— Helikopteris buna septinta trisdesimt, tiksliai kaip laikrodis.
— Puiku. Ar nepazadintumet manes septinta?
— Misteri, jei jums cia pavyks ismiegoti iki septyniu, jus sveikesnis uz mane. Bet uzsirasysiu.
Astunta valanda mudu su Pitu buvom jau papusryciave, as spejau issimaudyti ir nusiskusti. Dienos sviesoje apziurejau Pita ir nutariau, kad musyje jis nenukente jo, gal tik isigijo kokia melyne ar dvi. Atsiskaiteme, ir as nuvairavau masina keliu, vedanciu i stovykla. Pasto masina ivaziavo tiesiai priesais mane: nusprendziau, kad siandien man sekasi.
Niekad gyvenime nemaciau tiek mazu mergaiciu. Jos buvo linksmos tarsi kaciukai ir su savo zaliomis uniformomis atrode visos kaip viena. Tos, pro kurias ejau, norejo paziureti i Pita, nors dauguma tik droviai spoksojo ir nesiartino. Iejau i namuka su uzrasu “Stabas”, kur sutikau dar viena uniformuota skaute, jau isaugusia is mergaites amziaus.
Kaip ir reikejo tiketis, ji ziurejo i mane itariai: nepazistamus vyriskius, norincius aplankyti mazas mergaites, jau pradedancias darytis didelemis mergaitemis, visuomet reikia itarineti.
Paaiskinau, kad esu vaiko dede, Danielius B. Deivis, ir turiu perduoti zinia, lieciancia vaiko seima. Skaute atsake, kad lankytojai ileidziami tik kartu su vienu is tevu, ir apskritai lankymas prasideda nuo keturiu.
— As nenoriu uzsibuti pas Frederika, bet privalau perduoti jai zinia. Tai isimtinis atvejis.
— Tada galit viska surasyti, ir as perduosiu jai laiska, kai tik baigsis manksta. Nutaisiau prislegta veida ir pasakiau:
— Nenoreciau rasyti. Butu kur kas taktiskiau pasakyti tai paciai mergaitei.
— Seimoje kas nors mire?
— Ne visai. Seimoje nelaime, taip. Atleiskit, mem, bet neturiu teises pasakoti kam kitam. Tai liecia mano dukterecios motina.
Ji svyravo, bet dar neapsisprende. Tada i diskusija isijunge Pitas. Nesiausi ji pasodines ant sulenktos kaires rankos, desine prilaikydamas per krutine: nenorejau palikti katino masinoje ir zinojau, kad Rika nores ji pamatyti. Jis gali kuri laika pakesti tokia padeti, bet dabar jam jau eme igristi.
— Khdarrr?
Skaute pazvelge i ji ir tare:
— Grazuolis. Turiu namuose panasu raini, gal net is tos pacios vados. Rimtai pasakiau:
— Tai Frederikos katinas. Turejau ji atsivezti, nes... Na, reikejo. Nebera kam juo rupintis.
— Ak, vargsas mazylis!
Ji pakase Pito pakakle, aciu dievui, taip, kaip reikia, o Pitas — vel aciu dievui — nesipriesino, atlose galva, uzsimerke ir atrode tiesiog nepadoriai patenkintas. Jis sugeba labai grieztai elgtis su nepazistamais, jei nepageidauja ju meilinimosi.
Jaunimo sergetoja paliepe man atsisesti prie stalo po medziais netoliese stabo. Stalas buvo pakankamai toli, kad pasaliniai negirdetu pokalbio, bet budrus globejos zvilgsnis ji puikiausiai sieke. Padekojau ir sedau laukti.
Nemaciau Rikos prieinant. Isgirdau suktelejima: “Dede Denis!”, o apsisukes — dar viena:
— Ir Pita atsivezei! Oi, tai puiku!
Pitas ismurke ilga burbuliuojanti “blerrrbt” ir liuoktelejo is manuju i Rikos rankas. Ji vikriai j i sugavo, itaise taip, kaip jis labiausiai megsta buti laikomas, ir valandele jiedu kaitaliojosi kaciu mandagybemis, nekreipdami i mane demesio. Paskui Rika pazvelge aukstyn ir rimtai tare:
— Dede Deni, as baisiai dziaugiuosi, kad atvaziavai.
Nebuciavau jos — visai nelieciau. Niekad nemegau glamzuoti vaiku, o Rika — is tu mergyciu, kurios glamones pakencia tik tada, kai negali ju isvengti. Savotiski mudvieju tarpusavio santykiai, dar Rikai tebesant seseriu, buvo pagristi nuosirdzia pagarba vienas kito individualybei ir orumui.
Bet ziuret — ziurejau. Issisove keliai, liesa, greit tistanti, dar neisbaigta, ji nebe tokia grazi, kokia buvo visai mazyte. Jos vilkimi sortai ir teniso marskineliai, besilupanti nuo idegimo oda su ibrezimais, melyne mis bei atitinkamu purvo kiekiu temde jos moteriska zavuma. Ji — dar tik paskubomis nubreztas moters, kuria taps, eskizas, jos paaugliska neranguma svelnina tik didziules rimtos akys ir dangiskas smulkaus, idegusio veido grozis.
Ji zavinga. Pasakiau:
— Ir as baisiai dziaugiuosi, Rika.
Nevikriai bandydama nulaikyti Pita viena ranka, kita ji siektelejo issiputusios sortu kisenes.
— Bet kaip keista. Tik pries minute gavau nuo taves laiska — mane istempe is pasto kambario, nespejau net atplesti. Cia parasyta, kad siandien atvaziuoji?
Ji istrauke voka, suglamzyta ir netvarkinga, nes kisene buvo jam per maza.
— Ne, Rika. Ten parasyta, kad as isvaziuoju. Bet kai ji issiunciau, nusprendziau, kad turiu pats atvaziuoti atsisveikinti. Ji paniuro ir nudelbe akis:
— Isvaziuoji?
— Taip. As paaiskinsiu, Rika, bet pasakojimas gana ilgas. Atsiseskim.
Taigi atsisedom vienas viename, kitas kitame lauko stalelio gale po vijokliais, ir as prabilau. Tarp musu ant stalo kaip koks bibliotekos liutas drybsojo Pitas, susidejes priekines letenas ant suglamzyto laisko, ir merkdamasis is pasitenkinimo tyliai niuniavo dainele, panasia i biciu duzgima tirstuose dobiluose.
Pajutau palengvejima isgirdes, kad Rika jau zino apie Mailso ir Belos vedybas — menkas dziaugsmas pirmam apie tai pranesti. Ji pakele ir tuojau nuleido akis.
— Taip, zinau. Tete man rase,— pasake bespalviu balsu.
— Ak stai kaip.
Jos veidas staiga tapo nuozmus ir visai nevaikiskas:
— As ten negrisiu, Deni. Tikrai negrisiu.
— Bet... Paklausyk, Rikitikitavi, as zinau, kaip tu jautiesi. Visai nenoriu, kad ten griztum — jei galeciau, pasiimciau tave su savimi. Bet kaip tu gali negrizti? Jis tavo tete, o tau tik vienuolika metu.
— Man nereikia grizti. Jis netikras mano tete. Manes pasiimti atvaziuos senele.
— Kaip? Kada atvaziuos?
— Rytoj. Jai reikia vaziuoti is Braulio. As jai parasiau ir paklausiau, ar galeciau gyventi pas ja, nes nenoriu daugiau buti pas tete — kai ji tenai.
Rikai pavyko i viena ivardi sudeti daugiau paniekos, negu suauges isspaustu is keiksmazodzio.
