— Ko?
— Visko. Ka pats moku, jau padariau.
— Cia rimtas prasymas, Deni. As galiu svariai tave apiplesti. Tu juk tai supranti, ar ne? O cia gali buti tikros aukso kasyklos.
— Bus. Zinau.
— Tai kam patiki viska man? Verciau pasamdyk mane advokatu, apmokamu patareju.
Bandziau galvoti sopancia galva. Karta jau turejau partneri — bet, prakeikimas, kad ir kiek kartu nusviltum nagus, vis vien
— Niekai, Dzonai, pats zinai, ka atsakysiu. Tu juk manim patikejai. Dabar man vel reikia tavo pagalbos. Ar padesi?
— Aisku, pades,— svelniai isiterpe Dzene, — nors as ir negirdejau, apie ka judu kalbejotes. Deni? Ar sitas daiktas gali plauti lekstes? Visut visos tavo lekstes uzterstos.
— Ka, Dzene? Kodel gi, manau, gali. Taip, aisku, gali.
— Tai paliepk jam, prasau. Noriu pamatyti.
— Oi! Nesu jo tam darbui uzprogramaves. Bet uzprogramuosiu, jei nori. Tik prireiks keliu valandu, kol jis kaip reikiant ismoks. Po to automatas, aisku, visada tai mokes. Bet pirma karta... Matai, leksciu plovimas susijes su daugybe kintanciu operaciju. Tas darbas reikalauja protavimo, tai ne palyginti paprasta murijimo ar sunkvezimio vairavimo rutina.
— Viespatie! Is tiesu dziugu girdeti, kad bent vienas vyriskis supranta namu ruosa. Girdejai, mielasis, ka jis sake? Bet dabar negaisk laiko automato apmokymui, Deni. As pati jas suplausiu.
Dzene apsidaire.
— Deni, svelniai tariant, gyveni kaip kiaule.
Atvirai kalbant, visiskai nepagalvojau, kad “Pitas Protejus” gali dirbti man. Isigilines planavau, kokius komerciskai naudingus darbus jis dirbs kitiems zmonems, o pats paprasciausiai slaviau siuksles i kampa arba visai nekreipiau i jas demesio. Dabar emiau “Pita” mokyti visu namu ruosos uzduociu, kurias kadaise ismoko “Sumanusis Frenkas”; gabumu “Pitui” uzteko: buvau i ji sudejes triskart daugiau Torseno vamzdeliu, negu i “Frenka”.
Laiko uzteko — darbo emesi Dzonas.
Dzene mums spausdino aprasymus; Dzonas pasamde patentavimo jurista, kad pagelbetu sudaryti paraiskas. Nezinau, ar Dzonas jam mokejo grynais, ar prieme dalininku — neklausinejau. Viska patikejau Dzonui, net ir tai, kaip dalinsimes akcijas, ir ne vien del to, kad atsikratyciau papildomu rupesciu ir galeciau dirbti savo darba; samprotavau taip: jei Dzonas pats bus uz viska atsakingas, jo nesuvilios tai, kas suviliojo Mailsa. Ir, garbes zodis, nebijojau: ne patys pinigai svarbiausia. Arba Dzonas ir Dzene tokie, kokiais juos laikau, arba galiu sau eiti ieskotis olos ir tapti atsiskyreliu.
Primygtinai reikalavau tik dvieju dalyku.
— Dzonai, as manau, kad firma turetume pavadinti Aladino autoinzinerijos korporacija.
— Egzotiskai skamba. Kodel ne Deivis ir Satenas?
— Taip turi buti, Dzonai.
— Tikrai? Taip tavo nuojauta sako?
— Gali buti, gali buti. Firmos zenklas — Aladinas, trinantis lempa, ir virsuje bepasirodas dzinas. Nupiesiu eskiza. Ir dar vienas dalykas: centras geriau tegu buna Los Andzele.
— Ka? Cia jau perlenkei. Kuo tau nepatinka Denveris?
— Denveris — puikus miestas ir man patinka. Bet gamyklos jame statyti neverta. Issirinksi cia gera sklypa, o viena grazu ryta prabudes pamatysi besas apsuptas federaliniu valdu, ir gamyba nutruks, ir teks kurtis is naujo. Be to, cia truksta darbo jegos, zaliavos ivezamos, statybines medziagos sunkiai gaunamos. Tuo tarpu Los Andzele gausu kvalifikuotu darbininku, ir ju kasdien gauseja. Los Andzelas — uostas, Los Andzelas...
— O smogas? Vien smogas ka reiskia!
— Smogo netrukus nebeliks. Patikek. O tu nepastebejai, kad Denveris taip pat gaubiasi smogu?
— Palukek, Deni. Tu jau aiskiai pasakei, kad man teks rupintis firma, kol pats kazkur trankysies kazkokiais savo reikalais. Gerai, as sutikau. Bet turetum leisti man pasirinkti bent siokias tokias darbo salygas.
— Tai butina, Dzonai.
— Deni, joks pilnaprotis zmogus nesikraustys is Kolorado i Kalifornija. Karo metu tarnavau ten — zinau. Paklausk Dzenes — ji gime Kalifornijoje, ir tai slapta jos geda. Ji ten uz jokius pinigus negriztu. Cia buna ziemos, keiciasi metu laikai, cia grynas kalnu oras, nuostabus...
Dzene pakele akis:
— O, as negaleciau tvirtinti, kad niekad negrisiu i Kalifornija.
— Ka tu cia sneki, brangioji?
Dzene tyliai mezge — ji niekad nekalba, jei tikrai neturi ko pasakyti. Dabar ji padejo mezgini — aiskus zenklas.
— Jei persikeltume tenai, mielasis, galetume istoti i Oukdeilo kluba: jie istisus metus maudosi lauke. Kaip tik apie tai galvojau praejusi savaitgali, kai pamaciau, kad tvenkinys Baulderyje uzsales.
Pasilikau iki 1970 metu gruodzio 2os dienos vakaro, iki paskutines minutes. Teko pasiskolinti is Dzono tris tukstancius doleriu,— uz detales nuo manes nuplese tiesiog begediskus pinigus,— bet kaip uzstata pasiuliau jam savo akcijas. Jis leido man pasirasyti vekseli, paskui suplese ir ismete i siuksliu deze.
— Grazinsi, kai galesi.
— Tau teks laukti trisdesimt metu, Dzonai.
— Net tiek?
Svarsciau. Nuo tos popietes pries sesis menesius,— kai jis atvirai pasake, kad netiki tuo, kas svarbiausia — bet vis vien laidavo uz mane klube — Dzonas niekad neprase, kad papasakociau visa savo istorija.
Pasakiau manas, kad atejo metas issipasakoti.
— Ar zadinsim Dzene? Ji taip pat turi teise isgirsti.
— Mmm... Ne. Tegu pasnaudzia, kol dar neatsisveikini. Dzenes charakteris labai nesudetingas, Deni. Jai nesvarbu, kas tu toks ir is kur atsiradai, jei tik jai patinki. Jei bus idomu, galesiu veliau pats Dzenei papasakoti.
— Kaip nori.
Man kalbant, jis nesikiso, nutraukdamas pasakojima tik tada, kai reikejo pripilti taures — manaja imbierines giros: buvo priezastis, del kurios negalejau gerti alkoholio. Kai papasakojau, kaip nusileidau ant kalvos Baulderyje, baigiau.
— Stai taip,— pasakiau,— nors vienas dalykas buvo man neaiskus. Veliau paziurejau i zemelapi, ir nemanau, kad buciau krites daugiau nei dvi pedas. Jei vieta laboratorijai statyti butu buvusi — noriu pasakyti “bus” nukasta kiek giliau, as buciau gyvas palaidotas. Gal ir jus abu buciau uzmuses — jei ne visa apylinke issprogdines. Nezinau, kas is tiesu atsitinka, kai poliarizuota banga vel tampa mase ten, kur jau yra kita mase. Dzonas ruke toliau. As pasakiau:
