuo manes nepriklauso... Dabar.
Uzsidengiau delnais veida. Mane marino nuovargis — buvau temiegojes nepilnas penkias valandas, ir jau ne pirma nakti. Tokioje bukleje norejosi patiketi, kad vis delto egzistuoja lemtis — zmogus gali jai priesintis, bet nugaleti — ne. Pakeliau akis:
— Gal tu imtumeis?
